Savaitę po Loch Lomondo nacionalinį parką vaikščiojęs M.Jančius grįžo pasitempęs koją, bet laimingas.
„Kalnai mane išmokė atsipalaiduoti ir nesistengti žūtbūt laikytis plano, nes viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Pirmą dieną sunku, o antrą jautiesi kaip namuose“, – su šypsena po išsvajotų atostogų pasakojo TV laidų vedėjas.
Mažametes dukras Vilnę ir Smiltę su žmona Gintare auginantis M.Jančius jau seniai norėjo į tokią kelionę leistis vienas. Net be GPS aparato, tik su kompasu ir žemėlapiu.
Per dieną Arocharo kalnuose lietuvis nueidavo nuo 5 iki 17 kilometrų, priklausomai nuo įkalnių statumo. Iš viso M.Jančius pėsčiomis įveikė 70 kilometrų. Apie kelionę jis papasakojo „TV antenai“.
Tamsa užklumpa staiga. „Nuo Glazgo vos daugiau nei valanda kelio traukiniu, 20 minučių pėsčiomis – ir jau gali miegoti kalnuose. Tie kalnai nėra aukšti – 1300 metrų, bet daugelis jų turi kelis kelius. Gali kopti paprastesniu – vingiuotu arba ekstremaliu.
Rinkausi ekstremalų. Šviesusis paros metas ten yra trumpas – 8,5 val. Tamsa kalnuose užklumpa greitai, juo labiau kad nuolat tvenkiasi debesys ir gaubia rūkas.
Tokio rūko dar nebuvau matęs. Tad teko atsisakyti plano, kad per dieną pakilsiu į 1200 metrų aukštį, tada leisiuosi žemyn ir šturmuosiu antrą bei trečią viršūnes. 2 viršūnių per dieną – per akis.“
Pasitempė koją. „Vos suspėjau į traukinį. Paskutinę minutę į jį bėgau šaukdamas „Atsiprašau!!!“ ir visus stumdydamas.
Vos įlipęs į jį išgirdau švilpuką ir pajudėjome. Kita sėkmė – bare dirbanti mergina man paskolino lazdą. Ji labai palengvino kelionę. Užteko pažadėti, kad grįždamas iš kalnų jai grąžinsiu.
Kam reikia lazdos? Kai nuolat pila lietus, žolė būna pavojingai šlapia, jautiesi tarsi ant ledo. Gali tiesiog imti ir čiuožti užpakaliu, nes vis tiek tuoj griūsi.
Lipti akmenimis taip pat sudėtinga, nes per juos teka vanduo ir gali paslysti.
Kilti į kalną yra vienas malonumas, o leidžiantis tyko traumos – griuvau daugybę kartų, pasitempiau koją.“
Kopimas į kalnus – lyg gyvenimas. „Pakyli iš įlankos, kuri apsupta kalnų ir nejusti jokio vėjo, kur ramu ir gera – kaip vaikui.
Iš pradžių mokaisi lipti, tinkamai statyti kojas. Vėliau kaip paauglystėje prasideda klystkeliai – ten, kur gali tiesiai eiti, sugalvoji pasukti aplinkui.
Tada pradedi tartis su vidiniu balsu, prasideda klaidos. Juk neturi patirties. Kai užkopi į viršukalnę, džiaugiesi.
Škotai ten rengia iškylas. Palyginsiu tai su penkiasdešimtmečio puota – su rožėmis ir giminėmis. O tada prasideda lipimas žemyn. Supranti, kad ir traumų tikimybė didesnė. Lipti žemyn daug sudėtingiau ir ne taip linksma.“
Klaidinantis rūkas. „Jau pirmą dieną pradėjau kalbėtis su savimi. Vadinasi, atsiribojau nuo kasdienybės.
Gera pailsėti, išsivalyti galvą. Vis dėlto vidinis balsas iš pradžių ėmė ir suklaidino. Kai įveikiau kalną per kitą pusę, nei planavau, kompasas ir žemėlapis tiksliai rodė, kuria vieta reikia kopti į kitą kalną.
O vidinis balsas liepė eiti į šoną. Žemėlapyje nubraižytas maršrutas atrodė labai sudėtingas. Kadangi aplinkui tvyrojo rūkas, nebuvo drąsu. Pamaniau, kad kitoje vietoje bus lengviau.
Taigi nudrožiau į kitą pusę. Leidausi ekstremaliomis sąlygomis, nuolat griūdavau ant užpakalio ir galiausiai nusileidau visai kitoje vietoje, nei planavau.
Bet užtat – koks grožis! Tada teko sukarti daugiau kelio, kad grįžčiau į savo maršrutą. Taip pirmą dieną supratau, kad įkopti į tiek kalnų, į kiek užsibrėžiau, tikrai nepavyks. Tada nusiraminau.
Kai pakilau į viršūnę, žemėlapis aiškiai rodė, kur leistis, tačiau pro rūką nemačiau kelio, nors kai geras oras, matomumas – apie 10 kilometrų. Ėmiau suktis ratu ir pamečiau vietą, iš kurios atėjau.
Žinojau, kad vis tiek kur nors išeisiu, bet buvo pikta, kad negalėjau laikytis plano.
Taip besisukdamas ratu ir pykdamas pamačiau iš rūko išlendančią kepurę. Žiūriu – žmogus. Pasisveikinau ir pasiskundžiau, kad nežinau, kaip iš čia išeiti. Jis man angliškai viską paaiškino.“
Lygino su kapinėmis. „Visur buvo šlapia, todėl sunku rasti vietą miegoti. Nacionaliniame parke griežtai draudžiama savavališkai statyti palapinę ir kurti laužą. Sezono metu jie teritoriją stebi net iš oro, o pažeidėjus griežtai baudžia.
Kai keliavau, sezonas jau buvo pasibaigęs. Ten yra daugiau nei 20 kempingų. Dalis jų buvo uždaryti. O veikiančiuose, kurie yra pusės kilometro aukštyje, kainos nustatomos kaip kapinėse.
2 kvadratinių metrų vieta – daugiau nei 20 eurų. Jei nori neperšlampamo tento virš palapinės – dar 15 eurų. Jei nori elektros – dar 10 eurų. O svečių namai visi užimti.“
Dėl alaus suko iš kelio. „Vienu metu labai užsimaniau alaus. Kuprinėje jo juk nesitampysi. Neėmiau nei daug vandens, nei elektros šaltinio. Turėjau puikų termosą, kuriame telpa tiek vandens, kad košėms užtenka dviem dienoms. Turėjau džemo, konservų, bet alaus vis tiek norėjosi.
Žinojau, kad tądien rodo anglų futbolo lygos rungtynes. Taigi sumaniau 3,5 valandos išsukti iš kelio.
Tiek prireikė sparčiu žingsniu nusileisti iki baro papėdėje. Pasimėgavau alumi, dar drabužius išsidžiovinau ir ramiai išėjau.“
Stingdė vėjo gūsiai. „Prieš man išvykstant sinoptikai žadėjo net sniegą. Ačiū Dievui, jis neužklupo. Kita vertus, džiaugiuosi, kad buvo tik 10 minučių saulės. Kodėl? Tuo metu pūtė labai gūsingas ir šaltas rytų vėjas – 40 metrų per sekundę.
Dingo visas malonumas. Mes sakome, kad šaltas vėjas pučia iš Sibiro, o jie – kad nuo Europos. Dieną temperatūra siekdavo 10 ir daugiau laipsnių šilumos, naktį – 5–6 laipsniai.“
Maistui – pusė euro. „Likus kelioms savaitėms iki kelionės vedžiodamas šunį šalia miškelio sutikau estą su kuprine.
Susipažinome. Jis – 68 metų keliautojas Ansas. Vyras yra apkeliavęs visą Sibirą. Šiuo metu išėjo Pietų Europos link, o po dvejų metų ketina grįžti.
Šis neįtikėtinas žmogus yra leidęsis į 1,5–3 metų trukmės keliones. Jo manta – 6 kilogramai, o dienos biudžetas maistui – 40–50 euro centų.
Ansas yra vegetaras. Anksčiau jis buvo medžiotojas, tačiau vėliau ėmė gailėti žvėrių. Jis labai išmintingas, nieko nebijo, neturi nei laikrodžio, nei telefono.
Kai akimirką susikrimtau, kad ne viskas vyksta pagal planą, atsiminiau šį šį keliautoją.“
Keliaus su žmona. „Gegužę ketinu grįžti į Škotijos kalnus, tik kartu su žmona.
Leisimės į Skajaus salą, bet iki jos ne taip paprasta nukeliauti. Pirmiausia reikės skristi lėktuvu, paskui 6,5 valandos važiuoti traukiniu, tada persikelti keltu ir dar 2,5 valandos kratytis autobusu, kad pradėtume dešimties dienų kelionę pėsčiomis.“
Sunkių išbandymų Škotijos kalnuose patyręs M.Jančius kitąmet ten ketina grįžti su žmona.
