Tačiau, kad ir ką veiktų, kad ir kuo verstųsi, kad ir kokia šeiminė padėtis būtų, po būgnų dūžių transo būsenoje jie neatpažįstamai pasikeičia: sunkiame apsiauste su iš po diržo kabančiais peiliais, kad atbaidytų niršiuosius demonus, ir už fantasmagorinės kaukės, kurios veltines garbanas pratęsia gyvatės, pabunda tarp žemiškojo ir dvasių pasaulio bei Dangaus, vadinamo Tenger, tarpininkaujanti būtybė.
Gydovo dalia – nelengva
Altanas – taip jį vadinkime – septynerius metus gyveno vienuolyne. Kai atsiskleidė šamaniškoji prigimtis, vienuolystę jis paliko – turėjo atsiduoti pagrindinei gyvenimo pareigai.
Mongolijoje taip susiklostė, kad asmuo kaip turintis išskirtinių galių gydovas ir pranašautojas atpažįstamas pagal tam tikrus ženklus ant kūno ir elgseną arba per ilgai užsitęsusius ar sunkiai įvardijamus negalavimus.
Štai šeima lankosi pas gydytojus, šie tik kraipo galvą, jų gydymo būdai nepadeda. Tuomet eina į konsultaciją pas patyrusį šamaną. Jis ir išsiaiškins, dėl kokių priežasčių pacientą kankina rimti ar keisti simptomai. Gali paaiškėti, kad liga – tai ženklas, jog nelaimėlis turi ypatingų savybių, ir kol jų nerealizuos, sveikatos bėdos neatstos.
Kai šamanas tai nustato, ligonis pradeda pas jį mokytis šamanystės subtilybių – kaip patekti į transą ir iš jo išeiti, kaip teisingai atlikinėti ritualus. Jei praktikuojančiajam liga dingsta, nebelieka abejonių, kad jis (arba ji) – šamanas. Tuomet šis naujas vaidmuo tampa prievole. Nebūtinai malonia.
Mat greitai patekti į transą geba ne kiekvienas, tai gali pareikalauti daugybės bandymų, laiko ir jėgų. Esti pradedančiųjų šamanų, kurie mėnesių mėnesius mokosi.
Normalu, kad vadinamajam „böö“ (šamanui vyrui) arba „udgan“ (šamanei moteriai) atisjungus iš įprasto sąmonės režimo ir perėjus į kitą pojūčių dimesniją, seansas trunka dvi tris valandas ar dar ilgiau.
Pasitaiko, kad šamanas užsigauna kūną, nes transo metu aukštai pašoko, po to skaudžiai trenkėsi į žemę, arba, lyg konvulsijų ištiktas, kratėsi, smūgiais į žemę ar sieną apsidaužė šonus.
Šamanavimas Mongolijoje nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Tuo labiau – ne verslas. Pareigos padėti bėdos ištiktajam negali užgožti siekis iš šios veiklos pralobti. Paprastai vienintelė privaloma auka mediumui būna degtinės butelys, kurį jis rituališkai kartu su pacientu ir sutvarko pakaitomis su kumysu.
Mongolai nesutaria, ar šamanui garbinga imti pinigus. Verčiau jam atsidėkoti maisto produktais, daiktais, brangenybėmis, nes šlamantieji esą tėra tik popieriaus skiautės.
Per amžius įsivyravo ir tokia tradicija, kad žmogus į visas pasaulio puses nesiskelbia toks esąs. Ši žinia paprastai lieka artimųjų ir draugų rate. Tačiau beveik kiekviena šeima arba giminė turi savo šamaną. Mongolams įprasta į jį kreiptis iškilus negandoms, atsiradus gyvenimo dilemoms ar sunkiai susirgus.
Šamaniškame kelyje – budizmas
Mūsų veikėjas Altanas, išėjęs iš Tibeto budizmo vienuolyno ir tapęs šamanu, vedė, susilaukė su žmona sūnaus. Dabar užsiima manualine terapija. Be magijos priedų. Tačiau jų nestinga jurtoje, pastatytoje greta šeimos namo stepių laukymėje, Ulan Batoro užmiestyje.
Keliaudama po stepes ir Gobio dykumos platybes, ne sykį mačiau dešimtis kilometrų nuo artimiausių gyvenviečių ir klajoklių jurtų nutolusias vienišas, iš medžių šakų sukrautas palapines su viduje besimėtančiais panaudotais ritualiniais rakandais. Pavyzdžiui, vienoje voliojosi svastika.
Vadinasi, šamanas gyvena visai kitur, o į ritualų buveinę būna atvežamas. Altanas sako, kad ir jo jurta naudojama tik šamaniniams reikalams. Joje nėra jokių nebūtinų, tik buičiai ar vien pasigrožėjimui skirtų daiktų.
Ant palei palapinės šonus įrengtų lentynų ir spintelių tvarkingai sudėti, kaip retai tarp Azijos nomadų pasitaiko, švarūs, prižiūrėti apeiginiai drabužiai ir atributai: šamano paltas ir šarvai, išlyginti khadakai, odiniai riestasnapiai batai, kaukė, būgnas, žvakės.
Ant altoriaus pūpso dievybės, kurioms nusilenkinėjama, dedamos aukos ir tariamos frazės, savo prigimtimi artimos budistinėms mantroms.
Apskritai atmosfera šamano jurtoje – gimininga Tibeto budizmo šventovių aplinkai. Beje, šamanizmo ir budizmo santykis Mongolijoje itin savitas: glaudus, kita vertus, justi konkurencija ir trintis.
Jau anksčiau rašiau, kad jiedu – kaip ilgainiui šeimos vieniu tapę sutuoktiniai: daug kartu išgyvenę, kai kurias nuoskaudas vis dar giliai mena, už kai kurias – vienas kitam atleidę, vis dėlto vienas kitą gerai pažįsta, perėmę vienas kito savybes ir vienas prie kito prisitaikę, todėl kažkaip išsitenka po vienu dangumi.
Tibeto budizmas iš Mahajanos ir archainės bon religijos Sniegynų šalyje susiformavo tik VII-VIII a., o kaimyninę Mongoliją per Sakya ordino mokymus pasiekė XIII a. Iki tol Mėlyno dangaus žemėje klestėjo Dangaus (beje, Tenger įsikūnijimu laikomas Čingischanas), tngri (dievų) ir protėvių kultas. Šios animistinės ir šamaninės tradicijos puoselėjamos tik žodine perdava.
Į Mongoliją iš Tibeto atkeliavusį budizmą paveikė šamanizmas, o į pastarąjį savo ruožtu įsimaišė atjautos religija. Vietinis tikėjimas, paveiktas Geltonkepurių mokyklos Gelug, vadinamas geltonuoju šamanizmu. Juodasis – budizmo priemaišų išvengęs, grynasis šamanizmas.
Tarp šamaninės pasaulėžiūros persismelkusių stepių klajoklių Budos mokymai prigijo ne iškart, ne visur. Maža to, XX a. per komunistų ir sovietų siausmą buvo naikinamas ir žiauriai nukentėjo visas dvasinis Mongolijos elitas – ir budistų vienuoliai, ir šamanai.
Dabar jau laisvai išpažįstamas bei gaivinamas budizmas ir plačiai praktikuojamas šamanizmas. Pastarasis labiau įsiskverbęs į žmonių pasaulėjautą ir tarp vietinių turi didesnį autoritetą. Pasitaiko, kad šamanai iš budistų pasišaipo kaip iš jaunesniųjų brolių ir nevengia jų pakritikuoti.
Požiūriai nesutampa dėl kai kurių papročių. Štai nuo senų laikų vienas iš prigijusių žmogaus laidojimo būdų – palikti mirusiojo kūną irti arba sutaršyti paukščiams. Kiekvienas aimagas arba sumas Mongolijoje turi tokią vietą ant kalno – vadinamąsias dangaus kapines.
Panašiai ir Tibete. Tik ten dar velionis paruošiamas maitėdoms – kaulai sulaužomi, kūnas pasmulkinamas. Juk gyvybės jame nebėra, tai buvo tik laikinas sielos rūbas samsaros akivaizdoje.
Bet Tibeto budistai leidžia ir sudeginti mirusįjį. Palaikų kremavimas iš Indijos paplito po aplinkinius Azijos kraštus. Tačiau šamanai dėl velionio deginimo nepritaria – sako, kad nuo kūno atsiskiriančiai sielai taip nepatogu, sukelia sunkumų.
Be to, kone visą Tibeto budizmo istoriją mongolai priskiria šamanizmo nuopelnams. Esą senoji Nyingmos mokykla net raudoną spalvą pasisavino iš šamanų!
Iš tikro Tibeto budizmas daug perėmė iš unikalios tibetiečių bon religijos su šamanizmo bruožais, tačiau ji nedaug ką bendra turi su kaimynystėje praktikuojamu tengrizmu.
Šamano metamorfozės
Per vidurį Altano palapinės, tarsi visatos centre, kaip įprasta kilnojamuosiuose nomadų būstuose, įrengta geležinė krosnis. Čia ji kūrenama ne tik tam, kad būtų šilčiau ir jaukiau. Svarbiausia – deginamos įvairios vaistažolės, o po tam tikrų veiksmų pro kaminą su dūmais išeina ant nelaimėlių mesti prakeiksmai, išvaromos piktosios dvasios.
Liepsnose traškantys augalai Vidurio Azijoje – jokia egzotika. Tibeto miestuose žmonės žolių rišulius meta į lauko krosnis. Skirtingų kraštų budistai dievybėms nusilenkinėja rankose laikydami smilkalus arba iš didelių smilkalynių dūmus rankų mostais stumia į savo pusę ir po kelis sykius giliai įkvepia.
Po mistiniais paaiškinimais visada slypi racionalios, paprastai – grynai medicininės priežastys. Natūralūs smilkalai pirmiausia gerai sveikatai – pravalo kvėpavimo takus, be to, atpalaiduoja, veikia raminamai.
Ne šiaip sau šamano palapinėje ant stalo garuoja ir sūri arbata, greta – dideliais gabalais atraikytas sviestas. Jis bus dedamas į puodelį arba valgomas atskirai. Vaišių dalybomis svečiai pradeda bendrauti su „böö“ ir stebi jo metaformozes.
Prieš seansą verčiau paslėpti skaitmeninius prietaisus. Griežto nurodymo nebuvo, bet telefoną išjungiu, fotoaparato nė neišsitraukiu.
Internete pilna filmuotų susitikimų su šamanais fragmentų. Tačiau mongolai į tai skersuoja. Jie sako, kad mediumus erzina bet kokie šiuolaikinių technologijų leidžiami garsai ir šviesos, kaip ir automobilių gausmas. Elektra, pypsėjimai, blykstės trukdo susikaupti, pakeisti sąmonės būklę, atlikinėti ritualus.
Altanui apsirengti padeda ir jo įnagius į rankas jam paduoda žmona. Ji – šio šamano asistentė, kuri jam visada patarnauja seansų metu. Didele veltine pabaisa virtęs vyras būgnyja, kratosi.
Šamanai – kaip aktoriai: įlindę į storus ir sunkius ritualinius rūbus ir užsirūkę tabaką, tampa visai kitais sutvėrimais. Pasikeitęs balsas skamba neįprastai, mažų mažiausiai komiškai.
Altanas pradeda kalbėti kimiai ir dusliai. Vaikams paliktų ne mažesnį įspūdį nei pirmą kartą sutiktas Kalėdų senelis. Bet šamano trimetis sūnus sėdi sau ramus ir nė krust – gerai išauklėtas ir, matyt, jau įprato prie tėvo „spektaklių“.
Jis – visiškai ne tas žmogus, su kuriuo sveikinomės prieš įeidami į jurtą. Tai jau – ne visai žemiškas personažas. Žmonėms jis turi kelti pagarbą, gal ir baimę.
