Bet išganingas žodis atsirado, kai kreipėmės į draudimo kompaniją apdrausti motociklų. Teko kitą rytą važiuoti tvarkyti draudimo dokumentų.
Susiradome puikius apartamentus ant jūros kranto, pro kambarių langus – vaizdas į jūrą. Pasilepinome saulės voniomis, pasimaudėme ir pramankštinome kojas gražiame senamiestyje.
Kartachena mus užbūrė. Senamiestis vakare skendėjo linksmame šurmulyje ir muzikos garsuose. Tvarkingi pastatai su balkonėliais, masyviomis durimis ir kolonomis mena ilgą istoriją.
Žmonės taip pat pasirodė malonūs ir linksmi. Taksi vairuotojas visą kelią juokėsi, kai buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas pasakojo, kad jie važiuoja kaip išprotėję, ir vis kartojo žodį „maana“ – rytoj.
Visose miesto aikštėse ir skveruose kas nors vakare grojo, šoko ar vyko kitoks pasirodymas. Visur buvo sustatyti stalai, pilna pasipuošusių žmonių.
Užvalgę maisto restoranėliuose ir įsikrovę geros energijos iškeliavome į kitą Kolumbijos kalnų miestą Medeljiną. Tai antras pagal dydį šios šalies miestas po sostinės Bogotos.
Po plaukimo iš Panamos į Kolumbiją vėl norėjosi sėsti ant motociklų ir važiuoti.
Šalys tiesiog lėkė pro akis. Jau nuvažiavome 17 tūkstančių 500 kilometrų. Liko apie 7500–9000 kilometrų, nelygu situacija. Jau už nugaros Kolumbija, Ekvadoras, o mes ilsimės Peru – vandenyno pakrantėje, banglentininkų stovyklavietėje.
Nuostabus ir vaizdas, ir atmosfera – šalia vandenyno baras, sušių restoranėlis, baseinas, lotynų amerikiečių muzika. Ir visas šis gėris – tik 8 JAV doleriai (7,46 euro) žmogui už parą. Šalia dar ir jaunimėlis su banglentėmis, jogos ir imtynių mokykla.
Rojus. Tad galima šiek tiek atsipūsti ir susidėlioti mintis. Kolumbija paliko velniškai puikų įspūdį. Kartacheną, Bogotą, San Agustiną tikrai rekomenduotume aplankyti, bet į Medeljiną geriau neužsukti.
Iš Medeljino mes pabėgome. Didmiestis tarsi modernėja, tačiau net prie didžiausių prekybos centrų vaizdas lyg iš XX a. 10-ojo dešimtmečio Gariūnų turgaus Vilniuje.
Medeljinas išsidėstęs kalno šlaituose, o miesto centras, kur buvo mūsų viešbutis, – slėnyje. Tik apsistoję iškišome nosį pasižvalgyti po senamiestį, kurio saugias ribas mums apibrėžė viešbučio administratorė.
Pasiblaškėme nuo vieno objekto prie kito irdamiesi pro įkyrius prekybininkus. Net prie įėjimo į bažnyčią gangsteriai atvirai pardavinėjo narkotikus su vaizdine ir garsine reklama, nors policininkai stovėjo už 20 metrų. Kai pabandžiau nufotografuoti, viską susivyniojo ir iškart dingo, gal net pasisekė, kad nenušovė ar nepapjovė.
Nusprendėme ilgiau čia neužsibūti ir geriau daugiau laiko skirti Bogotai. Turbūt 1993-iaisiais sunaikinus Pablo Escobaro narkotikų imperiją Medeljino miestas nori pats sunaikinti savo seną istoriją ir kurti visai naują, nes šalia senų pastatų ir bažnyčių kyla modernūs statiniai.
Pernakvoję greitai susirinkome daiktus ir – į Bogotą. Įvažiuoti ir išvažiuoti iš Bogotos buvo košmaras – apie 15 kilometrų iki centro net ne spūsčių metu stūmėmės maždaug valandą.
Bogotoje – teatro festivalis, kiekvienoje gatvelėje vyko pasirodymai, nedidelėse salėse – spektakliai nuo klasikos iki modernaus meno. Tik gaila, kad nemokame ispanų kalbos.
Įsikurdavome geruose viešbutėliuose senamiestyje už gerą kainą – 50–70 JAV dolerių (46–65 eurai) už naktį trims asmenims. Maistas truputį net pigesnis nei Lietuvoje, o vaisių gausa neįtikėtina.
Bogotoje didžiulį įspūdį paliko Aukso muziejus. Indėnų auksas – įvairios figūrėlės, žiedai, auskarai, pomirtinės kaukės. Muziejuje taip pat apstu įvairiausių narkotikų – kokaino ir marihuanos ruošimo ir naudojimo įrankių bei aksesuarų iš aukso.
Mat jau senovėje šamanai naudojo daugybę skirtingų svaigiųjų narkotinių medžiagų, kad galėtų transformuotis į paukščius ir pakilti virš žemės, link kosmoso, o tada bendraudami su juo tapdavo jungtimi tarp amžinybės ir laikinumo žemėje.
San Agustinas, nepaprasto grožio gamtos kūrinys, gal ir gyventų provincijos gyvenimą, jei ne prieš 5000 metų indėnų paliktos kapavietės – tai akmeninės skulptūros, atrastos maždaug prieš 50–100 metų.
Tad mieste pilna viešbučių, kaimo turizmo sodybų.
Aplink – statūs kanjonai, kriokliai. Po apylinkes siūloma pajodinėti arkliais.
Išsižioję iš smalsumo šauniai praleidome trejetą dienų, net gaila buvo išvažiuoti.
Mums parodytas trumpesnis kelias per kalnus į Peru pasirodė sunkiausias ir baisiausias visoje Kolumbijoje.
Teko kirsti kalnų perėjas akmenų ir žvyro keliu, vos judėjome per upelius, po kriokliais ir skardžiais beveik 4 kilometrų aukštyje virš jūros lygio.
70 kilometrų važiavome beveik tris valandas. Jolanta negalėjo nei fotografuoti, nei filmuoti, nes turėjo laikytis įsikibusi į Vilių iš visų jėgų.
Kai kartą ji pabandė nufilmuoti ant prarajos pakibusią „Toyota“, neteko pusiausvyros, ir motociklas nuvirto. Kadangi greičio nebuvo, atsipirko išgąsčiu, nusivalė purvą – ir tolyn.
Vakare teko vėl nakvoti Kolumbijoje, nes prie sienos su Peru laukė staigmena. Kadangi tą dieną Kolumbijoje vyko rinkimai, siena buvo uždaryta.
Matyt, kad rinkėjai eitų į rinkimus. O kas darėsi pasienio punkte, kai buvo atidaryta siena, – minios bėgančių žmonių, milžiniškos eilės prie pasų kontrolės.
Tokių vaizdų mums dar neteko matyti. Taigi artimiausią miestą pasiekėme jau tamsoje, nors tai ir prieštarauja mūsų kelionės taisyklėms.
Iš Peru nusprendėme nukeliauti į Ekvadorą, turbūt daugeliui mažai žinomą šalį. Ji mus maloniai nustebino. Negalėjome patikėti – įvažiavome į greitkelį, ne blogesnį nei Kaunas–Klaipėda.
Greitai lėkėme pirmyn nekreipdami dėmesio į kalnus. Kai dešimtą valandą vakaro pasiekėme sostinę Kitą, miestas atrodė lyg išmiręs. Visi jau miegojo. Tai nebuvo pirmas miestas Pietų Amerikoje, kuriame žmonės labai anksti gulasi, tačiau penktą valandą ryto jau būna ant kojų.
Kitas – vienas iš miestų vadinamajame ispanų konkistadorų kelyje (Kartachena–Medeljinas–Bogota–Kitas). Šis kelias, dar vadinamas Mirties keliu, buvo nutiestas 4-ajame XX a. dešimtmetyje, kai vyko karas tarp Bolivijos ir Paragvajaus dėl Šiaurės Čako regiono, kuriame buvo rasta naftos.
Kito muziejuose labai aiški takoskyra iki ispanų ir po ispanų – čia atnešta krikščionybė buvo įtvirtinta ne tik krikštijant žmones, bet ir statant bažnyčias, kurių ne mažiau nei Vilniuje.
Ėjome iš vienos į kitą stebėdamiesi ir aikčiodami. Didžiausia Kito įžymybė – barokinė Bendruomenės bažnyčia, statyta 1605–1765 metais. Ji laikoma Lotynų Amerikos pažiba – dekorui panaudotos tonos aukso, matyt, ispanų atimto iš vietos indėnų.
Atrodo, nėra net smulkiausios dalelės, kuri nebūtų paauksuota. Po kelių stiprių žemės drebėjimų ši bažnyčia buvo stipriai nukentėjusi, tačiau po 19 metų trukusio restauravimo nuo 2005-ųjų vėl galima grožėtis barokiniu šedevru.
Kitą dieną jau vėl ant motociklų ir vėl išjudėjome Peru link. Vėl geras kelias.
Kelis kartus užkilome į 4 kilometrų aukštį, kur pasiekėme savotišką rekordą – žemiausią šios kelionės temperatūrą – buvo 8 laipsniai šilumos, mažiau, nei buvo Aliaskoje. Kitas – šalia pusiaujo ir, atrodo, turėtų būti labai karšta.
O kai nusileidome nuo kalnų vandenyno link, čia gal 150–200 kilometrų tęsėsi ištisiniai bananų laukai, kakavmedžių plantacijos, papajų, mangų sodai.
Stulbino ne tik vaisių gausa, bet ir jų kaina, pavyzdžiui, didelis ananasas kainavo tik apie pusę euro.
Prie biudžeto taupymo prisidėjo ir benzino kaina – čia 1 litras benzino kainavo maždaug 30 euro centų. Tiesiog svajonių šalis. Tad Ekvadorą paliekame minėdami jį tik gerais žodžiais.
Grįžę į Peru ir čia kelias dienas praleidę jau minėtame banglentininkų rojuje ant vandenyno kranto vėl išsiruošėme į kelią.
Pagal planą turėjome pasiekti Kusko miestą Andų kalnuose, o iš ten žadėjome keliauti į prarastąjį inkų miestą Maču Pikču – inkų XV–XVI a. tvirtovės griuvėsius.
Nutarę nestoti Peru sostinėje Limoje vieną dieną įveikėme 610 kilometrų kovodami su stipriu priešpriešiniu vėju. Kartais atrodydavo, kad motociklai pakrypę 45 laipsnių kampu. Kitą dieną – 810 kilometrų. Tai buvo šios kelionės vienos dienos rekordas.
Pravažiavus Limą kelią supo tokios smėlio kopos, kokių dar neteko kitur matyti. Per didžiausią smėlio kopą palei vandenyną net driekėsi kelias. Jei čiuožtum nuo jos, niekaip nesustotum iki pat vandens – gal kelis šimtus metrų.
Pernakvoję Pisko mieste šalia Ramiojo vandenyno sukome į Kuską. Šį kartą 800 kilometrų padalinome dviem dienoms ir gerai padarėme. Kalnų kelias su serpantinais, pakilimais iki 5200 metrų virš jūros lygio (tai irgi mūsų rekordas) ir nusileidimais iki 3500 metrų, po to vėl aukštyn, iš tiesų vargino.
Oro temperatūra – tai 8 laipsniai šilumos kalnuose, tai 30 karščio slėnyje. 4500 metrų aukštyje išbuvome gana ilgą laką, tad pradėjome jausti kalnų poveikį.
Net ir trumpam sustojus ar bandant pastumti motociklą jau trūkdavo oro, svaigo galva, tačiau mes apdairiai rytą ir per pietus išgerdavome po tabletę aspirino. Ir nieko baisaus neįvyko.
Kalnų grožis, miesteliai ir kaimai, indėnai ar inkai paliko neišdildomą įspūdį. Kalnų kelias, kurį supo kaimenės lamų, didžiulės bandos alpakų, ramiai žvilgčiojančių į motociklus, ir mus užkrėtė ramybe.
Prieš įsukant į Kuską Viliaus motociklo spidometras parodė, kad nuo Aliaskos jau nuvažiavome 20 tūkstančių kilometrų.
Kitą dieną laukė kelionė traukiniu į Maču Pikču, dar po dienos – Bolivijos link.
Tęsinys. Pradžia 2015 m. rugpjūčio 29 d. Nr.35,37,39, 41, 42,45.
