Ne išimtis – Sokholmas ir Upsala, kuriuose buvau prieš metus ir tris mėnesius, saulėtą 2016 m. rugsėjį. Šias eilutes rašau Antakalnio ligoninėje, iš kurios lango matau apniukusį dangų ir baltą nuo sniego savo daugiabučio stogą. Šią istoriją parašyti paakino švedas medicinos studentas, kuris mane apžiūrėdamas, klausydamas ir maigydamas ruošėsi egzaminui.
Pradėsiu nuo Upsalos, garsios universitetu, katedra, K. Linėjumi, parkais ir dar kai kuo. Tačiau apie viską iš eilės. Tiesą sakant, Upsalos universitetas, tiksliau, jo Slavistikos katedra, pakvietusi mane, ir buvo mano apsilankymo Švedijoje kaltininkė. Upsala – Švedijos mokslo ir religijos centras. Jos universitetas – seniausias ir plačiausiai žinomas pasaulyje, o katedra – viso pasaulio (įskaitant Lietuvos) liuteronų Roma, kurioje karūnuojami Švedijos karaliai (įskaitant mūsų nuotaką Kotryną Jogailaitę). Tai, kad kelerius metus XVII a. viduryje turėjome bendrą valstybę su Švedija, yra pirmiausia protestanto Jonušo Radvilos nuopelnas. Klausimas – koks buvome pakraštys šio centro atžvilgiu? Apie centrą ir pakraščius dar pakalbėsime.
Upsalos universitetas – ta vieta, kur pirmą kartą pradėti viešai (t. y. medicinos studentų akivaizdoje) skrosti lavonai nuo minėto XVII a. Prisimenu tai ne todėl, kad rašau ligoninėje, apžiūrimas švedų studento. Amfiteatras su stačiomis pakopomis gyviesiems ir atvertu lavonu centre – semantinis mazgas.
Pirma, tai – antikinio teatro (centrinės vaizdyklos) atitikmuo. Viskas, įskaitant mirtį, yra spektaklis, teigė prancūzas G. Debord’as, nusišovęs prieš kamerą ir taip tapęs auka spektaklio visuomenės, prieš kurią maištavo.
Antra, lavono atvėrimas – bandymas įminti mirties (ir gyvenimo) paslaptį. Bažnyčios (aišku, katalikų, „centrinės“) draudimas atverti lavoną kaip tik susijęs su mirties paslapties monopolizavimu.
Kita Upsalos įžymybė – botanikas ir biologas K. Linėjus, kuris taip pat bandė įminti gamtos paslaptis. Darė tai dvejopai: viena, žmogų prilygino gyvūnui, kita, gamtos tikslingumą ir dermę laikė Dievo būties įrodymu. Linėjaus vardu pavadintas karališkasis klasicistinis (prancūziško stiliaus) parkas ir jo muziejus (taip pat sodu, tiesa, mažesniu). Apskritai tiems, kurie mėgsta parkus (tokiems, kaip aš) Upsala ir Stokholmas – rojus. Upsalos universiteto tarptautiškumą liudija ir tai, kad jo Komunikacijos katedrai vadovauja olandas, su kuriuo filosofavome visą valandą.
Su olandais dar susidursime kitame pasakojime. Tiesą sakant, jie skrajoja daugelyje pasakojimų apie tolimiausius pasaulio pakraščius. Šio nepraktiško pokalbio rezultatas – visiškai praktiškas: VGTU Erasmus sutartis su Upsalos universitetu ir vedėjo apsilankymas mūsų Vizualumo konferencijoje. Tai puiki M. Weberio nagrinėtos protestantiškosios etikos (plačiau – protestantiškojo gyvenimo būdo) iliustracija. Ar tai, kas mus skiria nuo estų, nėra būtent protestantiška nuostata gyvenimo ir mirties atžvilgiu?
Stokholmas slepia daugybę lietuviškų pėdsakų pradedant lietuvišku alumi istorinėje miesto saloje Gamla Stan ir baigiant LDK vėliavomis Karo muziejuje. Miestas – tai daugybė salų ir pusiasalių, kuriuos jungia ne tik tiltai, bet ir įvairaus dydžio laivai, besiilsintys prieplaukose. Laivai – tai, kas leido išplėsti graikų, o vėliau Romos civilizaciją – Europos pirmtakę. Galima ir taip pasakyti: Europa – tai, kas ištįsę nuo salų miesto šiaurėje (Stokholmas) iki salų miesto pietuose (Venecija). Apie laivą, plaukiantį tolyn į praeitį, dar pakalbėsiu. Laivai – ir pramogų visuomenės priemonė, kuri bent laikinai nuplukdo tolyn nuo blaivaus apoloniško švedų gyvenimo link dionisiškų šėlionių. Čia prisimenu ne tiek F. Nietsche’ę, kiek spektaklio meistrą Strindbergą, kuris žavėjosi vokiečių filosofu jau tada, kai Nietsche’ė dar nebuvo „ant bangos“.
Tęsiant vandens temą, Stokholme apstu puošnių fontanų, kurių centre dažniausiai puikuojasi karaliai. Kai kurie apmaudžiai rodo ranka į Rusiją, kuri negrįžtamai sujaukė centro ir pakraščių santykius regione. Tęsiant spektaklio temą, Stokholmo centre – neprotestantiškai prabangi opera, kurioje nužudytas vienas Švedijos karalių – dar viena spektaklio visuomenės iliustracija. Grįžtant prie šėlionių: I. Bergmano filmo Persona herojė kalba apie orgijas prie Baltijos jūros. Scenoje tėra stambaus plano nuogas L. Ulman veidas, tačiau I. Bergmano filmo ir gyvenimo herojės lėtai, bet godžiai judančių lūpų užtenka, kad Persona būtų pripažinta erotiškiausiu visų laikų filmu. Manau, pornografija ir skiriasi nuo erotikos tuo, kad pirmosios nuogybės – visiškai neerotiškos.
Brangiausi butai Stokholme – su langais į jūrą pakrantėje, kurioje ant suoliuko nuolat voliojasi koks nors benamis. Beje, keliaudamas temačiau vienintelį miestą, kur nėra benamių, – Monaką. Skurdas – neišvengiamas prabangaus centro pakraštys, kaip girtuoklystė (buvau švedų girtuoklystės lėktuve liudininkas) – blaivaus gyvenimo.
Praėjus pro šią prabangaus centro ir skurdo pakraščių pakrantę ir perėjus Djurgårdsbrono tiltą, atsiduri kitoje pakrantėje su bene garsiausiu Stokholmo muziejumi – Vazų. Vardas – ir Lietuvos-Lenkijos valdovų, kurie kariavo su savo giminaičiais Švedijoje dėl centro ir pakraščių XVII a. Vazų muziejuje – prabangus Gustavo Adolfo burlaivis, pastatytas geriausių olandų (vėl olandai) meistrų to paties XVII a. pradžioje, nuskendęs čia pat, uoste, leisdamasis į pirmąją kelionę, ir ištrauktas iš jūros dugno prieš kelioliką metų. Kai kuriems jūreiviams tai buvo paskutinė kelionė – jūra virto Hado upe.
Buvo daug nuskendimo versijų: viena jų – moteris laive, beje irgi nuskendusi, kita – per daug patrankų (tiek moteris, tiek patrankos gali būti priskirtos reginių sferai). Vis dėlto labiausiai tikėtina priežastis – pusiausvyros praradimas ne tiek dėl mažo balasto, kiek dėl karaliaus pageidavimo turėti grakštesnį laivą nei olandų pasiūlytas. Kitaip tariant, spektaklio grožis – svarbiau už saugumą ir net gyvenimą. Jei buvo taip, karalius mąstė ypač šiuolaikiškai. Laivas turi bene keturis šimtus skulptūrų, iš jų – dvidešimt Romos imperatorių (nėra tik garsiausio Augusto, vietoj kurio – Gustavas Adolfas) ir pabrėžtinai menkas Lietuvos-Lenkijos šlėkta, kuris jūros dugne nebyliai juokėsi iš karaliaus sumanymo beveik keturis šimtus metų.
Trumpam grįžkime į senamiestį, paskui patrauksime tolyn pro ABBA muziejų link Skanseno ir princo Eugeno vilos. Senamiestis – istorinėje Gamla Stan saloje su prabangiais Karalių rūmais ir barokine šv. Gertrūdos bažnyčia. Prabanga, matyt, protestantiškos askezės pakraštys, nes prie prabangių objektų priskirtini ir pinigų bei Nobelio muziejai. Tiesa, pastarasis – protestantiškai kuklus, tačiau pati Nobelio premija, skirtingai nei, tarkim, prancūzų Goncourt’ų – garsi ir savo dydžiu. Vis dėlto paminėtina mažiausia (nežinau, ar visoje Europoje), t. y. protestantiškai kukliausia skulptūra – dešimties centimetrų atsisėdęs sulenktomis kojomis bėdžius, kaip ir mūsų susigūžęs šlėkta, besijuokiantis iš karaliaus gigantomanijos.
Negaliu nepaminėti namo su labiausiai nutrintais laiptais – istorinio viešnamio, kuris dabar pakeitęs paskirtį. Kita proga galbūt pakalbėsiu apie Amsterdamo viešnamius, kurie toli gražu nėra istoriniai. Vis dėlto I. Bergmano šėlionės su moterimis (dauguma jų – ištekėjusios) liudija tai, kad partnerių kaita ar net vartojimas (prisiminkime Z. Baumaną) yra monogamijos, kaip prabanga – asketizmo, o alkoholizmas – blaivybės aspektas. Turbūt dar garsesnis už I. Bergmaną švedas yra Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Jo suvenyrą pažadėjau atvežti savo mažajai dukrai, bet likau melagiu, nes niekur neradau jo. Buvau įsitikęs, kad pliušinių ar medinių Karlsonų Stokholme – ant kiekvieno kampo, kaip Pinokių – Italijos miestuose. Vis dėlto kai kuriais atvejais protestantiška etika nepadeda plėtoti verslo.
Grįžkime prie mūsų kelio. Tiesą sakant, ABBA muziejų praėjau. Dabar dėl to gailiuosi, nes neturiu dar vienos spektaklių visuomenės iliustracijos. Kas dėl jų muzikos, jos niekada nesiklausiau, nebent rodomą per Sovietų Lietuvos televiziją, kai buvau kiek didesnis nei Astridos Lindgren skaitytojas. Tai tegalima buvo paaiškinti sovietinių televizijos reginių asketizmu, kurio fone ABBA buvo prabangaus reginio etalonas.
Toliau – Skansenas, pirmasis pasaulyje liaudies buities muziejus, kurio idėjos kopiją Rumšiškėse turime ir mes. Vis dėlto palyginimas – ne Skanseno naudai. Skansenų kopijų yra visame pasaulyje, bet nežinau, ar dar yra kur nors rumšiškės su tiek sodybų, miesteliu, dviem bažnyčiomis, malūnu, apžvalgos bokštu, tautiniu restoranu, kavine ir net paplūdimiu prie Kauno marių. Tiesa, vieno dalyko Rumšiškėse pasigedau – dvaro, kuris buvo neatsiejamas nuo visų laikų lietuviško kaimovaizdžio. Su dviračiu apvažiuoti Rumšiškes man prisireikė penkių valandų. Skansenas – daug labiau suspaustas, nors ir turi įdomių pastatų (pvz., norvegišką XVII a. namą arba samių egzotiškus namukus ant kojelių) bei tvenkinį, bet visą tai apžiūrėti užteko pusantros valandos pėsčiomis. Čia susimąstai: Skansenas ir Rumšiškės – kur centras, o kur pakraštys, kur originalas, o kur kopija? Beje, Skansene aptikau mylių akmenį, kuriuo buvo žymimas atstumas nuo centro.
Einant toliau tuo pačiu keliu – didelis siurprizas. Tai princo Eugeno vila. Kur bebūčiau, visuose miestuose pirmiausia lankau parkus ir muziejus. Ši vila ant jūros kranto – ir viena, ir kita. Vila pastatyta prieš šimtą metų. Joje gyveno, tapė, kaupė savo kolekciją ir rengė bohemiškus vakarėlius (tai ne mažiau svarbu) princas Eugenas, prieš tai studijavęs tapybą Paryžiuje. Kai kurie jo gamtos vaizdai, nutapyti impresionistine maniera, primena M. K. Čiurlionį, nors jis neperžengia ribos tarp tikrovės ir vaizduotės, kaip tai pavyksta pastarajam. Princas Eugenas paliko kūrybinį pėdsaką ir didingoje Stokholmo rotušėje, kur freskoje ištapė tai, ką matė pro langą, atveriantį jūros įlankos vaizdus su laivais ir krantine anapus.
Nors ji visiškai kitoje pusėje, negaliu nepaminėti kitos studijos ant jūros kranto, būtent Carlo Eldhso, vadinamo švedų Rodinu. Nesu tikras, ar Eldhsas elgėsi taip pat, kaip prancūzas Rodinas su savo modeliais, kurių kiekvieną turėjo pamaigyti ir pačiupinėti visomis prasmėmis. Eldhsas pradėjo rodeniška mylimųjų vaizdavimo maniera, o baigė socrealistine minių neapykantos valdžiai maniera. Kokia riba ir koks riboženklis tarp meilės ir neapykantos, tarp individo ir bendrijos? Kaip ten bebūtų, patyriau globą švedų muziejininkės, kuri man vienam (daugiau lankytojų nebuvo) surengė ekskursiją po muziejų. Eldhso atelje muziejus – pakeliui į dar vieną karališkąjį sodą palei Baltijos įlanką.
Iki šiol nesuprantu, kas mane (norėčiau sakyti „mus“) apžiūri, klauso ir maigo – likimas? Nesuprantu ir to, kas plukdo į vieną ar kitą miestą. Aiškiau netapo ir kas yra centras, o kas – pakraščiai?
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
