Nors BVP gyventojui Lietuvoje dvigubai didesnis, Kolumbijoje gyventojų ne mažėja, o daugėja – po trylikos metų čia bus trimis milijonais daugiau – viena Lietuva daugiau. Bogota su 8 milijonais gyventojų neturi metro – vien greitąjį autobusą. Skirtingai nei Vilniuje, greitieji autobusai važinėja vien savo juostomis, į kurias automobiliai negali įvažiuoti dėl įrengtų bordiūrų.
Skirtingai nei Lietuva ar kitos Lotynų Amerikos šalys, Kolumbija niekada nebuvo socialistinė, t. y. tironija su ideologine priedanga, nors iki pat pastarųjų metų kovų čia netrūko.
Kova už tiesą čia neatsiejama nuo kovos už „auksą“, kurį laiduoja kokaino kontrolė. Ir atvirkščiai, už demokratiją taip pat reikia sumokėti – tai gali sau leisti tik pakankamai turtingos šalys. Skurstančios demokratijos visada balansuoja ties tironijos (su ar be komunistinės ideologijos) riba.
Paradoksas tas, kad visuomenę turtinantys (įvairiomis prasmėmis – ne vien auksu) sprendimai dažnai reikalauja nepaisyti daugumos nuomonės. Prie ribų klausimo dar grįšiu (čia ir kitur).
Lotynų Amerika, užkariauta Ispanijos konkistadorų, – A. Toynbee’io (kuris mėgo ir istorinės Lietuvos pavyzdį) iššūkio ir atsako teorijos iliustracija: per šimtmečius užgrūdinti kovoje su maurais, iš kurių buvo atkovojamos (rekonkista) Ispanijos žemės, konkistadorai nebeišsiteko Europoje. Neatsitiktinai K. Kolumbo, davusio vardą Kolumbijai, žygis surengtas metais (1492), kurie žymėjo rekonkistos pabaigą. Konkistadorai kovojo ne tik su „netikėliais“, bet ir už hermeneutiką (supratimą), komunikavimą (informavimą), ugdymą, gydymą, raštą, katalikų tikėjimą ir savo sėklos kuo platesnį paskleidimą tolimajame pasaulyje. Komunikacijos tarp pasaulių rezultatai – ne tik bulvės, tabakas ir koka, bet ir sifilis. Ši liga nepelnytai buvo vadinama prancūziška, nes ją Europoje platino prancūzų kariai, gavę šią „dovaną“ iš Neapolio, kurį valdė ispanai, merginų. Apie prancūzų vaidmenį dar pakalbėsiu.
Legendinio vokiečių režisieriaus W. Herzogo sukurtas konkistadoro įvaizdis – plaustu plaukiantis šarvuotas pamišėlis, žvelgiantis tolyn į El Dorado, nepaisant nuovargio, bado ir indėnų strėlių lietaus. „O tu grok, nesustok“, – ragina K. Kinskio herojus vertėją (hermeneutiką?) indėną, pučiantį skudučius plauste. Muzika, perauganti į aukso vizijas, neturi sustoti, kaip neturi sustoti kelionė pirmyn. Ši mudviejų su Vyčiu Valatka kelionė – į Bogotą, kurioje lietuviams kelią praskynė Antanas Mockus.
Su Kolumbija susijęs garsusis XVI a. pradžios konkistadoras F. Pizarro, kurio atramos taškas buvo Panama. Vis dėlto Panamos gubernatorius buvo ir kliuvinys, kuris nenorėjo aukoti savo išteklių ir reputacijos dėl mitinio El Dorado. Besibaigiant antrajam žygiui (1526 m.), kai gubernatorius atsiuntė laivą su įsakymu atšaukti ekspediciją, Pizarro nubrėžė liniją ant smėlio: čia – skurdi Panama, ten – Peru su savo turtais. Iš daugiau nei šimto vyrų už ribos ryžosi žengti trylika. Tai garsieji trylika (los trece de la fama), žengę ne tik už žinomo (racionalaus) pasaulio ribos link magiškojo. Drauge jie žengė už paklusnumo ir protingumo ribos. Tai ir kūrybininko dalia – peržengti savo mokytojų mokymų ir visuomenės nuostatų ribą. Pasaulio už ribos įrodymas – F. Pizarro bendražygio užgrobtas indėnų plaustas su drabužiais, puodais ir... auksu. Vis dėlto dar reikėjo išsirūpinti karaliaus palaiminimą, kad su penkiais šimtais konkistadorų būtų įveikta Inkų imperija, kurią gynė keliasdešimt tūkstančių karių. Simptomiška tai, kad sudeginto (nepaisant pritutinto auksu kambario) imperatoriaus dešimtmetė žmona atiteko garsiausiam konkistadorui, kuris gavo auksinę dirvą savo sėklai. F. Pizarro žuvo nuo bendražygio, kurį nužudė, sūnaus rankos – viskas dėl aukso.
Bogota įkurta 1538 m. kito ispanų kontistadoro G. J. de Quesados aukštikalnių slėnyje su upėmis ir ežerais 2640 m aukštyje. Bogotos klimato vienodumas (apie dvidešimt laipsnių dieną ir apie penkis laipsnius naktį visus metus) – kontrastas Lietuvos metų laikų kaitai ir užuomina į rojaus sustojusį laiką. Nežinau, ar rojuje merginos tokios pat gražios. Jos žavios tiek dėl maišyto kraujo, tiek dėl aulinių, kuriuos nešioja, matyt, dėl vėsių vakarų. Bogota šimtmečius buvo Naujosios Granados, pavadintos pagal paskutinę iš maurų atkovotą žemę, sostinė. Didžioji Kolumbija (Gran Colombia), taip pavadinta retrospektyviai, išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos 1819 m., į kovas Europoje įsitraukus prancūzams, kurie sukaustė ispanų veiksmus. Tuo pasinaudojo S. Bolívaras, kuris buvo ugdomas ne tik Ispanijoje, bet ir Prancūzijoje Apšvietos dvasia. Vis dėlto Apšvietos racionalizmas Lotynų Amerikoje įgavo magiškas formas, o venesuelietis S. Bolívaras, vėliau davęs vardą Bolivijai, iškovojo nepriklausomybę didžiajai daliai Ispanijos kolonijų. Bolívaras – Lotynų Amerikos revoliucijos konkistadoras, kovojęs už jos šalių išsilaisvinimą, susivienijimą ir įgalinimą. Didžioji Kolumbija nuo tiesiog Kolumbijos skiriasi labiau nei Lietuva nuo LDK – pirmoji neteko tik Ekvadoro ir Venesuelos (1831 m.), o kiek vėliau (1903 m.) – Panamos, t. y. apie trečdalio žemių. Kaip žinoma, LDK Vytis nepadėjo, Lietuvai susitraukus daugiau nei dešimt kartų. Vienodos keturių valstybių trispalvės (geltona, mėlyna, raudona), panašios į Lietuvos vėliavą, – buvusios bendros didvalstybės prisiminimas.
Važiuodami iš viešbučio į Aukso muziejų kalbėjomės su taksistu. Čia reikia paaiškinti, kad mudu su Vyčiu ispaniškai nemokame – studijuodami filosofiją truputį krimtome tik lotynų kalbą (Vytis – daugiau, aš – mažiau). Dažnai važinėdami į Italiją, dar mokame kelis itališkus žodžius. Gal čia kalta magiška aplinka, bet susikalbėjome su savo lotynų ir italų kalbų mišiniu (suprantama, Vyčiui sekėsi geriau). Iš taksisto sužinojome, kad 99 proc. Kolumbijos politikų yra korumpuoti (demokratija kainuoja?), o tas vienas nekorumpuotas procentas yra A. Mockus. Čia verta priminti, kad Mockus – tikras politikos kūrybininkas, brėžęs naujas ribas viešajame gyvenime. Beje, viešo gyvenimo demokratinėje valstybėje aspektas – reginių gamyba. Mockus, parodęs savo pliką užpakalį studentams revoliucionieriams, susituokęs su mylimąja liūto narve ir atskleidęs savo nuogybes duše mokydamas taupyti vandenį, puikiai iliustruoja tai.
Popiežiškasis Ksavjero universitetas (Pontificia Universidad Javeriana), kurio kvietimu lankėmės Bogotoje, ir Vilniaus universitetas (VU) turi kai ką bendra. Abu įkurti jėzuitų panašiu laiku (VU – pusšimčiu metų anksčiau). Beje, Bogotos universitetas iki šiol priklauso jėzuitams. Dėl susitraukusio jėzuitų regiono mūsų krašte kalta būtent Apšvieta (kuri mūsuose buvo nepakankamai magiška) ir jos pasekmė Lietuvoje-Lenkijoje – Edukacinė komisija. Vilniaus ir Bogotos senamiestį (Kandeliabriją) sieja barokas. Nors Vilniaus baroko mokykla (su protestantu J. K. Glaubicu priešakyje) turi tam tikrų ypatumų, barokas – tai, kas išsisėjo abipus Atlanto XVII a.
Kalnai Bogotos pašonėje – iš magijos srities. Šalia – Monseratės (Monserrate) (3152 m.) kalnas, į kurį lipome naujuoju taku pasimetę nuo ekskursijos. Beje, ekskursijoje sutikau prancūzą (vėl Prancūzija), kuris buvo daugybę kartų atvykęs į Vilnių dėl Romaino Gary. Abipus tako į kalną ganosi lamos ir vaikštinėja tikri (be racionalių europinių priemaišų) indėnai. Ant kalno – bažnyčia ir turgus, kuriame galima mylimajai, likusiai Vilniuje, nupirkti pončą. Kitas pasirinkimas – pirkti smaragdus Kandeliabrijoje (Candelabria). Jei kalbame apie ekskursijas, Bogotos grafiti yra tas viešas menas, kuriame susipina senieji indėnų vaizdiniai ir popkultūra. Grafiti – tai, kas tenkina spektaklio visuomenės poreikius ir dėl ko rengiamos ekskursijos.
Aukso muziejuje (Museo del Oro) galime sužinoti apie „tikrąją“ Kolumbijos aukso paskirtį – ritualinę. Kitaip tariant, auksas padėdavo bendrauti su anapusybe. Auksinės kaukės leisdavo žyniams pamatyti tai, kas anapus žemiškos ribos. Kai kas mano, kad auksas yra tai, dėl ko buvo sunaikinta ikikrikščioniškos Lotynų Amerikos civilizacijos. Tačiau žyniai juokiasi iš mūsų: auksas pražudė ne tik daugybę konkistadorų, įskaitant F. Pizarro, bet ir Ispanijos karalystę. Pastarosios kovojimo įkarštis visiškai subliuško, vos pradėjo plaukti auksu prikrauti laivai. Galiausiai tai baigėsi susitraukusiu Ispanijos regionu ne tik Europoje (prisiminkime Genują ar Olandiją), bet ir užjūryje. Su auksu siejasi koka, kurios lapų kramtytojai taip pat buvo žyniai. Citata iš muziejaus: „koką vartodavo vadai ir šamanai, kuriems ji padėdavo mąstyti ir atnaujinti bei perduoti šventąsias žinias, kadangi ji sužadindavo galias susitelkti, atsiminti ir kalbėti.“ Kitaip tariant, ji buvo komunikacijos ir hermeneutikos priemonė, bendraujant su anapusybe ir „verčiant“ žinias iš anapus. Inkų imperijoje šio „dieviškos kilmės“ augalo vartojimo ribos buvo labai griežtos – vien kilmingieji buvo verti per ją atsiveriančios kalnų, saulės ir žemės visumos. Peržengusi šią ribą, kokos auka taip pat tapo Vakarų civilizacija. Kalbu ne tik apie jos tiesioginį produktą, bet ir apie Coca cola, kuri gaminta su kokainu 1885–1903 m. Jei jau užsiminėme apie olandus (apie kuriuos – kitas pasakojimas), jie pirmieji išplėtojo kokaino, drauge Vakarų civilizacijos griovimo, industriją – Javos salose pagaminti kokos lapų ruošiniai buvo gabenami į Amsterdamą, kur buvo išgaunamas kokainas plačiam – demokratiniam – vartojimui.
Garsiausi kolumbiečiai menininkai – G. G. Márquezas ir F. Botero – vienaip ar kitaip lydėjo Bogotoje. Panašu, kad Kolumbijos magiškasis realizmas pričiupo Márquezą, o ne atvirkščiai. Botero muziejuje galima įsitikinti dviem dalykais: pirma, realizmas gali būti avangardo forma, antra, realizmas čia – praradęs ribas. Botero atveju tai pasireiškia nutukusiomis figūromis, įskaitant Jėzaus Kristaus ar balandžių.
„O tu giedok, Vyti, nesustok“, sakau Valatkai, giedančiam Vilniaus universiteto Grigališkame chorale.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
