Puiki proga prisiminti gerą istoriją apie laiką. Kaip iš gyvenimo išsitrina ne valanda, ir ne penkios, o ištisa diena, ar net para. Tai kasdien nutinka tūkstančiams keliautojų, kertančių tarptautinę datos liniją Ramiajame vandenyne. Ir man teko kelis sykius ją perskristi, o atvykus į paskirties tašką – peržengti virtualią liniją, nuo kurios prasideda ir ties kuria užsibaigia nauja diena.
Kelionės – puikus dalykas, tačiau viskas turi savo kainą, ir tai yra kai kas daugiau, nei mokestis už bilietus bei viešbučius. 14 valandų ir ilgesnės kelionės išsekina kūną, visiškai išbalansuoja biologinį laikrodį. Kai galų gale išlipi iš pakyrėjusio lėktuvo, pasijunti tarsi budistas, po panašios kelionės keletą dienų medituojantis, kol erdvėje perkeltą kūną pasivys lėčiau keliaujanti siela.
Pirmieji saulės spinduliai
Ta viena valanda, kuria šį sekmadienį sutrumpės diena – vieni niekai su laiku, kurį pradangini skrisdamas iš Šiaurės Amerikos į Vakarus. Tarkime, iš Kalifornijos į Australiją, Naująją Zelandiją, Okeaniją. Mano atveju – Fidžį.
Pirmiausia įtartiną detalę pastebėjau jau pirkdamas bilietus. Skydžio trukmė apie 11 valandų, bet mažomis raidėmis parašyta: „Flight arrives dwo days later“ (atseit atskrisite dviem dienomis vėliau). Per atostogas ir valandos nesinori prarasti, o čia – dvi dienos! Kažkas čia ne taip.
Bet ne, jokios klaidos nėra – viskas vyksta, kaip ir buvome įspėti. Naktinis reisas LAX-NAN iš Los Andželo oro uosto į Nadi – per didžiausią planetos vandenyną. Kelyje teks kirsti ir pusiaują, ir datos liniją.
Dairausi po margą pasaulio minią B terminalo išvykimo salėse: amerikiečių šeimos su šortais laukia lėktuvo į Havajus, azijiečiai „Armani“ kostiumais tvarkingai rikiuojasi skrydžiui į Singapūrą, tamsaus gymio vyrai juodais ūsais skuba prie vartų, kuriuos jau ketina uždaryti piktai į juos dėbčiojanti darbuotoja – nejaugi niekada nebus tokio vakaro, kuomet reiso į Akapulką nereikės užlaikyti dėl vėluojančiųjų?
Tūkstančiai keleivių, šimtai lėktuvų. Žmonės atvyksta ir išvyksta. Pasaulio tautos maišosi ir kyla į orą, o man į galvą nejučiomis lenda populiariosios kultūros surogatų atplaišos. Kadaise populiaraus amerikiečių televizijos serialo „Dingę“ vaizdai, kai „Oceanic 815“ reisas iš Sidnėjaus į Los Andželą sudūžta mįslingoje saloje.
Ir, žinoma – nelemtas „FedEx“ laineris smigęs iš dangaus į Okeanijos platybes kartu su Tomo Hankso personažu bei jo draugu – tinklinio kamuoliu Vilsonu.
Perverčiu „Lonely Planet“ apie Fidžį – o taip, „Prarastasis“ buvo nufilmuotas būtent tose rojaus salose. O iki jų – 11 valandų ore virš Ramiojo vandenyno. 9000 km.
Kad viskas būtų dramatiškiau, ponas likimas šalia pasodina pusamžę neraštingą sodietę iš Fidžio. Išsigandusi, žegnojasi po kiekvieno krestelėjimo. Skrenda antrą sykį gyvenime, grįžta iš Kalifornijos, kur lankė nutekėjusią dukrą. Ir daugiau, gink Viešpatie, nebeskraidys, jei pavyks pasiekti salas.
Pats įdomumas – žaidimai su laiku, kuriuos iki galo suvokti pavyksta ne visiems (ir ne visada). Viskas labai logiška ir tuo pačiu metu supainiota. Pakylame šeštadienį 23:50. Skrendame 11 valandų. Leidžiamės pirmadienį 05:20. O kur dingo sekmadienis?
Čia, kaip sakė gyvasis klasikas, kalta aplinka. Tiksliau – tarptautinė datos linija. Kalifornija plyti Ramiojo vandenyno laiko juostoje, kurios vidurdienis nuo Grinvičo (GMT) atsilieka aštuoniomis valandomis. Tuo tarpu ramus Fidžyje vidurdienis ateina trylika valandų anksčiau, nei Londone.
Sudėjus šiuos laikus susidaro įspūdingas 21 valandos skirtumas. Tiesa, nėra datos, kurioje šios laiko juostos galiotų tuo pačiu metu, tačiau kirsdamas tą 180 dienovidinį vis dėlto atsiduri kitoje dienoje.
Skrendi į Vakarus – laiką prarandi. Į Rytus – atgauni. Tarkime, vakare pakilęs iš Seulo (Korėja) ir 10 valandų skridęs Į Sietlą JAV vakarinėje pakrantėje, atvyksi tą pačią dieną 6 valandomis anksčiau, nei išskridai.
Pirmoji parduotuvė pasaulyje
180 dienovidinis (dar vadinamas antimeridianu) geografiškai kerta trečią pagal dydį Fidžyje Taveunio salą. Kai kurios valstybės prieš kelis dešimtmečius tą liniją žemėlapiuose paslinko taip, kad ji aplenktų salas, tačiau Fidžio gyventojai mėgsta girtis: „Nauja diena pas mus išaušta pirmiausiai“.
Taveunis, į kurį mažu lėktuvu reikia skristi dar apie valandą – neįtikėtino grožio vulkaninė sala, dar nesugadinta masinio turizmo. Čia nėra didelių viešbučių, keliai tik šen bei ten padengti asfaltu. Sutikti vietiniai sveikinasi plačiomis šypsenomis ir žodžiu „Bula!“.
Vietinis verslas labai mėgsta žodį „Meridianas“. Taip buvo pavadintas vienintelis salos kino teatras – tiesa, jis greitai užsidarė, nes mažai kas norėjo žiūrėti filmus. Kelios parduotuvės irgi reklamuojasi atveriančios duris „anksčiausiai pasaulyje“. Viena jų įsikūrusi arčiau datos linijos, todėl kitas pusiau rimtai kaltina sąžiningos konkurencijos pažeidimas.
Bet užvis įdomiausias – skydas, žymintis tą vietą, kur neva baigiasi viena para ir prasideda kita. Teko gerokai paplušėti per kaitrą minant dviračius į kalvą kol pagaliau suradome tą objektą nešienautos regbio aikštės kampe. 180 dienovidinis įamžintas ganėtinai kukliai: kelios vėjo nugairintos plokštės ant kreivokų strypų.
Bet šio objekto istorija – smagi, kaip ir pats Fidžis. Anksčiau stendas stovėjo kitoje vietoje, prie pakelės baro. Turistai buvo pamėgę tą vietą, kur pradėję gerti šeštadienio vakarą juokais „pereidavo į sekmadienį“, ten išmaukdavo vieną kitą bokalą ir „grįždavo į šeštadienį“.
Neapsikentę šių „kelionių laike“ ir su jomis susijusio triukšmo, aplinkinių trobelių gyventojai pasiskundė salos policininkui ir šis nurodė stendą perkelti ten, kur joks girtas turistas neužlips. Gaila jėgų ir laiko.
Tokia trumpa laiko istorija iš kitos pasaulio dalies. Beje, nepamirškite persukti laikrodžio valanda į priekį.
