Kyla klausimas – kodėl reikia važiuoti į tą patį miestą penkis kartus? Atrodo, tai – laiko švaistymas: vietoj to galima aplankyti kitus įstabius pasaulio miestus ir apie juos parašyti. Vis dėlto ar nėra priešingai – ar nešvaistome laiko bandydami suprasti miestą apsilankę jame vos kartą? Ypač jei tai Florencija. Kita vertus, niekada nesirenku miestų pagal jų kokius nors reitingus. Miestai, kuriuos aplankau, vienaip ar kitaip susiję su mano veiklomis, iš kurių turizmas tėra šalutinis, toli gražu nepagrindinis reikalas. Kitaip tariant, ne mes renkamės miestus, bet jie – mus. Nežinau, ši aplinkybė padeda ar trukdo suprasti miestą, bet supratimas neatsiejamas nuo viso mūsų pasaulio, kurį keičiame ir kuriame drauge su kitais jame. Jau rašydamas šį tekstą pasitikslinau: pagal Forbes reitingus Florencija – vienas gražiausių pasaulio miestų. Tokiais atvejais norisi paklausti – kas yra „gražus miestas“? Dalykas tas, kad Florencija ir diktavo grožio kriterijus šimtmečius.
Florenciją įkūrė romėnai kaip karių įgulos miestą (panaši Valensijos pradžia) 59 m. prieš Kristų. Persisvėręs per amžių sandūrą ir išgyvenęs Romos žlugimą bei bizantiečių ir ostergotų karus, miestas atsikariavo pasaulio centro vardą budindamas Europą iš Viduramžių. XIX a. antroje pusėje Florencija trumpam tapo naujai susikūrusios Italijos karalystės sostine. Jos kaip sostinės (Italijos galvos) kaina – nugriauti kai kurie viduramžių pastatai ir „ištiesintos“ gatvės, t. y. pamesta galva dėl sostinės idėjos.
Kaip niekur kitur, Florencijoje iškyla pasirinkimo klausimas. Pagal ką rinktis lankytinas vietas: pagal senumą (San Miniato al Monte romaninė bazilika ar Senasis tiltas Ponte Vecchio?), pagal dydį ir didingumą (katedra ar Michelangelo Dovydas Akademijos galerijoje?), pagal parkus (Boboli ar Cascine?), pagal stulbinančius paveikslus (Ufizzi ar Pitti galerija?), pagal iškilių žmonių atmintį (San Lorenzo ar Santa Croce bažnyčios?). Atrodo, pasirinkimas – laisvo žmogaus privilegija, o Renesansas kaip tik apeliavo į kuriančio žmogaus laisvę. O kas, jei esi Florencijos, į kurią turi grįžti kasmet, nelaisvėje?
Bene seniausioje Florencijos San Miniato al Monte bazilikoje lankiausi, kai mieste buvau penktą kartą. Čia sužinojau apie armėnų karį, kuris Romos laikais kankintas ir nukirsdintas mieste pasiėmė savo galvą ir užlipo į kalvą, kad čia numirtų ir kad čia iškiltų minėta bazilika. Nuo šios kalvos atsiveria visas Florencijos pasaulis – senas ir naujas. Šis pasaulis apima Romą ir Armėniją, antiką ir Renesansą, karą ir taiką, laisvę ir nelaisvę.
Mokslininkai laužo galvą, kur pirmiausia pasireiškė atgimimas: literatūroje, architektūroje, dailėje ar muzikoje. Matyt, iš Florencijos jis sprogo į visas puses nelyginant po Visatos didžiojo sprogimo. Kalbant apie literatūros aukso (apie auksą dar kalbėsiu) amžių, kuris sietinas su florentiečių Dante’s, Petrarchos, Boccaccio, Machiavelli (šis kiek vėlesnis, bet filosofai visada vėluoja į balių) kūryba, pažymėtina, kad tai buvo ne tiek antikos su lotynų kalba atgimimas, kiek naujos italų kalbos ir kultūros sukūrimas. Šie rašytojai suformavo ne tik italų literatūrinę kalbą, bet ir naują Europos pasaulėvaizdį. Nors Bona Sforza – ne florentietė, bet milanietė, jos dėka Žygimanto Senojo dvaras Vilniuje buvo ne tik italakalbis, bet ir rafinuotas (su stalo įrankiais ir kvepalais), apsiskaitęs (ne tik religinę literatūrą), mėgstantis muziką (madrigalai ir kiek vėliau opera) bei dailę (gobelenus ir paveikslus), o svarbiausia – verslus (prisiminkime Valakų reformą). Tačiau apie Milaną – kitas pasakojimas. Čia svarbu tai, kad Florencijos kultūra per Milaną ir kitus Italijos miestus išsprogo į visą pasaulį.
Visi skaitė Boccaccio pasakojimus apie florentiečių meilę. Vis dėlto mažai kas atkreipia dėmesį į literatūrinį „antstatą“: lovos istorijos pasakojamos, kai miesto vartai buvo uždaryti dėl maro, ir pasakotojai bei klausytojai tokiu būdu stūmė laiką. Tai siejasi su florentietišku calcio – žaidimu, žaistu Santa Croce aikštėje per Florencijos apgultį 1530 m. Beje, tuo metu mirtį nešė ne kas kitas, o popiežiaus armija. Žaidimai, įskaitant meilės, – tai, kas atitolina mirtį ir ją nuskaidrina: dėl jų perėjimas tampa grakštus ir rafinuotas. Taip renesansinės pramogos ir žaidimai įgauna nuorodos į anapusybę matmenį. Medičių lova jų klestėjimo laikais – atskira tema. Čia taip pat meilė ribojosi su mirtimi: pirmojo Florencijos valdovo (ir Machiavelli garsiausio kūrinio prototipas) Cosimo I duktė Isabella de Medici buvo pasmaugta savo vyro dėl neištikimybės, o to paties Cosimo I sūnus Pietro dėl tos pačios priežasties pasmaugė savo žmoną. Tai nesutrukdė abiem žudikams vėliau sėkmingai vilioti gražuoles. Grožis – tai, kas labiausiai rūpėjo Renesanso žmonėms. Beje, meilės ir neapykantos santykiai florentiečius sieja ir su jų upe Arno: ji garantuoja ne tik ryšius su pasauliu, bet ir naikinančius potvynius.
Vaikščiodamas po Florenciją negaliu apeiti muzikinio klausimo, kuris taip pat neatsiejamas nuo grožio temos. XVI a. pabaigoje Florencijoje gimusi opera kaip muzikos ir teatro naujovė (pirmoji laikoma Jacobo Peri Dafnė) išsirutuliojo iš Florentina camerata, kuri kaip ir madrigalai paplito XVI a. viduryje. Dėka Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro ryšių su Italija Vilniaus Valdovų rūmuose itališką operą turime nuo XVII a. pirmosios pusės. Florencijos opera ir madrigalai padarė tai, kad iki šiol italų kalba – klasikinės muzikos kalba. Kitaip tariant, Florencijos poveikis – ne tik erdvėje, bet laike. Laikas teka, o sprogimas tęsiasi.
Nuo laiko neatsiejama ne tik muzika, bet ir mada, kuri plėtojasi keistai cikliškai. Šimtmečius madas diktavo Florencija, kurioje buvo plėtojama tekstilės pramonė. Ir dabar jos čia apstu, ypač Tornabuoni gatvėje su garsių mados namų vitrinomis. Vis dėlto mados būtų kur kas daugiau, jei ji nepaskęstų džinsuotų turistų sraute. Kalbant apie srautą ir ciklą kyla makiaveliškas klausimas – ar atgimstančios visuomenės politinei raidai reikia tvirto postūmio, jei demokratiją keičia anarchija (čia jau Platonas)?
Vis dėlto Arno potvyniai niekada nenuplovė Ponte Vecchio (Senojo tilto). Jo vienintelio nenuplovė (tiksliau, nesusprogdino) ir nacių tironijos potvynis. Tai pirmasis segmentinių arkų tiltas, kuris liudija apie pastovų dalyką mūsų kintančiame pasaulyje. Beje, čia yra ir slaptas pasaulis – architekto Giorgio Vasari sukurtas koridorius, jungiantis Uffizi ir Pitti rūmus. Dabar tai – dar viena grožio galerija.
Florencija – pirmiausia Renesanso miestas, nors miesto planas – dar iš Romos laikų. Tam, kad miestas neišsiplėtė be galo (jis turi beveik 400 000 gyventojų), matyt, turime būti dėkingi sprogimo dėsniui: po Renesanso sprogimo neišvengiamai turėjo ateiti sąstingis. Nors XIX a. antrojoje pusėje, Florencijai tapus visos Italijos sostine, atsirado tam tikras politinis postūmis plėstis, šį laikotarpį lydėjo netgi destrukcija (pamesta galva?). Vis dėlto kiekvienu metu Florenciją užplūsta antra tiek, kiek yra gyventojų, turistų. Kartais būna sunku prasibrauti gatvėmis pro turistų upę. Dėl to kaltas ir renesansinės Florencijos kompaktiškumas – viską galima pasiekti pėsčiomis. Šis pasakojimas – taip pat vingrus pasivaikščiojimas.
Uffizi galerija – meno pasaulis su kūriniais tų, kurie sudaro dailės istoriją: Leonardo da Vinci, Boticelli, Michelangelo, Raffaello, Giotto, Rembrandto ir kt. Kadangi Luvre nebuvau, galeriją pagal mastą galiu palyginti tik su Ermitažu Sankt Peterburge. Šiam pasauliui reikia mažiausiai pusdienio, todėl geriausia ateiti ryte, pusvalandis prieš atidarant. Blogiausias pasirinkimas – pirkti bilietus internetu, nes tuomet jie pabrangsta dvigubai. Kita vertus, už viską reikia mokėti: už meilę, už žaidimus ir už garantiją pakliūti į šį grožio rojų.
Florencijos katedrą pagal užmojį suskliausti erdvę (kitaip tariant, pasaulį) galima lyginti su Panteonu Romoje ir Sofijos soboru Stambule. Kadangi pastarieji du – antikos palikimas, šis Filippo Brunelleschi kūrinys demonstruoja atgimusias pretenzijas įveikti pasaulio ydas didingu grožiu ir parodyti, kad blogis tėra darnaus ir stabilaus nelyginant katedros kupolas pasaulio nežymus nelygumas, kurį išlygina kuriantis žmogus. Kitų XI, XII, XIII ar net XIV a. katedrų Vakarų Europoje statytojų vardai neišliko, nes esą statė ne jie, o Dievas jų rankomis. XIV a. Florencijos katedros architekto vardą žinome kaip tik todėl, kad tai buvo atgimimo vieta – ne tik antikinės kultūros, bet ir individo kūrybos visuomenėje. Dievas geidžia byloti anonimiškai, per tūlą, ar per individą, kuris randa savo kelią į jį? Beje, Brunelleschi įsitraukė į statybas tada, kai jau buvo iškilusios sienos. Kitaip tariant, jis susidūrė su duotybe, kurią, atrodė, sunku pakeisti ar priversti atgimti. Šalia esančios kampanilė (iš dalies Giotto di Bondone kūrinys) ir krikštykla stebėtinai dera su katedra. Tai liudijimas to, kad iškilūs kūriniai yra tokie ne tik ir ne tiek išsišokdami iš aplinkos, kiek derėdami su ja ir papildydami bendrai kuriamą pasaulį.
Sinjorijos aikštė svarbi dėl kelių dalykų. Pirma, čia susikerta keliai, vedantys į svarbias miesto vietas: katedrą, Senąjį tiltą, Pitti galeriją, Santa Croce bažnyčią ir kitur. Antra, tai – istorinis centras prie rotušės. Trečia, tai – prieigos prie Uffizi galerijos. Ketvirta, aikštėje yra Senieji (Vecchio) rūmai, kuriuose posėdžiaudavo sinjorai, o dabar – muziejus. Aikštė savotiškai sieja mus su antika: joje yra Neptūno fontanas (Bartolomeo Ammannati) su vandeniu iš iki šiol veikiančio romėnų akveduko. Aikštė buvo svarbių istorinių įvykių liudininkė: Dantės išsiuntimo į tremtį, Savonarolos pamokslavimo, pakorimo ir sudeginimo. Tai buvo pirmoji Michelangelo Dovydo vieta, kurioje palikta jo viena iš dviejų kopijų (kita, bronzinė, – Michelangelo aikštėje pakeliui į San Miniato al Monte baziliką). Aikštėje yra Donatello, Giambologna, Cellini skulptūros. Sinjorijos aikštės pavadinimas kilęs iš tų žmonių, kurie valdė miestą – sinjorų. Turint omeny Medičių, kurie manipuliavo sinjorais, vyravimą du šimtmečius, kyla dvejopos mintys apie demokratiją. Ar mūsų šiuolaikiniai sinjorai nėra tie, kuriais kažkas manipuliuoja? O gal mums nieko taip nereikia kaip medičių, kurie atitrauktų sinjorus nuo tarpusavio rietenų nukreipdami jų žvilgsnį į gyvybiškus (įskaitant grožio) klausimus?
Vaikštant po Florenciją neįmanoma apeiti jos bankų. Turiu omeny istorinius Medičių bankus, per kuriuos jie finansavo pramonės plėtrą visoje Europoje, Anglijos karaliaus judesius šimtamečiame kare, popiežiaus išsikėlimą į Avinjoną ir sugrįžimą į Romą, galiausiai Vasco da Gama kelionę į Indiją. Tai dar vienas tutto mondo atvejis. Šių bankų naujovės – aukso florinas (fiorino d’oro) ir buhalterinė apskaita. Kaip upė Arno atvėrė Florencijai kelią į Viduržemio jūrą, taip bankai atvėrė Medičiams kelią į valdžią. Nagrinėdamas kūrybos visuomenės ir kūrybinio miesto temas dažnai užduodu sau klausimą: kas pirma – gerovės ar kūrybos visuomenė? Kitaip tariant, kas iš ko išplaukia – kūrybinės iniciatyvos iš turtingos bendruomenės ar turtai – iš kūrybinių naujovių? Florencijos atveju šis klausimas skambėtų taip: pinigai užtikrino menų sprogimą ar kūryba leido uždirbti pinigus?
Nė vieno iš tų penkių kartų nesigalėjau, kad buvau Florencijoje. Gailiuosi vieno – kad neišmokau italų kalbos. Sako, geriausi kalbą mokytis lovoje. O kas, jei lova jau užimta? Kitas klausimas – jei dėl moters esi pametęs galvą, ar gali ją nusinešti ten, kur matosi tavo pasaulis?
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
