24 metų R.Ušacką tėvai mėgino atkalbėti nuo jo sumanymo iš pajūrio į namus parkulniuoti pėsčiomis, o kai kurie draugai žygį vadino beprotišku.
Ir iš tiesų – prireikė didelių valios pastangų, kad Raimundas baigtų varginančią kelionę. Juo labiau kad pusiaukelėje liko vienas – bendražygiui dvidešimtmečiam Lukui Kasnauskui neatlaikė kojos.
Maža to, R.Ušackas pasišovė pakeliui sutiktiems žmonėms pasakoti apie projektą „Misija Sibiras“ ir agituoti aukoti jam.
Jis pats 2007-aisiais dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras“ Krasnojarsko srityje.
– Mieste užaugusiam jaunuoliui toks žygis – nemenkas išbandymas. Kurie jo etapai sunkiausi? – R.Ušacko paklausė „Sostinės“ žurnalistai, žygeivį sutikę prie Vilkijos (Kauno r.).
– Sunkiausi būna pirmieji 100 metrų po poilsio. Taip pat nelengva priversti raumenis dirbti po nakvynės.
Pirmąją dieną su Luku nuėjome 50 kilometrų ir apsistojome Vainute (Šilutės r.). Antrąją dieną įveikėme dar ilgesnį, beveik 70 kilometrų atstumą ir nakvojome miške prie Jurbarko.
Atvažiavo draugas iš Marijampolės, labai pakėlė ūpą, nes jau darėsi sunku. Kaip tyčia pirmąsias tris dienas kepino saulė, danguje – nė vieno debesėlio.
Trečiąją dieną pasiekėme Seredžių (Jurbarko r.). Miestelio pabaigoje pastebėjome du žmones. Jie patys prisiartino prie mūsų ir nustebino klausimu: „Ar jūs – tie kareiviai, kurie žygiuoja iš Klaipėdos į Vilnių?“
Paprašėme, kad leistų pernakvoti sodybos kieme. Bet tą vakarą uodai puolė kaip pasiutę, tai šeimininkai pasiūlė nakvoti namuose.
Pavaišino lašiniais, duona, pagirdė arbata.
Apskritai pakeliui sutikome daug nuostabių žmonių, kurie įpildavo vandens, sutikdavo įkrauti telefono baterijas.
Kariuomenėje taip pat teko eiti į žygius su ekipuote, ginklais, kuprinė buvo tikrai mažiau patogi nei maniškė, sverdavo daugiau. Bet reikia pripažinti, kad pirmoji diena buvo sunki.
Kai per dieną kepina saulė, vakare puola uodai, kai skauda pūslės ant kojų, tave palaiko tik užsibrėžtas tikslas.
– Prie šaligatvių ir lygių takų įpratęs vilnietis turbūt nelabai supranta, kad keliaujant kelintą dieną pradedi jausti kiekvieną akmenį po kojomis?
– Dabar aš jau žinau, kurie akmenys yra pražūtingi kojoms. Žinau, kokiu žvyrkeliu keliauti minkščiau.
Išmokau statyti kojas, kad jos kuo mažiau pavargtų.
Vis dėlto pusiaukelėje pradėjo skaudėti kulnus, negalėjau miegoti ant nugaros. Pradėjau ir kojas jausti.
Beje, paskutinį savaitgalį kariuomenėje atsivežiau iš namų batus, pradėjau ruoštis žygiui.
Vaikščiodamas su tais batais pajutau, kad dešiniojo padas nelygus.
Tad nusipirkau kitus batus, gavau vadų leidimą vaikščioti su jais aplink batalioną. Treniruotės padėjo, nors per žygį kelios pūslės vis tiek iššoko.
– Sustojęs pasakojate ir apie projektą „Misija Sibiras“, kuriame kadaise teko dalyvauti. Ar provincijos žmonės žino, kas tai yra?
– Net patys nustebome, kad dauguma žino. Paklaustas apie projektą beveik kiekvienas atsakė, kad tai žmonės, per ekspedicijas Sibire tvarkantys lietuvių kapus, statantys kryžius.
Nustebino ir tai, kaip noriai žmonės aukojo šiam kilniam tikslui. Jau per pirmąsias tris dienas jie pervedė 1555 eurus į projekto „Misija Sibiras“ fondą.
Įsiminiau Birutės Balandytės iš Vainuto žodžius: „Žmonės, kurie eina su atlapa širdimi, sutinka žmones su atlapa širdimi.“
– Kaip kilo mintis eiti į žygį kartu agituojant aukoti?
– Turiu daug draugų užsienyje, kurie dažnai rengia panašias akcijas. Jų tikslas – surinkti tam tikrą pinigų sumą labdarai.
Jie įkuria interneto puslapį, kuriame galima aukoti, rengia, pavyzdžiui, bėgimo maratoną, o surinktos lėšos skiriamos labdarai. Lietuvoje tai dar neįprasta.
Mes šiuo žygiu norėjome paskatinti žmones aukoti. Ir būtent projektui „Misija Sibiras“.
Per kelionę įsitikinau, kad daug žmonių puikiai supranta, kad šis projektas svarbus Lietuvai ir lietuviams.
Surengti tokias ekspedicijas į Sibirą kainuoja nemažus pinigus, todėl žmonės aukojo, kad projektas tęstųsi, kad būtų skatinamas jaunimo pilietiškumas, taip pat ugdomas ir pasididžiavimo savo valstybe jausmas.
Tad stengsiuosi iki sekmadienio (gegužės 29 d.) pasiekti Vilnių, ten ketinu susitikti su projekto „Misija Sibiras“ dalyviais, kurie leisis į bandomąjį žygį.
– Ne tiktai tėvai, bet ir draugai jus mėgino atkalbėti nuo žygio?
– Mama iki paskutinės minutės mėgino įkalbėti nesileisti į tokią kelionę. Prisimenu jos žodžius: „Sūnau, aš tikiuosi, kad su Luku priimsite blaivų sprendimą ir po tarnybos kariuomenėje važiuosite pailsėti į sodybą, o ne varginsite kojas tokiame žygyje.“
Suprantama, kad dėl vaikų labiausiai išgyvena mamos.
Ji labai jaudinosi ir prieš man išeinant į tarnybą kariuomenėje, ilgai negalėjo patikėti, kad žengsiu tokį žingsnį.
Kol nepasirašiau dokumentų, ji vylėsi, kad persigalvosiu. Pusantro mėnesio mes kalbėjomės ta tema, o paskui ji man prisipažino: „Aš tikrai tikėjausi, kad tu neužsirašysi savanoriu.“
– Ar sostinės jaunimui netrūksta to patriotizmo, kurio su kaupu turite jūs?
– Gimiau Vilniuje, bet gyvenau Briuselyje, Vašingtone, Londone, kur į tarnybą būdavo paskiriamas tėtis (ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. – Red.).
Pastebėjau, kad didžiausi patriotai yra Amerikos lietuviai. To patriotizmo išraiškų užjūryje galima pastebėti net plika akimi: marškinėliai, vėliavėlės, lietuviškų dainų dainavimas.
Bet to patriotizmo netrūksta ir Vilniaus jaunimui. Kaip ir visoje Lietuvoje.
Labai gerai prisimenu, kaip mano bičiuliui Lukui išeinant iš namų tėtis pasakė: „Visą gyvenimą tave auklėjau, ugdžiau, kad niekur iš Lietuvos neišvažiuotum, neemigruotum ir mylėtum savo šalį.“
Ir Lukas toks užaugo.
