Apie 640 kilometrų nuo Čilės krantų nutolusi ir šiai Pietų Amerikos šaliai priklausanti sala yra tik 93 kvadratinių kilometrų ploto – tai yra apie 20 kilometrų ilgio ir 5 kilometrų pločio.
Tiems, kurie nors truputį domisi geografija, jau tapo aišku. Visi kiti susipažinkite – tai Robinzono Kruzo (isp. Isla Robinson Crusoe) sala.
Ji iš tolo spinduliuoja sunkiai nupasakojamu paslaptingumu. Galbūt todėl, kad patekti į ją gali būti sudėtinga.
Atvykti į salą šiais laikais reikalas gal ir paprastas. Pasiekęs Valparaiso miestą Čilėje sėdi į lėktuvą ir po kelių valandų skrydžio nusileidi saloje.
Arba reikia susirasti krovininį laivą, gabenantį ten maisto prekes bei statybines medžiagas ir degalus. Šis laivas taip pat priima keleivius. Jei oro sąlygos geros, po poros parų jau būsite saloje. Viskas atrodo paprasta.
Vis dėlto kai kurias kelionės detales pravartu žinoti. Pirmiausia – visas pirmumo teises turi vietos gyventojai tiek kelionei laivu, tiek lėktuvu.
Taip pat reikia prisiminti, kad oro sąlygos šiose vietose gali labai greitai keistis. Sala kalnuota. Kalnai sukelia kažkokius ypatingus vėjo sūkurius, kurie pridaro daug rūpesčių lėktuvų pilotams. Kartais – su tragiškomis pasekmėmis.
Tad garantuoti, kad atvyksite ir išvyksite, kaip nurodyta biliete, tikėtis būtų gal kiek per drąsu. Kelionė laivu panaši.
Sala – tai tiesiog didelė uola, iškilusi iš Ramiojo vandenyno dugno. Kamberlando įlanka, kur įsikūręs vienintelis kaimas, tikrai ne ta vieta, kurią būtų galima pavadinti saugiu uostu.
Tai greičiau įduba krante. Čia galingai juntamas vandenyno kvėpavimas ir bangos kartkartėmis būna pagarbaus dydžio. Visas uostas – tai tik tvirta betoninė prieplauka.
Pataikei esant ramesniems orams – gerai, jei ne – laivui tenka stovėti toliau nuo kranto ir laukti, kol oro sąlygos pagerės.
Mums teko matyti, kaip staiga pakilus vėjui ir padidėjus bangoms didžiulis laivas prieplaukoje šokinėjo lyg žaislinis, o storiausi lynai, kuriais jis buvo pririštas, trūkinėjo lyg siūlai. Labai įspūdingas vaizdas.
Oro uostas – tai greičiau tik kilimo ir leidimosi takas pietvakarinėje salos pusėje. Kaimas – šiauriniame krante. Sausumos kelio tarp jų nėra. Tad visi keleiviai ten ir atgal plukdomi motorinėmis valtimis.
Uoste tai – gražus reginys, nes palydėti ir sutikti parvykstančius susirenka beveik visi šios nedidelės bendruomenės gyventojai. Tame yra kažkas jausmingo – lyg scena iš seno kino filmo.
Nesvarbu, atplauki ar atskrendi, pirmiausia pamatai pagrindinio Priekalo kalno (isp. El Junkos) dantytąsias viršūnes. Iš tolo ne tik jos, bet ir visa sala atrodo lyg padengta spindinčiu žaliu aksomu.
Šio vaizdo visai nesugadina vienintelė San Chuan Bautistos gyvenvietė saloje. Gal todėl, kad čia gyvena tik apie 800 žmonių, kurių pagrindinė veikla – žuvų ir omarų gaudymas.
Apsupti amžinos žalumos nameliai išsibarstę ant kalno šlaito ir papėdėje. Tiesa, po 2010 metų cunamio, per kurį žuvo 8 žmonės, visi pakrantės pastatai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Dabar, vos tik išlipus į krantą, svečius pasitinka 4 mažos parduotuvės, 3 kavinukės ir keli šeiminiai jaukūs viešbutukai.
Turime įspėti – saloje nėra bankomatų ir negalima atsiskaityti jokiomis užsienio bankų kortelėmis, todėl atvykstantiems reikia turėti storą piniginę. Jau vien todėl, kad kainos gali pasirodyti įspūdingos.
Tačiau visus nepatogumus čia atperka salos gyventojų nuoširdumas ir draugiškumas. O jei moki nors truputį ispaniškai – tu jau tarp savų.
Visi vienas kitą pažįsta, tad vietos policijai nuobodoka. Apie jokius nusikaltimus negirdėti, nebent girti pakvailioja. Pasaulyje liko nedaug tokių ramių ir saugių vietų.
Kaimas nedidelis ir jo gyventojai neturi jokio noro, kad jis didėtų. Nenori jie ir naujakurių. Priežastis paprasta ir suprantama – per dvi paras laivu į rytus gali pasiekti Čilės pakrantę.
Ten įsikūrę tokie miestai kaip Valparaisas, Santjagas ir kiti, kur klesti nusikalstamumas ir visi kiti didmiesčių „džiaugsmai“.
Saloje viso šito nėra ir niekas nenori, kad atsirastų. Nei namai, nei mašinos čia nerakinami. Grotos ant langų – visiškai negirdėtas dalykas.
Tiesa, policijos pareigūnai kartais patrulių automobiliu pravažiuoja kaimo gatvelėmis įjungę spalvotus švyturėlius ant mašinos stogo. Daroma tai sutemus, mat šviesos įspūdingiau atrodo.
Mus labiausiai sužavėjo žūklė šiose vietose.
Sunku net įsivaizduoti, kiek žuvų plaukiojo vandenyne prieš kokius 300 metų, nes netgi šiomis dienomis ten jų tiek, kad nors kelnėmis gaudyk.
Labiausiai vertinamos kaliforninės seriolės. Galingos žuvys. Ir gardžios, ir smagios pasigalynėti, kai užkimba. Dažnos žuvies svoris siekia apie 50 kilogramų.
Žuvų gaudymas gyventojams tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Labai keista stebėti, kaip sijonuotos čilietės ateina į prieplauką kokiam pusvalandžiui.
Pasidalija kaimo naujienomis ir prisigaudo šviežių žuvų šeimynai pietums.
Vanduo švarus ir skaidrus. Nardymo mėgėjams geresnės vietos net neieškok.
Vėl įdomi įžvalga: girdėjome keletą narų lyg ir piktinantis, kad, išskyrus debesis žuvų, daugiau po vandeniu nieko nematyti.
Tokiomis sąlygomis ypač buvo nepatenkintas vienas operatorius iš grupės, filmuojančios dokumentinį filmą apie Robinzono Kruzo salą.
Bet labiausiai šias vietas yra išgarsinę omarai. Rašoma, jog atvykus pirmiesiems europiečiams jų buvo tokia galybė, kad gaudė iš vandens tiesiai nuo kranto.
Omarų ir dabar daug. Tai pagrindinis pragyvenimo šaltinis šio kaimo gyventojams. Ir rūpinasi žvejai šiuo šaltiniu lyg žemdirbiai pasėliais.
Omarus griežtų griežčiausiai draudžiama gaudyti naudojant naro įrangą. Gaudoma tik sezono metu ir tik medinėmis gaudyklėmis. Medinės todėl, kad jei gaudyklė ir pasimes po vandeniu, ji daug žalos nepridarys, nes greit supus.
Toks globėjiškas elgesys su gamtos ištekliais Čilėje yra retas. Kaip pavyzdį galime pateikti įžvalgas apie snieginių krabų gaudymą Čilės Patagonijoje. Tai jau – nebe žūklė, o šio krabo naikinimas.
Robinzono Kruzo saloje omarus gaudo apie 150 žvejų. Viskas. Daugiau į šią bendruomenę niekas neįleidžiamas.
Vandenyno plotas aplink salą suskirstytas į teritorijas, kurias žvejai paveldi iš kartos į kartą.
Jei kas nors sumano nusižengti taisyklėms ir įsibrauna į kaimyno teritoriją, konfliktas garantuotas. Kartais ir iki kraujo praliejimo.
Norėdami sugauti omarų žvejai plaukia į vandenyną savo nedidelėmis, bet greitomis motorinėmis valtimis, nuleidžia į dugną gaudykles. Po poros parų grįžta, iškelia gaudykles ir susirenka laimikį.
Vietos gyventojai neslėpė, kad šis darbas jiems duoda nuo 4 iki 5 tūkstančių JAV dolerių (nuo 3600 iki 4600 eurų) per mėnesį. Štai tau ir vargšas žvejys.
Čilės vyriausybė dabar stato naują uostelį žvejų valtims.
Mes kalbėjomės su darbų vykdytoju – guodėsi žmogus, kad darbas eina labai lėtai, mat sunku surasti darbininkų.
Iš žemyno atsiųsti žmones dirbti labai brangu, o vietos gyventojai net už dvigubą čiliečio atlyginimą – maždaug 1 tūkstantį JAV dolerių (920 eurų) statybose dirbti nenori, teisindamiesi, kad darbas su kastuvu jiems sukelia per didelį stresą.
Robinzono Kruzo salos gyventojai – publika įdomi ir spalvinga. Nors gyvena tik keli šimtai žmonių, saloje veikia net 4 bažnytinės organizacijos.
Susidaro įspūdis, kad visi gyventojai labai religingi.
Pati seniausia – Jehovos liudytojų, vis dar aktyviai ieškanti naujų narių tiesiog gatvėje.
Katalikų bažnytėlė nedidelė, bet jauki. Visiškai atstatyta po cunamio.
Kunigo nėra, o jo pareigas perėmė salos pašto viršininkas. Nežinome jo išsilavinimo, tačiau pamokslai visada paliečia klausančiųjų širdį.
Saloje taip pat yra nedidelė pagrindinė mokykla ir biblioteka. Lietuviams turbūt jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be interneto. O salos gyventojai šį džiaugsmą atrado tik prieš 3 metus.
Internetas veikia vėžlio greičiu ir dar priklauso nuo oro sąlygų. Norint valandai gauti internetą, reikia užsirašyti į eilę prieš kelias dienas. Gal todėl vaikai čia vis dar žaidžia lauko žaidimus, jodinėja arkliais ir žvejoja.
Tiesa, žvejoja čia visi be išimties. Tikriausiai net ir šunys.
Beje, bibliotekos vedėjui – per 70 metų.
Beveik visą gyvenimą praleidęs saloje jis surinko nemažą knygų apie Robinzoną Kruzą kolekciją įvairiomis kalbomis.
Gaila, bet lietuviškos kol kas nėra. Gal kokia Lietuvos biblioteka norėtų padovanoti tokią knygą? Mielai tarpininkautume.
Čilės vyriausybė skyrė didžiules lėšas naujos ligoninės ir poliklinikos statybai.
Ligoninė yra, slaugytojų pakanka, o gydytojas – tik vienas. Tenka jam dirbti be poilsio dienų ir gydyti visus gyvus padarus, esančius saloje.
Taip, taip, ne tik žmones, bet ir arklius, šunis, katinus.
Su katinais šiek tiek lengviau – jie draudžiami, kad negaudytų paukštelių ir nekeistų gamtos struktūros.
Ligoninė turi modernią aparatūrą – rentgeną, echoskopą, operacinę. Tiesa ar ne, bet pasakojama, kad net ir arkliams rentgeno nuotraukos daromos.
Visa sala paskelbta nacionaliniu botanikos draustiniu – turistai turi susimokėti už pasivaikščiojimą, o į kalnus eiti leidžiama tik su profesionaliu gidu.
Nuo kalnų viršūnių atsiveria kvapą gniaužianti panorama. Įrengtos kelios stebėjimo aikštelės, į kurias veda tik siauri takeliai. Turistams, ko gero, labiausiai norisi pamatyti Alexanderio Selkirko namo likučius.
Namo ten jau seniai nebėra, bet vieta žinoma ir ją galima aplankyti. Saloje ant vienos medinės lentelės parašyta: „Šioje vietoje ketverius metus diena iš dienos škotų jūreivis Alexanderis Selkirkas nerimastingai žvelgdavo į horizontą tikėdamasis išvysti gelbėjimo valtį, kad galėtų išsilaisvinti iš vienumos.“
Pakeliui siūlytume prisivalgyti ekologiškų gervuogių ir atsigerti vandens iš to paties šaltinio, iš kurio gėrė Danielio Defoe herojus Robinzonas Kruzas.
Saloje gyvena nesuskaičiuojama galybė žiogų. Tiek daug šių svirpiančių padarėlių neįmanoma pamatyti niekur kitur. Einant per kaimą jie šokinėja aplink lyg išprotėję.
O jei sugalvojai pajudinti žolę, gali pamatyti didžiulį debesį pakylančių žiogų. Gal ir nelabai romantiška, bet tikrai įspūdinga.
Gamta išskirtinė, tad labai saugoma. Griežtai draudžiama sodinti tam tikras rūšis gėlių, augalų, naudoti chemikalus vaismedžiams purkšti.
Gal dėl šios priežasties, gal dėl tingėjimo vietos gyventojai visai nesistengia auginti sau daržovių. Viską perka parduotuvėse, būtinai padejuodami, kokios didelės kainos ir kaip sunku čia ką nors gauti.
Juk parduotuvių asortimentas priklauso nuo laivo atvykimo. Patikėkite, kai parduotuvės gauna ledų, visai salai būna šventė.
Ir pabaigoje dar vienas labai intriguojantis faktas. Saloje jau daugiau nei 12 metų gyvena turtingas amerikietis, prisiekęs surasti paslėptus piratų lobius.
Kol kas tų lobių dar niekas nerado, bet paieškos vyksta nenutrūkstamai. O lobių ieškoti gali kiekvienas norintis. Rasi ar nerasi, nesvarbu, bet už darbą amerikietis sumoka sąžiningai.
Tad jei kam nors kyla noras surasti tuos piratų turtus – pirmyn. Kartu galėsite pasimėgauti įspūdinga žūkle ir pravėdinti smegenis nuo civilizacijos problemų.
Kalnų urvuose mėgsta burtis jaunimas
Robinzono Kruzo ir kitas šalia esančias salas 1574-aisiais atrado ispanų keliautojas Chuanas Fernandesas, kai jo laivas paprasčiausiai nukrypo nuo kurso. Jo vardu ir buvo pavadintas salynas.
Mūsų aprašoma sala tuo metu buvo pavadinta Mas a Tierra (liet. arčiau žemės). Tik 1966 metais Čilės vyriausybė ją pervadino Robinzono Kruzo vardu, nes būtent šioje saloje buvo apsigyvenęs rašytojo Danielio Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ prototipas.
Pirmuoju atsiskyrėliu šioje saloje ir tapo jos atradėjas Ch.Fernandesas. Keletą metų jis pragyveno vienas, veisdamas atsivežtas ožkas. Keliautojas išvyko, o ožkos liko. Dar ir dabar pridarydamos daug žalos gamtai jos laisvai laksto po kalnus.
Vėliau – 1680–1685 metais šiose vietose prieglobstį rado juodaodis jūreivis, išsigelbėjęs iš skęstančio laivo. O 1687-aisiais vieno laivo kapitonas paliko saloje 9 žmones, taip juos bausdamas už azartinius žaidimus laive.
Bet pats žymiausias salos gyventojas, be abejo, buvo škotų jūreivis Alexanderis Selkirkas, tapęs D.Defoe žymiausio romano apie Robinzoną Kruzą herojaus prototipu. A.Selkirkas saloje visai vienas pragyveno 4 metus ir 4 mėnesius (1704–1709 m.).
XVII–XVIII a. sala buvo tapusi saugiu prieglobsčiu piratams. Pasakojama, kad 1715 metais į Robinzono Kruzo salą atplaukė piratai, vadovaujami Chuano Estebano Ubilos. Jie paslėpė didžiulį lobį ir auksines inkų statulas. Vėliau visa tai surado, iškasė ir vėl paslėpė anglų korsaras Cornelius Webbas. Ilgus metus salos kalnuose slapstėsi piratai, anglų laivų dezertyrai.
Ispanai net turėjo savo koloniją, kuri žlugo po žemės drebėjimo. 1750 metais čia buvo įrengtas kalėjimas Čilės patriotams, kovojusiems už šalies nepriklausomybę. Vėliau Čilės vyriausybė siuntė į tremtį politinius priešininkus. Tremtiniai apsigyveno urvuose, iškastuose kalno šlaite.
Dar ir dabar tuose urvuose galima pabūti. Jie tapo mėgstama vietos jaunimo susibūrimo vieta, nes iš ten atsiveria nuostabūs Ramiojo vandenyno vaizdai.
