Šventajame mieste – nešventa tyla
Vėjai, bet ne turistų būriai brovėsi į kitoje gatvės pusėje esančią šventyklą, kur po stiklu dabar saugomas, tikima, didžiojo mokytojo kairės pėdos įspaudas. Tai vieta, kurioje Kristus po prisikėlimo esą buvo paimtas Dangun. Mes trys čia – taip pat vieninteliai užklydėliai.
Su kuklia lenkų keliautojų grupe, vedama anglakalbio gido, teko prasilenkti visai netoli – „Pater noster“ šventovėje, kur Jėzus savo pirmiesiems mokiniams perdavė maldą „Tėve mūsų“. Ji atskirose lentose surašyta daugybe kalbų, taip pat lietuvių.
Tai viena ryškiausių krikščionybės istorijos vietų, todėl turėtų pavargti nuo žioplinėtojų minių ir skaitmeninių blyksčių. Vis dėlto ir „Tėve mūsų“ maldos paūksmėje tuščia.
Jau kiek daugiau praeivių, tarp kurių daugiausia – vietos musulmonai, nuo Alyvų kalno matomo Senamiesčio gilumoje. Akmenimis grįstų gatvių prekystaliai apkrauti suvenyrais, gamintais Kinijoje ir Nepale. Akys per keliones po Rytų ir Pietryčių Aziją jau įprato prie tokių pačių papuošalų ir ryškių dryžuotų rankinių, tik čia ant jų išsiuvinėtas miesto pavadinimas – tuo jos ir originalios.
Priartėjame apytuštę aikštę prie Vakarinės, arba Raudų sienos. Ji padalyta į atskiras vyrų ir moterų sritis. Vienos judėjos čia ateina apsigobusios skarele, kitos plaukus slepia po peruku – tokia šiuolaikinių pamaldžių žydžių mada.
Čia negalima garsiai kalbėti ar kitaip trukdyti maldininkams, kurie atsisėdę skaito šventus raštus arba atsistoję meldžiasi, kakta liesdami sieną, o į jos plyšius kaišo susuktus lapelius su surašytais juose norais.
Dabar jau yra galimybė atsiųsti savo norų išklotinę elektroniniu paštu. Tenka tikėti, kad jie bus atspausdinti ir patalpinti į reikiamus tarpelius. Dukart per metus visi popierėliai išimami ir rituališkai sudeginami Alyvų kalne.
Vis dėlto tyla – ne tas pats, kas ramybė. Jei Raudų sienos nedrumsčia triukšmas, dar nereiškia, kad aplink ramu. Islamas, judaizmas ir krikščionybė Jeruzalėje – kaip vienas į kitą besidaužantys audros debesys, o santykiai tarp judėjų ir musulmonų, žydų ir arabų – kaip kamuoliniai žaibai.
Konservatyviojoje žydų ortodoksų sostinėje atviriausiai išsiveržia Palestinos padalijimo į du priešiškus kraštus, kuriame vienas lygesnis už kitą, skauduliai. Tiesa, kam priklauso regionas, pasiklydusi amžių bei dinastijų sandūrose ir skirtingų pasaulio jėgų interesuose.
Ginklai ant žemės ir virš galvos
Būtent šiame, politinių peripetijų, etninės ir religinės nesantaikos pritvinkusiame, mieste galima pajusti, kaip istorinio šventumo pilną erdvę pavojingai perveria įtarumas. Įtampa ir konfliktai – nuolatinė Jeruzalės būsena.
Užtenka, kad per išsiblaškymą mokinukas palieka kuprinę autobusų stotelėje – vietovė aptveriama, įprastas gyvenimas sustingsta, vyksta kruopštus patikrinimas. Maža ką – gal ten bomba.
O kai už gero šimto kilometrų po kaitria saule kaip su meile sulipdyti cepelinai nerūpestingai vartėmės Negyvojoje jūroje, kurios druska kiekvieną spjauna į paviršių tarsi kokį svetimkūnį, Šventajame mieste įvyko eilinis civilių ir policininkų susirėmimas, buvo nušauti trys jauni palestiniečiai.
Jeruzalė labiausiai ir įsitempia penktadieniais prie Damasko vartų, kai arabai pro juos eina į savo turgų ir garsiąją Al Aksos mečetę. Šeštadienį, kai čia atvykome, vakardienos įvykių šešėliai dar sklandė ore. Tai ir vienas iš atsakymų, kodėl Jeruzalėje stigo turistų masuočių.
Senojo miesto prieigose būriavosi grupės ginkluotų pareigūnų. Kai kuriuos praeivius jie stabdė ir tikrino. Ant stogų irgi budėjo vyrai, nutaikę šautuvus į minios erzelį ant gatvės grindinio.
Izraelis – vienas didžiausių mirties gaminių eksportuotojų. Per vietinius gatvės karus jie praktiškai išbandomi. Ginklų ir žydų atkaklumo dėka palestiniečiams Izraelio iš savo žemių išvyti nepavyko. Apsiginklavusi nuo galvos iki kojų, kone idealią visuotinės tarnystės kariuomenėje sistemą išplėtojusi valstybėlė visada pasirengusi gintis ir žaibiškai atremti išpuolius, o po jų – būdrauti.
Jeruzalės senamiesčio labirintuose įrengti bent keli patikros punktai kaip oro uoste. Tai primena Indiją, kur po teroristinių išpuolių prie didžiųjų mečečių ir viešbučiuose nutiesiami asmeninių daiktų skenavimo takai. Sustiprintos patikros punktais dabar virsta ir nuo sproginėjimų krūpčiojanti Turkija.
Panika, konfliktais suinteresuoti priešininkai ir didieji kiršintojai siekia svetimus turtingus ir ambicingus kraštus laikyti nuolatiniame chaose, sykiu žlugdyti ant praeities griuvėsių ir šventovių pastatytą turizmą.
Užsigrūdinęs Izraelis nepasiduoda ir pasienio punktuose tardymais įbaugintus paprastus mirtinguosius („kokiu tikslu čia atvykote?“, „kokie ryšiai sieja jūsų draugus, kurie kartu su jumis keliauja?“, „kiek metų esate pažįstami su bendrakeleiviais?“) toliau vilioja lengvatomis. Pavyzdžiui, užsieniečiams į kainą už nakvynes viešbutyje ir automobilio nuomą PVM neturėtų būti įskaičiuotas. Tai, žinoma, dar nereiškia, kad vietos verslininkai atsisakė idėjos atsipalaidavusį atvykėlį apmauti.
Vis dėlto labiausiai Izraelis paperka ne kainomis – lietuviams jos nėra žemos, – o bene didžiausiais strateginiais savo gamtos turtais – dviem tikromis jūromis – Raudonąja ir Viduržemio ir dviem galingais ežerais – Galilėjos ir gydomųjų galių turinčia Negyvąja jūra, šiltu arba karštu oru, šviežiais rytietiškais skoniais, nelegaliais malonumais kaip marihuana.
Net ir sumažėjus keliautojų skaičiui, militarizuotai šaliai dramatiški nuosmukiai negresia. Alternatyvų, nepriklausomų nuo nuotaikų mūšio lauke, visada yra. Vien kokia stipri IT ir cheminės farmacijos pramonė.
Šabo pamoka
Ir štai, išmaniųjų ginklų, pažangiausių verslo šakų, aukštųjų technologijų ir dangoraižių fone vis dar plevena tradicija. Žinoma, moderniojoje sostinėje Tel Avive ji tarsi ištirpsta arba pasislepia nuo transporto spūsčių, žavingos, jėgos aitvarais ir banglentėmis pasidabinusios Viduržemio jūros pakrantės, nuvedančios iki istorinės miesto dalies – Jafos, ir naktinių kosmopolitinio jaunimo linksmybių.
Tačiau įprasta, kad per šimtmečius įsivyravę dėsniai gyvi šeimos rate ir viešajame gyvenime. Labiausiai tai išryškėja žydų ortodoksų apgyvendintoje Jeruzalėje ir konservatyviuosiuose miestų rajonuose.
Improvizuotai keliaujant, tenka neišvengiamai įsitraukti į šabą, kuris prasideda per penktadienio saulėlydį ir baigiasi šeštadienio vakarą sutemus. Sekmadienis Izraelio gyventojams – pirma savaitės diena, kaip mums pirmadienis.
Žydų savaitgalis keliautojui įgyja visiškai kitą reikšmę nei vietiniui, tai niekada nebus neutralus žodis ir nebūtinai asocijuosis su švente – taps arba naujų įspūdžių, arba galvosūkio sinonimu.
Ši para skirta ryšio su Aukščiausiuoju ir jo nuopelnų žydų tautai bei visai žmonijai priminimui. Šeštadienį, tiksliau, septintą dieną Viešpats nustojęs dirbti, todėl ir žmonėms nereikėtų dirbti – nei kurti, nei atlikinėti fizinių darbų, nevalia spręsti verslo reikalų.
Talmude nurodomi 39 darbai, kurių tuo metu negalima atlikti, išskyrus, kai kyla pavojus gyvybei.
Verčiau šabo laiką skirti apsilankymui sinagogoje, susitelkimui į maldą, Toros studijavimui, sočiam pasibuvimui su artimaisiais.
Mus, svetimšalius, daugiausia paveikia neenciklopedinės žinios apie šabą. Viešbutyje dirba vadinamasis šabo liftas. Jis nuo kaimyninio – to paprastojo skiriasi tuo, kad automatiškai stoja kiekviename aukšte. Spėkite, kodėl. Taip, todėl, kad nereikėtų varginti rankų spaudant mygtukus.
Šeštadienio rytą per košerinius pusryčius su gausiai daržovių, bandelių ir sūrių nukrautu švedišku stalu, bet be mėsos – nes mėsa ir pienas nedera – kiaušinienė šakšuka nekepama. Pasigendame ir kavos. Mat kavos per šabą virti irgi nederėtų, nors pastaruoju metu žydai prigalvoja, kokiais būdais ir kokius kavos aparatus naudojant, šį draudimą apeiti.
Bet tai – tik smulkmenos. Prieš kelionę į Izraelį jau žinojome, kad per šabą geriausia neplanuoti išvykų tarpmiestiniu transportu. Pasikeitus aplinkybėms, tenka galvoti, kaip šeštadienį dieną iš Negyvosios jūros nuvykti iki netoliese esančios Masados tvirtovės ir nusigauti į Jeruzalę. Užduotis, verta kelionių realybės šou.
Jokie maršrutiniai autobusai nevažiuoja, išskyrus į Tel Avivą. Įmanoma pasinaudoti taksi paslaugomis, bet būtų per brangu. Turizmo agentūros šeštadienį šykšti vienos dienos turų. Autostopo idėjos verčiau atsisakyti, nes per šabą vietiniai apskritai vengia kelionių, ypač – ilgesnių atstumų.
Vienintelė išeitis – automobilio nuoma. Jau ir nesvarbu, kad tai kišenę papurtys irgi ne pagal planą. Laimė, kad išvis yra tokia galimybė. Ein Bokeko nuomos punkte dirbantis jaunuolis pats nustebo, kad jam pasiteisino sumanymas šabo dienai tik dėl visa ko palikti vieną automobilį pasiūlai.
Kelionė mašina per šabą reiškia jokių spūsčių net nuolat nuo jų kenčiančioje Jeruzalėje. Nuo centro nutolusiuose šio reiklaus miesto kvartaluose taip tuščia, kaip pas mus nebent ankstyvą Naujųjų metų rytą.
Pasitaiko, kad tuščioje gatvėje sustojus automobiliui prie jo puola ir ima į langus daužyti barzdoti ortodoksai.
Kiti gyventojai atlaidžiau žiūri į vietos papročių nepaisančius atvykėlius, bet ir didelės simpatijos šiems nerodo.
Kad ir kiek nepatogumų šabo suvaržymai keltų svečiams, tenka pripažinti, jog yra didelės naudos iš tradicijos, priverčiančios žmones kartą per savaitę visiškai pailsėti fiziškai ir protiškai, sustiprinti ryšius su šeima ir religija.
Po tokios šabo pamokos – metas namo. Į oro uostą verčiau atvykti dar anksčiau, nei rekomenduojama. Laukia naujos apklausos vartant keliautojo pasą.
Byra klausimai sklandžia anglų kalba: „Kodėl prieš ketverius metus lygiai tokiu pačiu metu lankėtės Maroke?“, „Su kuo ten vykote?“, „Kokiais tikslais ne vieną kartą vykote į Turkiją?“, „Ar ten ką nors pažįstate?“, „Kas jūsų draugai, su kuriais išvykstate iš Izraelio?“, „Gal gabenatės sprogstamųjų medžiagų?“.
Po to jau ne kiekvienam nuskyla dar papildoma rankinio bagažo patikra: pareigūnai iškrečia visą kuprinės turinį, rausiasi po apatinius drabužius, tyrinėja kosmetinę ir skenuoja akių tušą bei kremą nuo saulės.
Stebuklingi Negyvosios jūros mineralų praturtinti kremai, įsigyti lauktuvėms, nešami papildomam patikrinimui. Daugiausia įtarimų sukelia muilas. „Čia viskas dėl jūsų pačių saugumo. Atleiskite“, – dabar jau patys kaip prasikaltę akis nuleidžia tikrintojai ir atsisveikina. Iki kito karto.
