Išsamiau savo įspūdžius nepatingėjo išlieti socialinėje paskyroje.
„Pliažas platus ir tuščias. Jūra šilta ir banguota. Miestas – taikus ir sutvarkytas. Palyginti su Palanga, visko čia yra, trūksta tik „bydlos“ ir garsios muzikos, nors koncertuoja koks nors Kulakovs ar Andrejevs kasdien.
Kainos: ubagams gal šiek tiek ir brangoka, bet tiems, kas turi „šaibų“, Liepoja pigesnė už Palangą trečdaliu.
Tiems, kas vaizduoja susirūpinusius dėl lietuviškos emigracijos, patariu apsilankyti čia, nes Liepojoje ypač akivaizdu, kaip atrodo tikrai išemigravęs miestas (tiesa, emigravo iš čia daugiausia rusai su „niepobiedimaja“ – apie ketvirtadalis visų gyventojų). Rodos, kad čia apleistų, paliktų pastatų daugiau nei veikiančių ar apgyvendintų.
Pati Liepoja yra tokio pat ilgumo kaip Klaipėda, tačiau vakarais atrodo, kad čia niekas negyvena (nors kačių daug). O štai paliktas rusiškos armijos pėdsakas – akivaizdus, nuo povandeninių laivų bazės iki pakrantės įtvirtinimų – vyrams turėtų patikti visa tai. Žiūri į geruoju paliktus tuos sovietinius įtvirtinimus ir galvoji, kad tai, ko nepadarė ginkluota devynerių metų kova, atliko du parašai ant sutarties. Matyt, teisus buvo Antanas Smetona, sakęs, kad „vienas geras diplomatas yra vertingesnis nei pulkas išmankštintų husarų“. Ir neteisus buvo Nikita Chruščiovas, sakęs, kad „sutartis kažko verta tik tada, kai ją paremia patrankos“. Žiūrėk Liepojoje – išsinešdino iš čia su visomis savo patrankomis.
Tiems, kas mėgsta kalbinius-fonetinius pokštus – latviška šnekta šioje vietoje nepralenkiama.
Ir normalių lietuvių daug. Iš esmės dauguma publikos yra lietuviai ir rusai. Lietuviai elgiasi visai kitaip nei Lietuvoje, nepalyginamai geriau – nes geri ir protingi turbūt tik čia ir važiuoja, užuot bandę su masėmis socializuotis lietuviškame pajūryje.
O štai rusai neretai elgiasi bjauriai – žmona Liepojos turguje per pusvalandį matė dvejas muštynes (abu kartus kalėsi vyrai su moterimis). Moterys gatvėje visa gerkle rėkia ant vaikų, pats madingo restorano eilėje susikivirčijau su kažkokia moteriške, pradėjusia reikšti pretenzijas, kad per ilgai meniu žiūriu. Jau brendau sviesti sakralinę Aleksandro Solženycino frazę apie tai, ką šiame gyvenime reiškia būti rusu, tačiau konfliktas nelaiku nurimo.
Nežinau, žiūri į latvius ir stebiesi jų nuolankumu...
Paatnašavau buliaus pautų (nuotraukoje, dar dviprasmiškai ir padažu aplieta) – pasirodo, nacionalinis šitų kraštų delikatesas! Gal kam ir delikatesas (skonis primena paštetą), bet aš įveikiau tik vieną iš dviejų.
Latvių kulinarinis skonis iš esmės šiek tiek kitoks. Pavyzdžiui, žinote, kodėl lietuviai vadina latvius „zirgas galva“? Viena iš versijų yra ta, kad latviai valgydavo arklius, kas lietuviams buvo šventas gyvuliukas, ir atveždavę latviai arklienos į lietuviškus turgus šūkaudavo „zirgas gala!“, kas reiškia „arkliena“, o lietuviams girdėdavosi „žirgas galva“. Taip ir prilipo – kartu su panieka arklienos valgytojams.
Bet kuriuo atveju – įspūdžiai kuo geriausi ir „braliukai“ nepavedė!“.
