Tokia gyva tąkart buvau viena. Tiksliai nežinant per drąsu būtų teigti, kad aplink – nė gyvos dvasios, tačiau tikrai nė vieno žmogaus silueto ir daugiau jokių kitų pėdų smėlyje. Nebent ten klajoja daugybė sielų, tikrinančių savo būvį.
Vėjo garsas
Kiekvienas iš Gobio dykumos grįžta su savo naiviai romantiška istorija. Štai Ulan Batoro svečių namuose sutiktas vokietis Ulis, artėjantis prie senjoro amžiaus, į Mongoliją vyko suaugusių klajoklių mokyti anglų kalbos ir skaičiuoti laukinių arklių. Kad ir kur jis nukaktų, su savimi tamposi ukulelę.
Ulis pasakojo, kaip, pakerėtas tų pačių smėlio kopų, atsisėdo ant jų sukryžiavęs kojas ir pradėjo virpinti tūkstančius kilometrų nukeliavusio instrumento stygas. Šalia prisėdo jį džipu čia atvežęs senyvas vairuotojas ir, vokiečio nuostabai, ėmė niūniuoti „Quantanamera“. Ulis prie jo prisiderino, ir du keliautojai koncertavo Gobio vėjams.
Paskui vis svarsčiau, kodėl tame smėlingame pietinės Mongolijos ruože taip lengva suskysti ir susižavėti atmosfera. Tai net netipiška dykuma, nes smėlio juostos mainosi su stepėmis ir akmeningais plotais.
Beje, Gobis – šalta dykuma. Žiemą temperatūra nukrinta iki 20 laipsnių žemiau nulio. Vasaros dieną būna karštoka arba šilta, o vakarai vėsūs.
Subtilus švelnių kopų vaizdas – jau tarsi kažkur matytas, gal Nidoje. Jas supančios rusvos ir žalsvos dykros – skurdžios, turėtų pabosti, tačiau atvirkščiai – įtraukia. Nes visa tai – daugiau nei reginys. Labiau pojūtis.
Beje, ir savo namuose jį galima susikurti. Viso labo reikia asketiško gyvenimo sąlygų, būtina išsijungti telefoną, įsiklausyti ir įsižiūrėti į laukinę aplinką.
Bet ne, iš Lietuvos reikia skristi apie 5000 km, iš Ulan Batoro kratytis dar apie 500 km, kad atsidurtum vienišame pasaulio pakraštyje, kur išmanusis telefonas komunikacijai visai nereikalingas, nes per jį vis tiek nepagaunamas joks ryšys. Kur nėra ne tik belaidžio, bet ir apskritai interneto. Kur laikini namai adreso neturi.
Kur nėra valandų ir minučių, laikas paprastai skaičiuojamas ir nustatomas pagal saulės padėtį. O pagrindinis ir dažniausiai vienintelis garsas – vėjo. Tačiau jis turi šimtus tonų, nes gali ir visaip ūžti, ir stūgauti, ir švilpti, ir ūkauti, ir kaukti, ir rėkti, ir skirtingai dainuoti.
Kai šių dienų planeta pati savyje neišsitenka, Gobio dykuma ir apskritai visa Mongolija stebina plačiomis erdvėmis be žmonių. Pasaulyje yra miestų ir vietų, kur viename kvadratiniame metre spraudžiasi po 20 000 gyventojų ir dėl jų gausos nebėra galimybių plėstis į šonus, todėl kyla dangoraižiai į padanges. O rečiausiai apgyvendintoje valstybėje dangus ir žemė susijungia, ir į visas puses būna visiškai tuščia dešimtis, kai kur – šimtus kilometrų.
Vairuotojas mane išmetė dykvietėje ir parodė kryptį, kur turėčiau eiti, tuomet pirštu pabaksnojo į baltą rusvo horizonto taškelį. Taip jis leido suprasti (nes nei angliškai, nei rusiškai nekalba), kad ten, pas vietinius, gurkšnodamas arbatą su kumysu ir traukdamas cigaretės dūmą, manęs ir lauks.
Tai buvo vienintelė matyta jurta pakeliui į dinozaurų fosilijas išsaugojusią ir „liepsnojančiomis uolomis“ garsėjančią ugninės spalvos Bajanzago sritį.
Užtat toje maždaug 30 km atkarpoje kelią pastojusių ožkų ir avių bandų, kiek tolėliau oriai besiilsinčių kupranugarių kompanijų – daugybė. Jie prijaukinti klajoklių, tačiau, kaip ir jų šeimininkai, įpratę migruoti ir klajoti vieni palaidi.
Toli nuo miestų ir dvikojų
Anksčiau pasakojau, kad Mongolijoje keliautojui už miesto yra galimybė apsistoti arba jurtoje pas vietinius, arba nuosavoje palapinėje. Bajanzage rausvų kalvų fone įsikūriau pas šeimą, turinčią kelias jurtas.
Vienoje susispaudę gyvena močiutė, senelis, mama ir abu jos vaikai. Senoliai miega lovose, o visi kiti – ant grindų. Net vasarą, turizmo sezono metu, į šią vietovę keliautojai užklysta po vieną ar po kelis ir ne kiekvieną dieną, bet neužimtos jurtos vis tiek paliekamos tuščios.
Privatumo supratimas – tipiškas rytietiškas: po vienu kukliu gaubtu geba sugyventi ir teritoriją pasiskirstyti kelios kartos. Kita vertus, daug laiko jie praleidžia lauke, kur ribos neapibrėžtos.
Besisvečiuojantys užsieniečiai dar būna susirūpinę, kaip pavyksta klajokliams išmokslinti atžalas, jei artimiausi kaimai ar bent asfaltuoti keliai pasiekiami mažiausiai per valandą ar dvi, o joks tarpmiestinis transportas nekursuoja?
Tiesiog toliau nuo aimakų centrų gyvenantys žmonės vaikus visiems mokslo metams atiduoda į internatines mokyklas, o pasiima juos namo per atostogas. Nes juk kiekvieną dieną mokinuko dešimtis kilometrų neprivežiosi, ypač kai keliai didžiąją metų dalį būna slidūs, klampūs ar kitaip nepalankūs.
Užtat ir kai koks nors vienas tų apylinkių gyventojas važiuoja su reikalais ar apsipirkti į artimiausią kaimą ar miestą, jo išvyka artimieji ir kaimynai pasinaudoja maksimaliai. Nomadai gali įsikurti toli vieni nuo kitų, kad visų gyvuliams užtektų žolės, bet vis tiek vieni kitus pažįsta, juos sieja bendri rūpesčiai.
Vairuotojas gauna sąrašus, ką nupirkti, ką kam perduoti, ką iš ko paimti. Automobilis prisipildo ir daiktų, ir ta pačia kryptimi vykstančių žmonių. Tokį keliavimo būdą mūsų aplinkos puoselėtojai pavadintų ekologišku: mašina naudojama tik ilgesnėms kelionėms ir tik svarbiais gyvenimo atvejais, be to, visada būna pilna.
Labiau išprusę vietiniai svarsto: Čingischano kariuomenės stiprybė ir buvo klajoklių mobilumas, praktiškumas, gebėjimas skaityti net smulkiausius gamtos ženklus ir į juos tinkamai reaguoti, prisitaikyti prie atšiauriausių sąlygų. Šiandien jie nekariauja, bet tos pačios savybės ir įpročiai gyvenime praverčia.
Kasdienybė be interneto ir dušo
Vis dėlto iš pažintų klajoklių kasdienybės epizodų mums, pertekusiems nebūtinų patogumų ir pramogų, gali susidaryti įspūdis, kad jie gyvena vargingai.
Tačiau dar nereiškia, kad žmonės – bėdžiai, jei jie savo pačių noru šimtus metų mieliau gyvenimą renkasi ne mieste ir net ne kaime, o beribėse beamžėse stepėse ar dykumoje. Visiškai klaidinga pagal vakarietiškus standartus saiką ir pragmatiškumą sieti su skurdu ir būtinai – su statistiniais ekonomikos rodikliais.
Klajoklių gyvenimo būdas ir poreikiai kitokie. Ir jie negali sau leisti daiktų prikaupti daugiau, nei reikia kasdienei buičiai. Būtų nepraktiška jurtą apsistatyti stereoaparatūra, suvenyrais tik dėl grožio, vietos užimančiais, bet mažai naudos teikiančiais pufais ar toršerais.
Mat įprasta gyvenamąją vietą keisti kas tris keturis mėnesius. Gyvuliai išrupšnoja žolę, ir tenka ieškotis kitų, dar neapėstų, labiau žaliuojančių plotų. Šiais laikais dauguma nomadų turi džipus ir motociklus, bet vis dar kai kuriems turtą gabenti padeda vien arkliai, jakai ar kupranugariai.
Lengvai per kelias valandas surenkamoje ir išmontuojamoje jurtoje palei šonus pastatomos lovos, spintelės, lentynos. Taip pat – budistinis altorius, jei sielai artimas ne tik šamanizmas, bet ir Tibeto budizmas. Kai kuriose jurtose vietos atsiranda mažam televizoriui ir šeimos nuotraukų galerijai.
Labiau pasiturintys palapinę apsišiltina kupranugario vilna. Kuklesni klajokliai vidų dengia paprastesnių medžiagų pluoštais. Palapinės viduryje pastatoma nedidelė geležinė krosnis.
Sykį sutikti honkongiečiai paklaikę dalijosi prisiminimais apie Vidinę Mongoliją – Kinijos aneksuotą regioną. Kopijuoti įpratę, bet perfekcionizmu ar paprasčiausiu kruopštumu nepasižymintys kinai turistams pasidžiaugti pristatę jurtų, tačiau dažnai pamiršta pasirūpinti krosnelėmis, todėl vėsesnėmis naktimis keliautojai dreba iš šalčio.
Tikros, mongoliškos, jurtos vidurys neatsiejamas nuo ugnies. Ant jos ruošiamas maistas. Aplink ją žmonės susėda ir pasišildyti, ir pavalgyti, ir pasišnekučiuoti.
Kai kurios šeimos iš lentų pasistato atskirą lauko virtuvę ar sandėlį. Vanduo, kaip ir medis pasikūrenti, galėtų būti dykumos klajoklių turto matas. Jei šalia nėra ežero ar upės, reikia ieškoti nedidelių šaltinių srovių.
Kažkur Mongolijos platybėse tenka kiekvieną kartą šeimininkės prašyti vandens bent rankoms apsiplauti ir dantims išsivalyti. Tuomet moterys paduoda samtį ar puodelį. Prausimuisi galima panaudoti šiltą virintą vandenį iš termoso arbatai užsipilti, jei, aišku, tokį palapinės savininkai išvis atneš. O pažangi jurta jau atrodo ta, prie kurios dėl patogumo įtaisyta šalto vandens pripildyta prausykla.
Energija klajokliai paprastai apsirūpina iš saulės baterijų. Tačiau dar yra Čingischano palikuonių, kurie išvis apsieina be elektros. Apsišviečia jie žibintais su elementais ir vargo nemato. Mobilusis ryšys kai kur pagaunamas tik per primityvų telefoną su antena.
Paskutinė vieta pakeliui į Bajanzagą, kurioje belaidžio ryšio jau nebuvo, bet mano išmaniajame mobilusis ryšys dar rodė dvi padalas, – Dalanzadgadas. Tai Pietų Gobio aimako sostinė, apie 100 km iki Bajanzago.
Nyki, depresyvi žvyro dėmė, ant kurios stūkso nedideli blokiniai daugiabučiai, pristatyta garažo tipo namų, taip pat – nuolatiniam gyvenimui ir keliautojams skirtų jurtų. Čia dar įmanoma rasti prekybos centrų, kuriuose produktų pasirinkimas – tik vos skurdesnis nei Labanoro „Lakajos“ krautuvėlėje.
Už miesto yra ir vietiniams skrydžiams skirtas oro uostas, beje, net mažesnis už Vilniaus oro uostą. Jis – tiems, kurie, pavyzdžiui, vyksta iš Ulan Batoro ir nenori automobilyje kratytis 540 kilometrų.
Dar svarbiau – miestelyje veikia viešasis dušas. Susimoki pusantro euro ir turškiesi erdvioje, švarioje kabinoje. Čia daug šeimų ateina išsimaudyti. Tik kadangi tai nėra gyvybiškai svarbi įstaiga, jos darbo laikas ribotas. Tokios progos nepražiopsojau, žinodama, kad priešaky – dvi dienos be karšto vandens.
Taip pat Dalanzadgade pasinaudojau elektros galimybėmis savo jurtoje ir iš anksto įkroviau nedidelę kelioninę kamerą „Sony Action Cam“. Juk darbo jai nusimato. Juolab kad iš vairuotojo perspėjamųjų gestų lyg ir nujaučiau, jog dykumos palapinėje elektros lizdo gali nebūti, o šeimininkai nebūtinai turės bateriją elektronikos prietaisams įkrauti.
Ištįsęs dykumos laikas
Pasiekus Bajanzagą buvo proga, kad ir kaip keistai skambėtų, leisti sau nekeliauti ir nieko neveikti. Laukiau, kol galėsiu pasižvalgyti po apylinkes nuo kupranugario kupros.
Laukdama taip mėgavausi neturėjimu ką veikti, kad prisiminiau liguistus lietuvių vaidybinius filmus, kuriuose tyla – šalta, su dirbtinėmis, todėl nuobodžiomis pauzėmis. O čia, Gobio platybėse, ji – priešingai – natūrali. Ne veltui ją patys mongolai pagauna ir kine taip aiškiai perteikia.
Vietiniai kalba palyginti saikingai, vaikšto lėtai, vėjo fone darbus atlieka tiksliai, kruopščiai, bet neskubėdami. Štai vidurdienį per penkias minutes po mūsų atvykimo susiruošiau ir iš tamsios jurtos išlindau kaip bet kurią akimirką komandai pasirengęs karys.
Vairuotojas mostelėjo, kad dar ne, bet jau greitai. Šeimininkas kupranugarių bandą atginė po dviejų valandų – apie 14 val. Tuomet jiems kirpo vilną – dalį jos parduos, dalį pats panaudos. Po to senolis ilsėjosi, mane vaišino uostomuoju tabaku – tai Mongolijoje svetingumo ženklas, su mano vairuotoju gėrė arbatą ir rūkė.
Štai ir pietūs jau gatavi – tas pats makaronų su jautiena srėbalas (apie jį papasakosiu atskirai). Galiausiai vyrai prie kupranugarių mane pakvietė prieš vakarienę, 18 val.
Išvyką ant dvikuprio paįvairinome žemės paviršiaus tyrinėjimu. Manoma, kad Gobio dykumoje vis dar galima aptikti besimėtančių dinozaurų liekanų. Vietiniai netgi parodo, kaip jas atskirti nuo paprastų gamtos darinių. Esą jei smulkus baltos spalvos radinys, primenantis paprasčiausią akmenuką ar šukę, prie liežuvio prikimba, tai – išlikusi milijonus metų skaičiuojanti roplio kaulo nuotrupa.
Šios lėtos dienos moralas: Gobis – vaizdinga, visam gyvenimui įsimenama pamoka, kaip laikas gali ištįsti ir išsiplėsti, nepaisydamas lygiagrečioje realybėje likusio greitaeigio ir išprotėjusio pasaulio.
