Vos išlipę iš traukinio sužinojome, kad dar reikės arba kopti, arba autobusu pakilti į aukštesnį šlaitą. Aišku, kopti nebuvo norinčių, todėl siauru serpantinu autobusu pakilome aukščiau, o po to dar palypėję išvydome Maču Pikču grožį.
Džiaugėmės, kad nelyja, nes leidžiantis žemyn, kai jau viską apžiūrėjome ir nufotografavome, pradėjo lynoti.
Žinojome, kad čia po pietų dažnai lyja.
Mus tiesiog užbūrė kalno šlaite 2350 metrų aukštyje virš jūros lygio išsidėstę XV–XVI amžiaus inkų tvirtovės griuvėsiai su buvusiomis šventyklomis, observatorija, namais, vandens talpyklomis, aikštėmis ir žemyn besileidžiančiomis terasomis.
Paslaptingo inkų miesto ilgai ieškota, o atrastas per ekspediciją, kuriai vadovavo JAV archeologas ir politikas Hiramas Binghamas, tik praėjusio šimtmečio pradžioje.
Mus, matyt, kaip ir visus, stebino, kad sienos, be jokios rišamosios medžiagos sudėtos iš idealiai nušlifuotų akmens luitų, iki šiol puikiai išsilaikiusios.
Kaip tos konstrukcijos atlaikė žemės drebėjimus?
Daugiau domėtis nebuvo laiko. Kitą rytą vėl judėjome pirmyn. Pakeliui matėme gražius dirbamuosius laukus, lamų, avių ir galvijų ganyklas.
Pakeliui užsukome į nedidelį XV amžiaus viduryje iš akmenų ir molio pastatytą Rakčio miestelį, pro kurį ėjo Karališkasis indėnų kelias ir kur keliautojai sustodavo pailsėti ir įsigyti reikalingų daiktų.
Trys lygios kaip styga gatvės lygiagrečios su šalia esančiais namais, kurių skaičius ir kambarių išdėstymas atitinka tam tikras religines nuostatas.
Piramidiniai nameliai taip pat statyti laikantis principo, kad jų forma padeda patekti gerajai energijai. Jie buvo skirti ceremonijoms.
Apsiprausimas buvo dalis šventojo ritualo. Inkų pirtį sudarė 5 kaskados, į kurias vanduo iš šventais vadintų ežerų atitekėdavo akmenyje išskobtais kanalais.
Kadangi žemė aplink molinga, pakeliui buvo matyti daug plytinių ir keramikos fabrikėlių.
Muziejuje, kurį aplankėme, taip pat buvo dirbtuvė, kur ant molinių gaminių amatininkai paišė tradicinius inkų ornamentus ir piešinius.
Toliau patraukėme į Puno miestą prie Titikakos ežero, įsikūrusį beveik 4000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Vos įvažiavę pajutome, kad kažkas jame vyksta. Kai kurios gatvės buvo uždarytos, kai kur – didelės automobilių spūstys.
Vakare centrinę miesto aikštę užtvindė muzikantai ir šokėjai. Pataikėme į Puno miesto 347-ojo gimtadienio šventę.
Kitą dieną plaukėme pasižiūrėti, kaip Titikakos ežere plaukiojančiose salose gyvena urai. Ši indėnų tauta kadaise traukėsi nuo kitų kariaujančių genčių išplaukdama į ežero gilumą ir taip liko ten ilgam.
Iš pakrantėse vešančių nendrių jie darė laivus, suformavo salas, statė būstus.
Mums buvo parodytas mažas modelis – kaip sukonstruota tokia nendrinė sala.
Apatinis salos pamatas – storas nendrių šaknų sluoksnis, ant jo – storas sluoksnis nendrių stiebų, kad išlaikytų būstus ir inventorių.
Yra 40 tokių dirbtinių nendrinių salų, o didžiausia vadinama sostine, kurioje net įrengtas restoranas turistams.
Vietos gyventojai maitinasi čia pat tinklais pagaunamomis smulkiomis žuvimis, taip pat nendrių stiebais prie šaknų, kurių ir mums davė paragauti.
Nors pažiūrėjus į kai kuriuos dabartinius urus neįtikėtina, kad jie maitinasi tik žolytėmis ir žuvytėmis. Gana tvirti ir vyrai, ir moterys.
Grįžę iš šios ekskursijos iš Puno jau pasukome Bolivijos link. 100 kilometrų iki šios valstybės sienos ir dar beveik tiek pat iki stotelės viename didžiausių Bolivijos miestų La Pase.
Pasienio miestelis skendėjo beprotiškame šurmulyje, šimtai žmonių, zujančių pirmyn ir atgal su pilnais vežimaičiais kažkokių prekių, prekeivių, gal penkios dešimtys pinigų keitėjų – netvarka, prie kurios mes jau įpratę.
Greitai susitvarkę dokumentus Peru pusėje nuskubėjome į Bolivijos muitinę. Pasienio policininkė įdėjo į pasą žymą, leidžiančią būti Bolivijoje 30 dienų ir, kai atrodė, kad liko viena smulkmenėlė – atlikti įprastą procedūrą su motociklais, įstrigome.
Kai tarnautoja paėmė mūsų dokumentus ir pradėjo kompiuteryje rinkti duomenis, paaiškėjo, kad Libanas yra, Liuksemburgas yra, Lichtenšteinas yra, o Lietuva? Tokios valstybės nėra.
Tai pasakiusi muitininkė pakvietė mus į vidų.
Praėjo pora valandų, vakarėjo, akmeninis muitininkės veidas nieko nesakė, o mes vis laukėme, kol jos sistemoje atsiras Lietuvos vardas.
Dar pabandę aiškintis ir supratę, kad dokumentų čia niekas netikrina, toliau jokių patikrų ar užkardų nėra, sėdome ant motociklų ir be jokių muitinės dokumentų nuvažiavome per sieną.
Jei jiems Lietuva neegzistuoja kaip šalis, tai mes jų sistemos tikrai nepakeisime. Taip ir keliavome per Boliviją pusiau legaliai.
La Pasą pasiekėme gerokai sutemus. Rytą – vėl į kelią Ujūnio link. Tai labiausiai turistų lankomas miestas Bolivijoje, nes visi keliauja į didžiausią pasaulyje 3700 metrų aukštyje esantį Ujūnio druskožemį.
Kraštovaizdis puikus, bet susidūrėme su dar viena Bolivijos keistenybe.
Benzinas – tik vienos rūšies ir užsieniečiams beveik triskart brangesnis nei boliviečiams.
Šioje lygumoje žadą atima ir vaizdas, ir puikus oras, ir druskos viešbutis. Išdžiūvusiu ežeru nuvažiavome ne vieną dešimtį kilometrų, aplankėme Dakaro raliui įamžinti sukurtas druskos skulptūras.
Buvo keista, kad ežero druskos storis – tik 6–8 centimetrai, o po juo – vanduo ir gylis siekia 120 metrų.
Tai sužinoję išsižiojome iš nuostabos – kaip paviršinis druskos sluoksnis atlaiko ne tik mūsų motociklus, bet ir visureigius, net autobusus.
Užvažiavę ant druskos sluoksnio girdėjome garsą, tarsi gurgždėtų ledas, bet jautėmės drąsiai, nes paviršius yra labai kietas ir lygus. Tik grįždami vos neįsmukome į vieną akivarą.
Tuomet supratome, kad po mumis vis dėlto vanduo.
Visas ežero paviršius buvo baltas ir atrodė kaip nusėtas didžiuliais bičių koriais. Sustoję tyrinėjome paviršių ir įsidėjome druskos – paragausime ar kam nors padovanosime.
Kai kur horizonte buvo matyti salos ar kito kranto kalnai, o vidury ežero aptikome viešbutį ir restoraną iš druskos luitų. Šalia buvo iš druskos padarytas Dakaro ženklas.
Pamatę plazdančias Dakaro dalyvių šalių vėliavas iškėlėme ir Lietuvos. Juk mūsų sportininkai taip pat dalyvavo.
Išsukę iš Ujūnio druskožemio visi pajutome, kad veidas, o ypač lūpos, ir rankos nuklotos druskos. Pūtė stiprus vejas, o mes dar patekome į smėlio audrą.
Kai pasukome Orūro miesto link, sustabdė muitinės kontrolės pareigūnai. Ši vietovė pilna turistų, tad dažnai vyksta reidai – buvo tikrinami dokumentai, o jų mes neturėjome.
Muitininkai beveik nesuprato angliškai, mes nesupratome ispaniškai.
Rodėme rankomis, aiškinome, kad jų sistemoje Lietuvos nėra. Jie stabdė vokiečių autobusą, vėliau olandų. Jie reikiamus popierius turėjo, o mes – ne.
Mosikavome rankomis, kol atėjo kitas pareigūnas ir pasakė: „Galite važiuoti.“ Kai kitą dieną kirtome Čilės sieną, pas Bolivijos muitininkus net neužėjome ir jiems mes nerūpėjome.
Mūsų ir LIETUVOS jų sistemoje NĖRA.
Bolivija pasirodė pati skurdžiausia Pietų Amerikos šalis, bet jos gamta pakerėjo. Į Čilę įvažiavome tvarkingai – pasieniečiams viskas buvo aišku.
