Nuo žygio į Antarktidą lietuvius atbaidė Patagonijos vėjai

Važiavome per sausiausią visoje planetoje Atakamos dykumą Čilėje. Peizažas nykokas, nė gyvos dvasios, todėl kartais apimdavo miegas. Sustodavome pailsėti ir norėdami miegą nuvaikyti kava, bet dykumoje niekas normalios kavos nedaro ir negeria. Vienoje vietoje degalinėje gavome tirpiosios kavos, o pakelės restorane nebuvo jokios. Čia geriamas vanduo.

Motociklais per Amerikos žemynus keliavę S.Kviklys (kairėje), V.Navickas ir jo žmona Jolanta Ramiojo vandenyno pakrantėje sustodavo ir papietauti, ir pailsėti.<br>S.Paukščio nuotr.
Motociklais per Amerikos žemynus keliavę S.Kviklys (kairėje), V.Navickas ir jo žmona Jolanta Ramiojo vandenyno pakrantėje sustodavo ir papietauti, ir pailsėti.<br>S.Paukščio nuotr.
Sausiausia Žemėje Atakamos dykuma driekiasi per Peru ir Čilės teritoriją.
Sausiausia Žemėje Atakamos dykuma driekiasi per Peru ir Čilės teritoriją.
Keliautojai į Čilės sostinę Santjagą ir žvelgė nuo kalvų, ir apsilankė turguje.
Keliautojai į Čilės sostinę Santjagą ir žvelgė nuo kalvų, ir apsilankė turguje.
Keliautojai į Čilės sostinę Santjagą ir žvelgė nuo kalvų, ir apsilankė turguje.
Keliautojai į Čilės sostinę Santjagą ir žvelgė nuo kalvų, ir apsilankė turguje.
Dykumoje žavėjo egzotiniai augalai.
Dykumoje žavėjo egzotiniai augalai.
Daugiau nuotraukų (7)

Saulius Paukštys („Lietuvos rytas“)

Jan 8, 2016, 2:26 PM, atnaujinta Jun 11, 2017, 3:23 PM

Temperatūra pakildavo iki 30 laipsnių, darėsi karšta. Visą laiką pūtė stiprus vėjas, bet dykumoje jis įkaitęs ir nevėsino. Kai priartėdavome prie vandenyno, temperatūra nukrisdavo iki 20 laipsnių ir papūsdavo šaltukas. Todėl vis stoviniuodavome – tai nusirengti, tai apsirengti.

O kartą Viliaus Navicko, buvusio Vilniaus mero, motociklas tiesiog nustojo burgzti vidury dykumos. Iki degalinės buvo likę kokie penki kilometrai.

Klasikinis kiaulystės dėsnis. Aplinkui tik kelias, smėlis ir dangus su virš galvos plieskiančia saule, jokio šešėlio.

Bet mes jau pripratę prie tokių netikėtumų – Sigitas Kviklys ištraukė Vilniuje pirktą kinišką benzino pompą. Įkišo į savo motociklo baką ir pradėjo pumpuoti, bet paaiškėjo, kad pompa įtrūkusi. Tuomet tiesiog nuleidome benziną žarnele į plastikinį butelį ir supylėme į Viliaus motociklą.

Pasiekę La Serenos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrėme universiteto kvartale. Kitą dieną pasikaitinome valandėlę paplūdimyje, bet maudytis jau pasirodė šaltoka – matyt, išlepome.

Likusį gražų dienos laiką praleidome ieškodami mobiliojo ryšio operatorių.

Tik įvažiavę į Čilę gavome iš „Omnitel“ pranešimą, kad galime naudotis „Entel“ operatoriaus paslaugomis.

Bet mūsų telefonų ekranuose švietė užrašas „No service“ .

Sugaišome, kol baigėsi darbo valandos, bet ir toliau likome be ryšio. Būtų buvę galima spjauti į visa tai, bet neturėdami ryšio negalėjome užsisakyti nakvynės ir kitų paslaugų, nes visur reikalaujama telefono numerio, kuriuo siunčiamas patvirtinimas. Tokia čia tvarka.

Kai susisiekėme su „Omnitel“ operatoriais Lietuvoje, gavome atsakymą – išsiaiškinsime per penkias darbo dienas. Puikumėlis – dvi savaites būti be ryšio?

Gerai, kad Čilėje pakelėse įrengti telefono aparatai ir dar yra SOS telefono numeris, – jautėmės drąsiau.

Nuo Temuko iki Puerto Monto važiavome apsirengę viską, ką turėjome. Sigitas džiaugėsi savo įsigytomis dvigubomis kumštinėmis ir viduje pirštuotomis pirštinėmis.

Buvo matyti, kad čia pavasaris jau įsibėgėja, vaizdai panašėjo į Lietuvos, – kviečių, bulvių laukai ir ganyklos. Tik tolumoje boluojantys kalnai primindavo, kad mes dar ne namuose.

Kai atvažiavome į Puerto Montą, svarbų Čilės uostamiestį, jau buvome beveik įveikę Čilę – keliaujame jau tris mėnesius, įveikėme 25 tūkstančius kilometrų.

Kitą dieną iš čia jau turėjome leistis į kelionę laivu po Pietų Čilės fjordus.

Kol pasiekėme Puerto Natalesą, visas tris dienas neturėjome jokio ryšio su pasauliu.

Nuostabi gamta, fjordai, kalnai, kriokliai, ruoniai ir net banginiai – visas dienas tokie vaizdai mus tiesiog laikė prirakinę prie laivo denio. Net orai pasitaisė ir beveik visą laiką švietė saulė.

Didžiulis laivas sukinėjosi tarp salų ir salelių.

Kartais net atrodė, kad netilps į tarpą tarp jų, tačiau vis prasmukdavo.

Laive pietaudami išsišnekėjome apie keliones su šeima iš Berlyno. Jie papasakojo pamokomą istoriją, kaip Bolivijos La Paso mieste įsėdę į taksi vos nebuvo apiplėšti.

Automobilyje jau sėdėjo vienas keleivis. Neatrodė įtartina, nes Pietų Amerikoje įprasta rinkti tuo pačiu maršrutu važiuojančius klientus. Bet taksistas pradėjo juos vežioti ratais, o tas keleivis prisistatė esąs policininkas.

Tuomet vokiečiai suprato patekę į spąstus – mintyse jau atsisveikino su savo piniginėmis ir daiktais, kad tik išneštų sveiką kailį.

Bet kai apsimetėlis taksistas sustojo sankryžoje, vokiečiai staiga atidarė dureles ir spėjo iššokti iš automobilio. Keliaujant po Lotynų Ameriką iš tiesų negalima prarasti budrumo.

Puerto Natalese susiradę miesto centre gražų restoranėlį užsisakėme užkąsti, nes skrandis priprato prie laivo maitinimo režimo tris kartus per dieną. Tada nuvažiavome ieškoti užsisakyto namuko nakvynei.

Navigacija atvedė iki automobilių stovėjimo aikštelės. Apsaugininkas patarė važiuoti toliau. Aplinkui laukai pilni namelių, burzgėme kartu su kaukiančiu vėju, bet niekaip negalėjome rasti savojo. Tik avys su arkliais nustebę žvelgė, kaip mes blaškėmės po jų ganyklas.

Teko grįžti į miesto turizmo centrą, kur darbuotoja, paskambinusi telefonu pagal mūsų užsakymą, nurodė mums įdomų orientyrą: „Važiuosite tuo pačiu keliu apie 2 kilometrus, kol pamatysite prie namo stovinčią pilką mašiną, o šeimininkė išeis ant kelio pasitikti.“

Pamatėme pirmą pilką mašiną prie namo, bet niekas nepasitiko. Pamatėme antrą pilką mašiną – irgi nė gyvos dvasios, trečią, ketvirtą – ir vėl nieko.

Staiga ant vienos tvoros pamatę užrašą puolėme jo skaityti, o tuo metu, žiū, moteriškė beateinanti. Pasirodo, mūsų pasitikti!

Susinešę daiktus apsitvarkėme ir susėdome vakarieniauti. Už lango švilpė stiprus Patagonijos vėjas.

O mūsų laukė paskutinis etapas iš Puerto Nataleso į Punta Arenasą, Magelano sąsiauris ir Ugnies Žemė. Tai – Pietų Amerikos žemyno smaigalys. Šiek tiek daugiau nei už tūkstančio kilometrų prasideda Antarktidos ledynai.

Į Antarktidą nusprendėme nebevažiuoti. Suksime namų link. Bet orai buvo tokie, kad pajutome Pietų ašigalio ar Antarktidos dvelksmą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ką reiškia kandidato R. Žemaitaičio pasitraukimas iš Seimo?