Kas dėl pirmojo šaltinio, Stambulo Sofijos soboras miglotai siejosi su Sofijos miestu. Čia verta prisiminti juoką, kurį kažkada girdėjau Vokietijoje iš savo draugo rumuno. Vokiečiai esą žino apie Rumuniją du dalykus: tai, kad ten gyvena Drakula, ir tai, kad jos sostinė – Budapeštas. Vis dėlto tarp Stambulo (ar bent jo dalies), Sofijos ir Bukarešto (pataisysiu vokiečius) yra kai kas bendra, būtent graikiškas stačiatikiškas paveldas arba bizantiškoji kultūra. Kai studentų paklausiu ne tiek religijotyrinio, kiek kultūrologinio ir istorinio klausimo „Kas yra pirmieji Vilniaus šventieji?“, dažniausiai sulaukiu tik pečių gūžčiojimo.
Tiesą sakant, beveik visi (ne tik studentai) įsitikinę, kad Vilnius teturi vieną šventąjį. Gal Lietuva jų turi ir vieną, bet Vilnius – septynis ar aštuonis, o pirmieji jų – Jonas, Antanas ir Eustachijus – kanonizuoti būtent Konstantinopolyje, dabartiniame Stambule. Ar šie didžiojo kunigaikščio Algirdo dvariškiai – taip pat bizantiškosios kultūros paveldas Vilniuje? Tam tikra prasme, taip.
Nors Stambulas ir apskritai Turkija neatsiejami nuo perversmo tematikos, man ten būnant ji buvo neaktuali. Ši tema atsivijo gerokai vėliau, kai jau buvau Lietuvoje. Beje, ir šias eilutes rašau praėjus pusantrų metų po kelionės, kai Vilniuje už lango – žiemos dvaras, o laikraščių nuotraukose – apsnigtas tiltas per Bosforą – ypatinga retenybė, džiuginusi ir O. Pamuką. Vis dėlto perversmas man pirmiausia siejasi su kitokiu mąstymu ir matymu. Kartais kelionės, pavyzdžiui, į Stambulą tam tampa postūmiu. Galima ir taip pasakyti: mūsų gyvenime nieko taip nereikia kaip matymo perversmo siekiant kitaip pažvelgti į tai, kas už lango.
Deja, per savo trumpą dviejų dienų viešnagę medinės architektūros mieste nemačiau. Vietoj to – pribloškiančias mūrines šventyklas: Suleimano (Süleymaniye), Mėlynąją ir minėtą Sofijos. Suleimano mečetė, dydžiu nusileidžianti tik Mėlynajai mečetei ir Sofijos soborui, yra pastatyta ant Trečiosios kalvos. Ilgus šimtmečius ši šventykla buvusi aukščiausia Stambule. Nuo jos šventoriaus atsiveria Bosforo sąsiauris, link kurio išrikiuoti žydri kitų bokštų, nelyginant miesto atminties sargų, šalmai. Suleimano mečetė primena tiek galingą bei išmintingą jos užsakovą Suleimaną I, tiek milžinišką turkų kino industriją, kuriai pajėgūs tokio masto serialai kaip Didingas amžius (nors man turkų kinematografas pirmiausia siejasi su N. B. Ceylono ir D. G. Ergüven vardais). Beje, simboliška tai, kad ant tos pačios kalvos – Stambulo universitetas, o Suleimano mečetė buvo sumanyta ne tik kaip religijos, bet ir kultūros židinys su mokyklomis ir net virtuve vargšams. Trečiosios kalvos pavadinimas – nuoroda į tai, kad Konstantinopolis su savo septyniomis kalvomis pastatytas pagal Romos pavyzdį.
Čia verta pakalbėti apie batus. Kaip žinoma, batus mečetėse privalu nusiauti. Manau, tam, kad ne tik pamatytum, bet ir pajustum kilimų kultūrą: šių spalvos (šiuo atveju plytinė) ir raštai priderinti prie skliautų kolorito. Beje, Suleimano mečetėje mačiau ne tik pusiau gulomis besimeldžiančių, bet ir miegančių maldininkų. Kas gali būti maldingiau už sapnus apie Dievo ir jo vietininko Suleimano didybę? Mečetės šventoriuje buvau įsakmiai sustabdytas batvalio, kuris ne tik kruopščiai išvalė mano batus, bet ir išklausinėjo apie šeimą ir vaikus. (Bendravome vokiečių kalba, kuria Stambule daug lengviau susikalbėti nei angliškai.) Kai pasakė valymo kainą (kuri siekė trečdalį batų kainos), argumentas irgi buvo jo trys vaikai. Kaip kitaip sužinosi, kad šeima ir vaikai turkams – svarbiausias dalykas? Pinigų visiškai nebuvo gaila, o išvalytais batais džiaugiausi ne tik Turkijoje, bet ir Vilniuje. Žodžiu, patyriau batų priežiūros kultūros perversmą.
Apie didžiausią – Mėlynąją – mečetę po pusantrų metų prisimenu tik turistų eiles eksterjero galerijose ir mėlynų plytelių koloritą interjere. Svarbu ir tai, kad Mėlynoji mečetė yra netoli Sofijos soboro ir sultonų (Topkapi) rūmų. Bet kurio miesto centrinė aikštė turi svarbius profaniško ir sakrališko gyvenimo simbolius. Dažniausiai jie užima skirtingus aikštės kampus sudarydami tam tikrą įtampą. Ne išimtis – Sultanahmeto aikštė. Čia – ne tik dvi šventyklos (Mėlynoji ir Sofijos), kurios ir traukia viena kitą panašiais kupolais, ir stumia viena kitą skirtingomis intencijomis. Čia – ir istorinė pramogų vieta – hipodromas – bei galios simbolio (sultonų rūmų) prieigos. Pramogos ir valdžia – neatsiejami: bet koks rimbas neįsivaizduojamas be meduolio. Beje, hipodromo menki likučiai dabartiniame parke – liudijimas to, kad priešiškiausios yra giminingos kultūros: hipodromas (kaip ir daug kitokio bizantiškojo paveldo) suniokotas XIII a. pradžioje kryžiuočių IV kryžiaus žygio metu. Iš istorijos žinome, kad žudynės ir miestų griovimai – įprasta vakariečių pramoga. Kam dar hipodromai?
Sakrališką ir profanišką vietas skiria tarpinė vieta – sultonų mauzoliejai, kuriuose – žalia drobe aptraukti valdovų šeimų karstai – dideli ir maži, vyriški ir moteriški. Tiesą sakant, niekas nebūdavo arčiau šios tarpinės vietos kaip valdydamas iš Topkapi rūmų – tą taip pat žinome iš istorijos. Topkapi rūmai – tai pastatų su mokyklomis, bibliotekomis, pirtimis, mečetėmis, ligoninėmis, vaistinėmis ir sodais dvaras, išsidėstęs žaliame iškyšulyje tarp Bosforo sąsiaurio ir Marmuro jūros. Maudynės pirtyse, pasivaikščiojimai, pramogos gryname ore ir knygų skaitymas – tai, kas ilgam suteikdavo jaunatviškumą dvariškiams ir haremo moterims. Iš savo skaitinių žinau, kad geidžiamiausios čia buvo rusės, lenkės ar net lietuvės. Jų „tiekimą“ užtikrino Lietuvos-Lenkijos karai su Turkija ir totorių – pastarosios sąjungininkų – antpuoliai. Panašu, kad joms čia taip pat nieko netrūko. Beje, į haremą nebespėjau – prieš tai per ilgai užtrukau minėtoje tarpinėje srityje.
Sofijos soboras, pastatytas imperatoriaus Justiniano VI a. per rekordiškai trumpą laiką (5 metus) su rekordiniu meistrų skaičiumi (du tūkstančius, kurių kiekvienas turėjo po dešimt pagalbininkų) – atsakas Vakarų Romos imperijos nuosmukiui. Beje, čia ir buvo paskelbti Vilniaus pirmieji šventieji. Soboras – ir su rekordiškai dideliu suskliaustu plotu, tai – nepralenktas pavyzdys visiems vėlesniems Stambulo šventyklų statytojams. Vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko viduje esantys užkaboriai bei perėjimai į viršutines galerijas ir apskritai aukštesnius lygius. Kitaip tariant, tai – tarpinių sričių perversmas. Beje, šventyklos pavadinimas – ir žodžio filosofija sudedamoji dalis. Matyt, filosofijai irgi būtina patirti daugybę perėjimų, kad suprastų tiek, jog ji nieko nežino apie tarpines sritis.
Įvykus nesusipratimui bendraujant su konferencijos, kur skaičiau net du pranešimus (plenarinį ir „paprastą“), organizatoriais, tas kelias naktis nakvojau viešbutyje Azijos dalyje kasdien važinėdamas į Europos pusę. Šie kasdieniai perėjimai iš vieno žemyno į kitą leido išbandyti visas įmanomas transporto rūšis: autobusą, tramvajų, metro, funikulierių, taksi ir galiausiai laivą. Kasdien po du kartus įveikdavau atstumą nuo Vilniaus iki Kauno – tokie Stambulo su visais užkaboriais, perėjimais ir tarpinėmis sritimis mastai.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
