Jie savo patyrimus sudėjo į knygą „Ugnies ir ledo kelionės“, kurią išleido leidykla „Obuolys“. Lrytas.lt pateikia ištrauką apie Naująją Zelandiją.
Kelionė į Antarktidą, anot keliautojų, unikalumu primena skrydį į Mėnulį, o Naujoji Zelandija užburia neįtikėtinu gamtos grožiu ir įvairove: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolėtų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fjordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų.
Be problemų ir rūpesčių
„Crossing New Zealand“, – su tokiu plakatu pakelėje mašinas stabdė plačiai besišypsantis keliautojas autostopu. Nesvarbu į kurią pusę. Vis tiek visur gražu. Į šią kelionę reikia pasinerti iki sielos gelmių visa savo esatimi – pamiršti darbą, neartą bulvių lauką, nepadarytą buto remontą, neatnaujintą buitinę techniką ar seną automobilį. Zelandijoje pakanka prisiminti savo vardą (iš anksto rezervavus viešbutį tik tiek ir reikėdavo pasakyti) ir turėti pasą, kad galėtum grįžti namo. Į Naująją Zelandiją geriau atvažiuoti mėnesiui, dar geriau – dviem, nes per trumpą laiką patirti įspūdžiai bus tik paviršutiniški. Mūsų kelionė kartu su skrydžiais užtruko 37-ias dienas – maksimalus laikas, kuriam pavyko ištrūkti iš darbo. Per 34-ias dienas Naujojoje Zelandijoje automobiliu nuvažiavome 6,5 tūkstančio kilometrų. Pamatėme daug – bet žinau, ir ką praleidome, visko aprėpti neįmanoma.
Naujoji Zelandija visuomet atrodė per daug toli ir per daug nereali, bet keliauti dabar paprasta. Iš Karmėlavos per Londoną, Dubajų, trumpas sustojimas Australijoje. Vejiesi laiką, o jis vis rytuose, du kartus valgai pusryčius, grįždamas atgal – dvi vakarienes. Šiek tiek sutrikusi orientacija dėl viena para aplenktos datos ir 11-os valandų laiko skirtumo. Atvykęs atsisuki ne tik laikrodžių rodykles, bet ir datą, telefonas patikslina Vilniaus laiką – „vakar“.
Naujojoje Zelandijoje yra visko: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolėtų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fjordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų. Mistinės fantastikos žanro mėgėjams šis kraštas virto pačia tikriausia žemės istorija: samanomis apžėlusiuose, neįžengiamuose priešistorinių paparčių miškuose dairaisi, kur iššoks piktas orkas, nušvis nemirtingas elfas ar sutiksi takeliu ateinantį basakojį hobitą.
Net ir agrarinis peizažas nepaprastai estetiškas: vynuogynai, alyvuogių ir levandų plantacijos, vaismedžių sodai, saldžiųjų kukurūzų laukai, austrių fermos. Bandos merinosų, karvių, kai kur ir grakščios lamos, elniai įsiterpia į peizažus, kurie išsilietų iš rėmų net ir impresionistų paveiksluose.
Jautiesi suglumęs ir nugalėtas. Kaip niekur kitur, Naujojoje Zelandijoje tampa prasminga garsioji F. Dostojevskio frazė „Grožis išgelbės pasaulį“.
Menininko teptukas ir turistams dirbantis geizeris
Į vieną gražiausių Vai-O-Tapu parką geriausia atvažiuoti pirmiesiems: rytinės gaivios valandos tinkamiausias fotografuoti, o svarbiausia – pasigrožėti spalvingais vaizdais netrukdo minios turistų. Artėjant prie parko iš tolo matyti karštųjų versmių garuose paskendę paparčių medžių siluetai.
Šis parkas susiformavo po hidroterminio išsiveržimo prieš 900 metų. Gamta sukūrė tai, kas traukia keliautojus iš viso pasaulio: Šampaninį baseiną, Menininko paletę, Raktažolių terasą ir verdančio purvo baseinus. Šampaninis baseinas telkšo 65 metrų skersmens ir 62 metrų gylio krateryje. Giliuosiuose sluoksniuose vandens temperatūra siekia 260 laipsnių karščio. Paviršiuje tik 75 laipsniai, nes vanduo garuodamas atvėsta. Įspūdinga rausva spalva atsirado dėl antimonito, o tarsi teptuku brūkštelėtus baltus pakraščius suformavo silicis. Korbono dioksido prisodrintas vanduo daro baseiną panašų į taurę burbuliuojančio šampano.
Siera gelsvais ir žalsvais potėpiais nudažė Menininko paletės baseiną, o judėdamas šaltas ir karštas vanduo nuolat maišo spalvas ir sukuria naujus derinius.
Kaip plati milžiniška upė žemyn leidžiasi Raktažolių terasa, subtiliai išraižyta smulkiomis bangelėmis, iš tolo primenančiomis tekantį vandenį, nors iš tiesų tai vientisas kietas akmuo. Ir pagaliau visiškai pribloškia neįtikėtinai žalias vanduo dar viename krateryje. Gal tie zelandai juokauja? Ar gali būti gamtoje tokių ryškių spalvų?
Ne mažiau įdomus Vai-O-Tapu parko objektas – Leidi Knokso (Lady Knox) geizeris, kuris išsiveržia kiekvieną dieną tiksliai nustatytu laiku – 10.15 val. Zelandai sugalvojo, kaip gamtą priversti tarnauti turistų minioms, plūstančioms pasižiūrėti gamtos spektaklio. Kai lankytojai nutupia amfiteatro suoliukus aplink geizerį, maoris gidas papasakoja geizerio istoriją. Jo paslaptis buvo įminta atsitiktinai: slėnio tyrinėtojai netoliese skalbė drabužius, muiluotą skalbinį netyčia įmetė į geizerio ertmę ir netikėtai jį pažadino – staiga buvo išprausti ištryškusio karšto dušo.
Energijos išsiveržti geizeriui užtenka tik kartą per parą, todėl vaizdo kameros visą laiką seka, kad niekas prie jo nesiartintų ir neįmestų muiliuko. O ir vaikščioti čia draudžiama, kelias atidaromas tik prieš „pasirodymą“.
„Pamaitinus“ geizerį, po keliolikos minučių vanduo pradeda putoti, kunkuliuoti – prasideda cheminė reakcija. Srovė iš lėto kyla aukštyn ir staiga šauna į 20 metrų aukštį, iššvirkšdama 40 tūkst. litrų vandens. Geizeris pavadintas ledi Konstancijos, 15-ojo Naujosios Zelandijos gubernatoriaus Uchterio Knokso (Uchter Knox) dukters, garbei.
Saugoma teritorija nuo 1931 metų.
Šiuo metu parkas privatus, išnuomotas 30-iai metų.
Bilieto kaina: 32,5 NZ dolerio.
