„Taigi, paskutinė naktis Mongolijoje, laukia manęs Kirgizija, tuoj pakuosiu šmutkes su negudriomis dovanėlėmis, ir ta proga – biskelis pastebėjimų:
Prieš 11 metų pradėtuose rašyti „Afrikos laiškuose“ (kas galėtų pagalvoti, kad jau tiek tų metų praėjo!) pirmą kartą iškėliau klausimą, tinkantį ir Mongolijai, – ar aš pakeičiau tą šalį, ar ji pakeitė mane? Šįvakar apie Mongoliją galiu pasakyti balsiai: mane pakeitė – jokios abejonės:
1. Įpratau dažniau sakyti mongoliškąjį „Bayr-la“, tai reiškia ne tik „ačiū“, bet ir savotiškai primena taip pat dažnai Lietuvoje sakomus žodžius „bydlo„ ir „baryga„.
2. Visos mano „Brooks Brothers“ drapanos, o ir aš pats smirdime riebalais, nes to tvaiko iš principo išvengti neįmanoma. Netgi KFC gėrimų šiaudeliai jais atsiduoda. Nežinau, kiek rytoj „Turkish Arlines“ stiuardesės išpurkš kvepalų verslo klasės salone, nes, kaip lengva suprasti, skrendu į Biškeką verslo klase (čia reikšmingai kilnoju antakius).
3. Spjaudausi kaip „verbliūdas“ (kaip vaikystėje sakydavom). Harklina (spjaudosi. – Red.) čia žmonės atsakančiai (ypač laukuose), ir aš ne išimtis – o kaip kitaip, jei burna dėl vėjo nuolat būna pilna smėlio ir dulkių? Praktiškai visą laiką išvaikščiojau su akiniais dėl tų smėliukų.
4. Dar ir dabar burnoje tvyro prikusas tos jų vietinės žalios herbatos su itin riebiu pienu, tipo, tokia, kurios paviršiuje riebalų dėmės plaukioja. Otrava nereali, ir niekas to prikuso nepramuša – nei „Pepsi“, nei cigaretės, nei „Wrigley‘s“. Neseniai atsirūgau ir vos šliaukos nemečiau, nors pastarąjį kartą jos gėriau prieš keletą valandų – maždaug, kito vairuotojo – Čimeto jurtoje, kur visaip kaip atsisveikinom. Tą herbatą pila visur, kur tik bepasisuksi svečiuosna, o negerti jo negali – papjaus: žmonės čia ūmūs.
5. Galutinai įtikėjau JAV prekių ženklų galia – vienintelės vietos, kur egzistuoja padorus aptarnavimas, yra tik aukščiau minėtieji „Burger King“ ir KFC. Tik čia tave pasitinka su šypsena, kalba angliškai ir sako „malonu buvo tave matyti“ bei „lauksime sugrįžtant“ tau išeinant. Visose kitose vietose, kad ir aukštos klasės – nors labai kur posh ir nebuvau – vis kažkas ne taip: niekas nesišypso, angliškai ir rusiškai nepavaro, nuolat tave stebi, bet ne arbatpinigių, kokių pasiūlysi, o ne! – kad nepabėgtum nesusimokėjęs.
Ir absoliučiai viskas, ką atneša karšto, yra tik drungna, susidaro įspūdis, kad išvertę iš keptuvės mano užsakytus beliašus, dar juos palaiko šaldytuve porą minučių (beje, ir pridedu nuotrauką, kaip atrodo kavinės sostinės centre stalas su mano dvigubu espreso). Tikiu, visi žino, kad reikia būti mandagiems ir paslaugiems, nes atėjo mokus klientas, tačiau tik amerikiečių kompanijos turi efektyvią sistemą, kaip tai įteigti – net ir tokiose vietose, kur mokamas tik minimumas...
6. Suvokiau, kad pasaulis darosi išties plokščias ir vienodas. Mongolijoje yra ne tik gėjų ir nacistų, čia yra ir šonaslydininkų (o tai Tolimuosiuose Rytuose yra labai populiaru), ir metalistų, ir pankų (nuotrauką pridedu), ir daugybė hipsterių – pridedu nuotrauką, kurioje vietinis hipsteris man kažkaip labai panašus į mūsų Ramūną Zilnį („Lietuvos ryto“ muzikos apžvalgininkas. – Red.), tik skirtumas tas, kad mongolų hipsteris lažovai stovėjo troleibusų stotelėje ir laukė troliko, o mūsų Ramūnas trolikais nevažinėja, nebent labai jau išimtiniais atvejais, pvz., pasiimti tačkos iš serviso.
7. Ir šokoladą „Vilnius“ galima valgyti! Padovanojau plytelę to Čimeto dukteriai Siurdžiuk, tai visą ir suvalgė iškart, net broliui nedavė. Negalėjau jurtoj su blykste fotkinti, nes vaikas bijojo, tad padariau nuotrauką be blykstės, kažką galima įžiūrėti. Maždaug. „Vilnius“ – ir Mongolijoj „Vilnius“…
8. Supergražios merginos! Lig šiol sakydavau, kad gražiausios moterys Danijoje, Olandijoje ir Pietų Korėjoje, tačiau nuo šiol galiu drąsiai įtraukti ir ketvirtą šalį – Mongoliją. Tiesa, iki tam tikro amžiaus, kaip kokiame Izraelyje. Ir dar viena detalė – mačiau dvi moteris, pakėlusias rankas (viena muziejuje, kita kavinėje), – abiejų pažastys buvo neskustos. Rytoj pasiaiškinsiu, ar čia sutapimas, ar būtinybė, kai toks klimatas?
Taigi, tiek tų pastebėjimų. Yra ir dar vienas, bet jis nieko nenustebins – visur daugybė rusų. Ir ne bet kokių turistėlių „iš Kazanės“, kokius kažkada sutikau San Marine. Susipažinau čia bare su tūlu Aleksejumi, kuris pasisakė esąs „dolgosročnoj komadirovkoj po liniji MČS“.
Į ką nusišypsojau reikšmingai – kiekvienas „Mossado“ operatyvininkas žino, kad bent jau prieš kelerius metus taip prisistatydavo rusų žvalgai (ir tiems kaimiečiams Lietuvoje, kurie mentams sustabdžius mėgsta prisistatyti esą iš VSD, primenu, kad sustabdyti tikri saugumiečiai visada sakosi esą iš „Ginkluotųjų pajėgų“).
Aleksejus, beje, ištreniruota akimi išsyk įtarė, kad aš iš Pribaltikos, ir greitai radom bendrą kalbą kaip profesionalai. Šiaip Lioša mūsų susipažinimo metu jau buvo išgėręs, o bazaro pabaigoje visai nusitašė, bet reikia atiduoti „pačiotnoje“ – ant kojų laikėsi.
Šiaip tas dvi valandas jis nepaliovė plūsti mongolų vyriausybės, kurioje, girdi, vyksta kova tarp baigusiųjų mokslus Rusijoje ir Vakaruose. Negana to, mongolai veržiasi atsimesti nuo Rusijos ir susimesti su Kinija, nors istoriškai tai visiškai nepateisinama, nes viskas, ką Mongolija pasiekė, tai tik eidama išvien su didžiąja rusų tauta (net ir tikrą kosmonautą mongolai turi būtent dėl SSSR).
O su kinais tebeturi teritorinių pretenzijų ir netgi palaiko diplomatinius santykius su Taivanu. Realpolitik – citavau Bismarką. Išdavikai ir oportunistai, tūžo Aleksejus.
Į tokias kalbas tik varčiau akis ir tyliai urzgiau – kaipgi nepalaikyti ryšių su Taivanu, jei iš ten tiek šaibų atkeliauja, tai akivaizdu. Antra vertu, žmonės čia išsilavinę, patys nuspręs, su kuo geriau – tam ir demokratija, ane? (Beje, Mongolija ir Pietų Korėja yra vienintelės Tolimųjų Rytų šalys su veikiančia demokratija, neskaičiuojant Japonijos imperijos).
Be to, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nežinotų, kur yra Lietuva!!! Tik jie vadina ją ne banaliai Lifjūeinija, o Lito arba Litva. „Bet, – sakau, – Lioša, man du dalykai neaiškūs. Pirma, kodėl viskas čia užrašyta kirilica arba ta senovine mongolų kalba, o visa policijos insignija – tik angliškai? Ant tačkų – „Police“, ant emblemų – „Mongolian Police“? Que pasa, tpsakant?“ Į tai Lioša niauriai atsakė, kad lygtai Vakarai Mongolijos policijai padovanojo ir mašinas, ir juos išmokė, todėl ir anglų kalbos pareikalavo.
„Antra, – sakau, – daug mašinų su mirgalkėm važinėja, bet niekas joms iš kelio nesitraukia. Ką tai reiškia? Civil disobedience? Ypač kai pas jus, ruskius, visi oligarchai savo orumą pamina ir nuolankiai traukiasi arba laukia, kol pravažiuos koks pindiūras iš, na tarkime, MČS?“ Į tai Liova pareiškė, kad pats turi „soprovaždajuščaja mašyna“ su mirgalke, ir tai reiškia dvi privilegijas – gali elgtis „nagleje“ ir avarijos atveju tu būsi nekaltas. Bet šiaip, sakė, mongolai pradeda įprasti sustoti prie perėjų, uoliai laikosi šviesoforo spalvų (tai patvirtinu) ir išvis, jei ne Vakarų įtaka, būtų puiki šalis.
Ir šiaip įvairių dalykų įdomių prišnekėjo, tačiau apie tai – live in Vilnius. Atsisveikinome draugiškai, tiesa, nusifotografuoti nesutiko ir nesakė jis „piši“. Spaudžiant rankas mūsų žvilgsniai susitiko. Jo – sunkus, drumzlinas, apmaudus, su blogai slepiama neapykanta ir netgi neviltimi. Mano – tyras, atviras ir su šviesa iš akių, kurių dugne galima įžvelgti visas žmonijos dorybes bei atpirkimą už nuodėmes, meilę ir amžinybę... Ta pakilia gaida baigiu ir sakau aiškiai: „Kirgyzstan, here we come!“ – rašė jis.
