Dramatiški metai
Po liepos 15-osios sąmyšio greta daugybės klausimų, tyrimų ir spėlionių sklando neformali versija, esą Pensilvanijoje gyvenančio ir „Hizmet“ judėjimui vadovaujančio šventiko Fetullah Guleno remiamas bei iš Jungtinių Valstijų kanalų finansuojamas laikraštis taip subtiliai siuntė žinią apie planuojamą pučą.
Jis įvyko turkams dar nespėjus baigti gedėti po tragiškos teroristų atakos Atatiurko oro uoste birželio 28 d. Ironiška: istorinės ir estetinės romantikos dosnus miestas, turizmo verslininkų pramintas Artimųjų Rytų Paryžiumi, dėl išpuolio vasarą išgyveno tokį siaubą kaip anksčiau Prancūzijos sostinė.
Taigi, vienas į kitą nepanašūs, tačiau dešimtis gyvybių pasiglemžę, dešimtis tūkstančių turistų ir investuotojų atbaidę įvykiai Turkijoje, o juos skyrė vos pora savaičių.
Prieš tai – keli menkesnių mastų sprogimai Ankaros ir Stambulo centre. Pašliję santykiai su Rusija. Milijonų pabėgėlių antplūdis ir jų kontrabanda. Suskeldėjęs kurortinio rojaus įvaizdis ir Vakarų žiniasklaidos pašaipos. Bėdų gumulas, skaudžiai smogęs per vietos ekonomiką, žmonių kišenes ir širdis.
Tarsi įtakingos jėgos iš paraščių mėgintų nuosekliai žlugdyti strateginę vietą pasaulio žemėlapyje užsiėmusią, galingą sąjungą su tokiomis milžinėmis kaip Rusija ir Iranas galinčią sukurti, savarankiškai gebančią tvarkytis turtingą valstybę.
Kokios nuotaikos joje tvyro praėjus porai mėnesių po lemtingų išbandymų, domėjausi nuvykusi į pamiltąjį Stambulą.
Sustiprintas saugumas
Pilnas „Turkish Airlines“ lėktuvas iš Vilniaus nusileidžia viename judriausių pasaulio Atatiurko oro uoste. Kai kurie keleiviai pasklinda po sales laukti skrydžių į kitus kraštus.
Mat iš Europos pro Stambulą skristi toliau į Rytus ar pietų kryptimi patogu vien tuo, kad daugybė Azijos taškų ir Afrikos pakraščių iš šio du žemynus jungiančio miesto pasiekiami vos per 3–4 valandas.
Kai kurie keleiviai pasuka į kuklesnę vietinių skrydžių pusę. Kiti išskuba prie išėjimo ir liks Stambule. Šį kartą eilė prie pasų kontrolės juda greitai. Įtampa, kuri dėl atidėtų skrydžių kartu su suirzusių žmonių būriais paskutinėmis birželio dienomis buvo užpildžiusi visus oro uosto plyšius ir kampus, ištirpo ore, o gal buvo operatyviai sušluota kartu su vitrininių langų šukėmis.
Kai kitą dieną po kruvino išpuolio buvo remontuojamas pastato fasadas ir paraleliai jo budėjo pasaulio televizijų reporteriai, lauke pirmyn atgal vaikštinėjo ginkluoti vyrai.
Praėjus porai mėnesių po pavojingiausių išbandymų, kurie teko Turkijai, uniformuotų vyrų su šautuvais rankose žymiai sumažėjo. Kad atvykėliai nešiurptų, o galimi užpuolikai neatsipalaiduotų, pakeliui į Atatiurko oro uostą įrengtas papildomas automobilių patikros punktas, į Turkijos miestų gatves paleista daugiau civiliais persirengusių stebėtojų.
Tad iš tikro masinio susibūrimo vietose saugumo pajėgos sustiprintos, priešingai nei iš pirmo įspūdžio gali atrodyti.
Milijoniniame mieste – erdviau
Tačiau pirmas įspūdis neapgauna, kad megapolis, kur gyventojų suskaičiuojama nuo 18 iki 23 milijonų, sulaukia mažiau turistų.
Kai prieš porą metų Stambule teko lankytis gegužės ir rugsėjo mėnesiais, per saulės įkaitintą Sultanahmeto aikštę nuo ankstyvo ryto tįso eilės žmonių prie Sofijos soboro. Norint gauti vaizdingą kadrą, reikėdavo kuo aukščiau pakelti fotoaparatą, kad jis neužkliudytų šimtų vaizdą užstojančių galvų.
Šis purpurinis pastatas su bizantišku kupolu – susisluoksniavusios Stambulo, kartu – visos Turkijos istorijos saugykla. VI a. čia stūksojo Konstantinopolio patriarcho bazilika. Vienu metu, XIII a., ji tarnavo kaip Romos katalikų bažnyčia. Įsitvirtinus Osmanams musulmonams, buvusi viena didžiausių planetoje katedrų paversta mečete, bet galinguose skliautuose taip ir liko krikščionių šventųjų freskų.
Po Turkų tėvo – Mustafa Kemalio reformų XX a. musulmonų šventovė virto muziejumi, kuriame prie marmuro atsivėsinti ir prie įspūdingo dydžio vazų prisiglausti gali ir visateisės pogrindinės miesto valdytojos – katės.
Dabar, norint patekti į Sofijos soborą, ilgai trypčioti ar sukti galvą, kaip išvengti laiką gaišinančių eilių, nereikia. Mielai pasinauojau galimybe poniškai, be apsistumdymų, aplankyti ir visai netoli, vos kelios minutės kelio nuo Hagia Sophia, VI a. statytą Bazilikos cisterną.
Mažiau smalsuolių būriuojasi ir prie Konstantinopolio palikimo – milžiniškų Topkapi rūmų su sultonų gyvenimo atminimu. Šis uždaras Osmanų kilmingųjų miestas mieste, atsisukęs į Bosforo vandenis, savo svarba, vidinėmis intrigomis ir gabaritais gali būti prilyginamas Pekino Imperatorių rūmams.
Svečiuojantis Stambule nebe pirmą kartą, vis tiek apninka suvokimas: čia slėpinių – tokia gausybė, kad prireiktų neišmatuojamo laiko smulkiai pažinti visas miesto įdomybes. Tačiau pabūti dalimi žavingiausio jo paveikslo, pripildyto rūmų, griuvėsių, didingų mečečių, pašų kapinių, kitų tautų – graikų, žydų, armėnų – kvartalų, pradžiai gali užtekti kad ir dienos.
Tarkim, vaizdingas, gyvas pėsčiųjų maršrutas natūraliai vingiuoja nuo Sultanahmeto pro Didįjį turgų (Grand Bazaar) iki Bosforo pakrantės, nuo ten – žvejų užsėstu tiltu iki Galatos apylinkių. Kalvotame mieste yra daugybė vietų, nuo kurių malonu ekspromtu apžvelgti Romos ir Osmanų imperijų sostinės fragmentus iš aukštai. O nenukrypstant toli nuo centro, panoramai puikiai tinka Galatos bokštas.
Iš abiejų pusių aprėpti simpatiškus Bosforo ir Marmuro jūros krantus, ant kurių išsidėsčiusios buvusios sultonų rezidencijos, prabangiausi viešbučiai ir brangiausi gyvenamieji namai, pavyzdžiui, neseniai parduoti už 20 mln. eurų, verta nuo kruizo ar paprasčiausio kelto, plukdančio miestiečius iš europinės į azijinę Stambulo dalį.
Savarankiškam pamaklinėjimui yra ir alternatyva – organizuoti greitieji turai. Jei su turkų oro linijomis nusimato jungiamasis skrydis pro Stambulo Atatiurko oro uostą ir tam tikras skaičius valandų laukimo, į bilieto kainą automatiškai įeina pasirinktinai du variantai.
Pirmas – poilsis viešbutyje. Dėl pervežimo reikia kreiptis oro uoste prie „Turkish Airlines“ viešbučių stalo. Kitas variantas – jei laikas sutampa, prisijungti prie oro bendrovės siūlomos kelių valandų nemokamos ekskursijos po miestą su anglakalbiu gidu.
Privilegijos turistams
Būdraujantis Stambulas keliautojams, kurių noras jį apžiūrėti, pačiupinėti ir paragauti stipresnis už terorizmo šmėklų baimę, dabar teikia savotiškų privilegijų. Garsiausios, vertos aplankyti erdvės atsilaisvino ir nereikia gaišti laiko braunantis iki bizantiško ar osmaniško grožio.
Be to, kai kurių paslaugų kainos sumažėjo. Labiau derėtis linkę net ir nuo naivių skandinavų ir turtingų rusų išlepę Didžiojo bei Egiptiečių turgaus mustafos ir aladinai.
Virš jų galvų aukštoje palubėje į netirštą lankytojų minią žvelgia Atatiurkas. Kai kur po osmanišku didžiausio Turkijos turgaus gaubtu kabo ir naujojo Turkų tautos tėvo – Tayyipo Recepo Erdogano portretai pakaitomis su šalies vėliavomis.
Pas neįkyrų Salihą už kelis eurus įsigijau sveriamų želė skanėstų – lokumų dėžutę ir prisėdau svetingam džiovintų granatų arbatos puodeliui. Mūsų pokalbis išsivyniojo iki temos apie dabartinę padėtį. Vyrukas prisipažinimo, kad šiuo metu prekeiviams sunkiau.
Jo giminaičiai – viešbučio europinėje, brangesnėje, miesto dalyje savininkai. Praeitais metais nakvynė dviviečiame kambaryje kainavo 90 eurų. Po šios vasaros rezervavimo sistemoje, prekeivis skundėsi, jie nedrįsta į kainyną užrašyti nė 60 eurų.
Turkai dėl turizmo komercijos atgijimo daugiausia vilčių deda į gaivinamą partnerystę su Rusija. Tačiau, nepaisant dramatiškų netekčių ir smukusio biznio, šalis stengiasi laikytis oriai ir įprasto režimo nekeičia. Kasdieniai darbai, reikalai, musulmonų maldos 5 kartus per dieną, pramogos nestoja.
Kad ir platus, milijoninis Stambulas tapo kiek įtaresnis ir liūdnesnis, gyvenimas jame teka toliau įprastu ritmu ir su vietiniams būdingu atatiurkišku pasididžiavimu.
Nesibaigiantys gurmanų keliai
Viešbučiai, maitinimo vietos, hamamai išlaiko puikų aptarnavimo lygį. Nepasikeitusios, nuoširdžios šypsenos ir pagalba jos nė neprašant išduoda nekataloginį, tiksliau, įgimtą svetingumą ir dosnumą.
Pats ryškiausias ir gardžiausias šių savybių pavidalas – turkiškas maistas. Jau anksčiau pasakojau apie jo persipynusią kilmę bei tirštą, stipriais skoniais išreikštą įvairovę, būdingą ir patiems turkams bei jų šalies istorijai.
Tarp kitko, patys stambuliečiai išskiria iki 27 priežasčių, kodėl jų mieste gera. Ar didžiulių atstumų Stambule gyventi labai patogu, dar pasiderėti galima, ir Vilnius nelygioje kovoje su juo laimėtų. Tačiau nenuginčijama, kad bent kartą gyvenime aplankyti Stambulą – reikia.
Viena iš daugybės romantinių dingsčių, kodėl verta atsiduoti šiam miestui, yra turtinga vietinė virtuvė. Skanūs atradimai tyko už kiekvieno kampo, kur kaista krosnis.
Kai jau atrodo, kad čia išragavai visus užkandžius meze ir atsivalgei kebabų (o jų rūšių yra bent kelios), kai prisižiūrėjai, kaip ant atviros ugnies čirška sultinga mėsa ir paprikos, kai prisisėdėjai tose mažose, jaukiose šeimos užkandinėse, kai jau atrodo, kad pilnai prisisisotinai ir prisistebėjai, kai ir žandai suapvalėjo ir pablizgo, paaiškėja, kad dar ne viskas, kad tai buvo tik kuklus kąsnelis iš viso gastronominės kultūros troškinio.
Tuomet savo kulinariniam smalsumui ar viso labo kaprizams patenkinti galima užsukti ir į tokį restoraną, kuris siūlo Osmanų paveldą – delikatesus, tiksliai atkartojančius istoriniuose šaltiniuose aprašytus rūmų receptus ar senosiose freskose pavaizduotus patiekalus.
Valgiai, kurių receptai esą siekia XIV ar XVII a., įgyja labiau nekasdieniško skonio, juose esti įprastiems turkiškiems pietums retesnių derinių, kaip antai aviena ir melionas ar kreminė užtepėlė su cinamonu.
Vis dėlto Rytų tautos – konservatyvios. Palyginus osmaniškąsias ir niekaip neišskiriamas turkiškas vaišes, paaiškėtų, kad ir šiandien maistas ir net valgymo įpročiai smarkiai nesiskiria, svarbiausia – turkai iki šiol vertina šviežų, namų gamybos ir rankų darbo maistą.
Šių principų laikomasi ne tik ant žemės, bet ir danguje. Įsileidusi į patalpas, kur skrydžiams gimsta užkandžiai, tai didžiuodamasi rodo bendrovė „Turkish Do&Co“.
Į „Turkish Airlines“ ir dešimčių užsienio oro linijų lėktuvus, kurie nutūpia Stambule, keliaujantis maistas gaminamas konvejeriu. Tačiau greituoju jo nepavadintume. Štai ant vieno stalo moteris kočioja tešlą ir ją į kvadratėlius pjausto mažiems koldūnams manti. Jiems įdaryti paruošta malta jautiena.
Prie kito stalo darbštuolė, tarsi estafetės dalyvė, iš vynuogių lapų ir ryžių su žolelėmis mikliai daro sarma ritinius. Kitur atrinkinėjami vienodo dydžio vyšniniai pomidorai ir bus perduoti tiems, kas nuo jų kruopščiai nulupinės žieveles. Kaimynystėje salotoms žaibišku tempu pjaustomi agurkai ir avies sūris.
Po to jie bus sumaišyti ir apšlakstyti alyvuogių aliejumi. Iki smulkmenų rūpinamasi, kad ir skrydžiams ruošiami valgiai tiek ekonominės, tiek verslo klasės keleivius prijaukintų ir pakurstytų juos į Stambulą vis grįžti ar ten užsibūti.
Tad kas ateinančiais metais persvers – keliautojų baimės ir atsargumas ar amžina ir gardi miesto charizma, neišsklaidoma nei istorinių mūšių, nei teroro aktų, nei provokacijų?
