Tai, kas pirmiausias mus glumina kalbant apie Sieną, yra jos pavadinimas, kuris sutampa su lietuvišku žodžiu „siena“. Turint omeny lotynų ir lietuvių – dviejų senų indoeuropiečių kalbų – sąsajas, sutapimas tikėtinas. Beje, gyvos lietuvių kalbos struktūra netgi senesnė už mirusios lotynų. Vis dėlto lotyniškai siena yra „murum“, kuris siejasi su mūsų „mūru“, tapusiu lietuviškos kultūros dalimi tik viduramžiais.
Sienos vardo mįslę galbūt padėtų įminti prieš romėnus čia viešpatavę etruskai, kurių viena gentis vadinosi sainais. Žinoma, jei atmesime pasakojimus apie brolius dvynius Askijų ir Senijų, kurių tėvas Remas esą buvo nužudytas jo brolio Romulo, Romos įkūrėjo. Kaip ten bebūtų, stulpai su Askijumi ir Senijumi, žindančiais vilkės pieną, iki šiol yra kiekviename senamiesčio tercijuje (rajone). Siena liko priklausoma nuo Romos: jos klestėjimas buvo naujo kelio, nutiesto frankų, neapsikentusių bizantiečių puldinėjimo senajame romėnų kelyje, pasekmė.
Taigi dėl viduramžių perlo Sienos turime būti dėkingi tiek Romai, tiek priešiškiems bizantiečiams. Paradoksaliai turime būti dėkingi ir didžiausiems sieniečių priešams florentiečiams, kovos su kuriais stiprino Sieną ir vertė nenusileisti visais atžvilgiais, įskaitant menus. Beje, žygius prieš florentiečius suskaičiavo šv. Giorgio bažnyčios varpinės architektas, suplanavęs 38 langus joje – tiek, kiek buvo šių žygių. Vis dėlto perfrazuojant Nietzsche’ę, karas mus mobilizuoja tik tol, kol mūsų neįveikia priešas. Būtent taip atsitiko Sienai, kuri galiausiai pasidavė Florencijos valdovui Cosimo Medici. Tai buvo ne tik vieno miesto susiskaldžiusioje Italijoje pasidavimas kitam. Tai buvo viduramžių kapituliacija prieš renesansą. Prie šios minties dar grįšiu.
Mano dvi kelionės į Sieną taip pat priklausomos nuo Florencijos, iš kurios abu kartus vykau traukiniu. Beje, iki šiol, kaip ir viduramžiais, keliautojai į Siena turi pasikliauti antžeminiu transportu, nes artimiausi oro uostai yra Pizoje ir Florencijoje. Iš savo pirmosios kelionės prieš dešimt metų prisimenu tik išnirusius iš tamsos mūrus ir sienas. Tai, kodėl atvykau (tiksliau, atvykome su kolegomis) naktį, – atskira istorija, dėl kurios ir išliko šie atminties žybsniai. Nepaisant minėtų etimologinių praskaidrinimų (ar aptemdymų), Sienoje išlikusi miesto siena su daugybe vartų. Tai galime palyginti su Vilniumi, kurio teišliko vieni – Aušros – vartai ir tik todėl, kad juose buvo koplyčia. Čia kyla klausimas: kas ką saugo – vartų koplyčia miestą nuo įsibrovėlių ar miestas vartus nuo nugriovimo jam plečiantis? Galima kalbėti apie dvejopas Sienos sienas – išorinę ir vidinę. Pastaroji yra nebaigtoje katedroje, ji liudija apie perskyrą tarp mūsų siekių ir jų įgyvendinimo.
Siena ir pribloškia tuo, ko daugelis miestų Europoje neišsaugojo – viduramžių struktūra ir pastatais. Kalbėdami apie viduramžius, pirmiausia turime omenyje jų tamsumą ir atžangą lyginant su antikinėmis technologijomis ir socialine aplinka. Pavyzdžiui, girdėjau pasakojimą apie tai, kaip bandyta statyti mūrinį pastatą „pamiršus“ tai, kad molio plytas reikia išdegti. Tas pastatas stovėjo iki pirmo lietaus. „Pamirštos“ buvo ne tik technologijos, bet mąstymo būdas (pvz. aristotelinis). Vis dėlto žmonijos raida niekada nebuvo tiesinė, o vadinamoji atžanga dažnai buvo dirvos purenimas visuomenės raidos šuoliui. Antikos vergovinė sankloda buvo didžiausia kliūtis įgyvendinti išradimus, kurių netrūko plėtojantis mokslui ir technikai. Pavyzdys – išrasta garo mašina, kurios antikoje niekam nereikėjo dėl pigaus vergų darbo. Taigi viduramžiai – ne tik ir ne tiek atžangos ar paviršutiniško mąstymo (kaip teigia J. Huizinga knygoje Viduramžių ruduo), kiek hierarchinės visuomenės, riterystės, stilizuotos meilės, religinių išgyvenimų, vaizdinės kultūros, anoniminio meno metas. Su visu tuo susiduriame įžengę į Sieną pro vienus iš jos vartų. Viduramžiai – raudonos spalvos įsivyravimo metas (prisiminkime mūsų istorinę vėliavą). Siena – raudono mūro miestas. Tai jį sieja su riterių ordinu Rytprūsiuose, iš kurių mokėmės mūrijimo technologijų ir gyvenimo meno.
Kalbėdami apie viduramžius, tyrinėtojai (kaip antai J. Huizinga) kalba apie grožio šiurpulį, meno žibesį ir varpų skambesį. Tiesą sakant, galima kalbėti apie antikinių Platono idėjų tąsą viduramžiais: gražiame kūrinyje – dieviškos prigimties grožio dalis. Tomui Akviniečiui grožis – tobulumas, dermė ir aiškumas. Kitaip tariant, antikos atspindys. Visą tai matome Sienos meno kūriniuose, kurie apeliuodami į antiką drauge liudija apie Renesanso užuomazgas. Siena – pavyzdys, kaip sunku atskirti viduramžius ir Renesansą ir kaip ši riba tuo labiau slenkasi praeitin, kuo labiau ją bandome pagauti. Jei F. Villonas ir J. van Eyckas, kūrę XV a., laikomi viduramžių poetu ir tapytoju, kodėl Dantė, kūręs XIV a., laikomas Renesanso dainiumi? Atsakymas galbūt tas, kad tai – Italija (nesvarbu, Siena ar Florencija, o gal kaip tik todėl, kad jos viena iš kitos nuolat siekė atsikovoti savo ribas), kurioje svaigsta galva. Psichologai kalba apie Stendhalio sindromą: šis rašytojas aprašė savo svaigulį XIX a. pradžioje po to, kai išėjo iš Santa Croce bazilikos Florencijoje. Apie Dantės pėdsakus Sienoje dar pakalbėsiu.
Kitas viduramžiais susiformavęs idealas – riterystė, neatsiejama nuo karo kultūros. Viduramžių neatsiejama dalis – kryžiaus žygiai ir kultūros mainai atkariaujant Vakarų palikimą (pavyzdžiui, Vakaruose prarastą Aristotelį, studijuojamą Rytuose). Šį šuoliavimą link kitų pasaulių ir paradoksalų grįžimą savęsp lydėjo pokyčiai visose gyvenimo srityse. Žvilga atjojančių riterių šalmai, o skamba karo trimitai. Jei ne Siena, viduramžius galima būtų apibūdinti kaip snaudimą prieš riterio šuolį. Huizingos teigimu, viduramžiams būdinga idėjų pauzė lūkuriuojant nuvargusiai dvasiai. Viena, Siena neleidžia kalbėti apie idėjų pauzę tais laikais. Kita, snūduriavimas ir lūkuriavimas – būtinas etapas prieš šuolį.
Viduramžių Toskanos politinis fragmentavimasis ir tarpusavio varžymasis ar net kariavimas neišvengiamai prisidėjo prie Romos teisės, vienos iš trijų Vakarų civilizacijos atramų šalia graikų filosofijos ir krikščionybės, korozijos. Vis dėlto Romos teisė buvo galima vien pax Romana sąlygomis. Viduramžiais į šį – teisės, taikos ir galios – palikimą pretendavo Šventoji Romos imperija, kuri nebuvo nei šventoji, nei Romos. Paradoksas tas, kad antikinės kultūros atgimimas prasidėjo būtent čia, Toskanoje, kur Romos teisės deficitas buvo didžiausias, ir pasklido po visą Europą, kurios pakraštys Lietuva šios bangos laukė net iki XVI a. vidurio. Sienos paradoksas tas, kad jos užkariavimas ir demokratijos palaidojimas žymėjo Renesanso pradžią. Viduramžių demokratiją pakerta Renesanso autokratija – ateina Machiavelli valdovų epocha. Sieną – Florencijos pirmtakę – pajungia Medici: viduramžiai pasiduoda Renesansui.
Viduramžių neatsiejama dalis – Kryžiaus žygiai. Beje, įžadai dažnam žygiui buvo daromi efektingai patiekus keptą triušieną puotos metu. Kryžiaus žygiai žymėjo tiek Vakarų palikimo atkariavimą, tiek proveržį į naujas svaigias tolumas. Drauge viduramžiai – scholastikos, prie kurios įtvirtinimo prisidėjo sugrįžęs (ne be Tomo Akviniečio pagalbos) aristotelizmas, įtvirtinimo amžius. Tačiau iš pradžių tai buvo ne mąstymo schema, o erdvūs minties toliai su disputais.
Sieną garsina du objektai, esantys netoli vienas kito: Del Campo aikštė ir katedra. Jos abi pastatytos XIII a., kai mūšio lauke sieniečius lydėjo sėkmė, o badas ir maras dar nebuvo metęs šešėlio ant daugiau ar mažiau demokratinės valdymo formos (Devynių valdymo). Maža pasakyti, kad Del Campo aikštė – vėduoklės arba kriauklės formos. Ja vaikštant atrodo, kad pasvirusi ne žemė po kojomis, o visas miestas, o gal – mūsų požiūris. Tai tarsi užuomina į netoli esančią Pizą, apie kurią papasakosiu kitą kartą. Atsvara šiam svaiguliui – bokštas (šįkart tiesus) vienoje pusėje ir stačiakampis fontanas – kitoje. Bokštas, kurio architekto vardas neišlikęs, rodo kelią visiems paklydėliams miesto klaidžiose gatvėse ir savo minčių viduramžiuose. Palazzo Publico (Viešieji rūmai) – ta vieta, kur kelis šimtmečius laikėsi Sienos respublika (res publica – viešas reikalas). Sienos palio – žirgų lenktynės – du kartus per metus vyksta būtent čia, Del Campo aikštėje. Viena, pasvirusi aikštė – tarsi atsvara pametusiems tiesumą lenktynininkams. Kita, tai teikia dvigubą svaigulį, sustiprintą šventės, azarto ir vyno. Beje, palio prasidėjo nuo pergalės svaigulio mūšyje prieš florentiečius 1260 m.
Apie Sienos katedrą verta pakalbėti atskirai. Ne tik dėl grindų su mūšių pasakojimais akmenyje ir ne tik dėl svaiginančiai margų kolonų. Katedros kupolą baigė statyti XIII a. viduryje atvykęs Mykolas Pizanietis. Ši antra užuomina į Pizą verčia susimąstyti apie tai, kas iškilesnis – tas, kuris įveda naujybę ar tas, kuris ištobulina ir išbaigia tai, kas pradėta kitų (tai ir kitos XIII a. italų garsenybės Tomo Akviniečio, susisteminusio filosofines idėjas, atvejis). Prie katedros mačiau besiilsinčius asilus ir besigėrinčius reginiu keliauninkus – Siena dar vis pakeliui į Romą. Tiesą sakant, katedra turėjusi būti didesnė už šv. Petro baziliką Romoje, bet jos neįgyvendintos navos griaučiai iki šiol stovi kaip viduramžių Dievo bausmė už puikybę. Tam sutrukdė karas, badas, maras ir respublikos griūtis. Vis dėlto kyla klausimas, ar demokratija – iš principo įgyvendinamas užmojis?
Daugybė rūmų (Piccolomini, Magnifico, Pollini, Papesse, Chigi Saracini, Salimbeni, Tolomei ir kt.) senamiestyje liudija ne tik apie turtingų viduramžių užsakovų gausą. Tai leido suklestėti Sienos meno (tapybos, skulptūros, architektūros) mokyklai, kuriai meistrų taip trūko, kad net buvo imami į nelaisvę Florencijos menininkai. Vis dėlto tai, ką matome šiuose pastatuose, kuriuose dabar paveikslų galerijos ar net bankai, tėra likučiai iš anuometinės prabangos, kai geriausi menininkai buvo samdomi išpuošti puotas, kurių dekoro dalis – iškilmingos priesaikos dėl kryžiaus žygių jei ne prieš turkus, tai bent prieš florentiečius.
Mieste netrūko ir varpų skambesio. Tai liudija išlikusios San Martino, San Giorgio, Santo Spirito, Refugio, San Sebastiano, San Niccolo del Carmine, San Agostino, San Giuseppe, San Pietro, San Christoforo, San Vigilio, San Pietro Ovile, San Donato bažnyčios, Dei Servi Oratorio della SS. Trinita, San Domenico, Santa Maria de Provenzano, San Francesco bazilikos. Tai rodo ne tik viduramžių maldingumą, bet ir estetines nuostatas. Gyventi mene – tai ir leisti, kad tavo gyvenimą trikdytų skambesys, svaigulys ir žvilgesys. Kraujas ir vynas tam netrukdė.
Pabaigai apie Brandos fontaną (Fonte Branda). Tiesą sakant, tai joks fontanas, tai – baseinas po viduramžiškais skliautais su telkšančiu juodu vandeniu. Fontanas minimas nuo 1081 m., nors dabartinį pavidalą įgijo 1246 m. Tikėtina, kad jį mini Dantė savo Dieviškojoje komedijoje plėtodamas pragaro temą: „Net Brandos nesidžiaugčiau šaltiniu!“ (XXX, 78). Pragaras su karo vargais ir dangus su meno žybsniais viduramžiais buvo greta. Priešais juodąjį šaltinį – didinga San Domenico bazilika, besistiebianti nuo kalvos aukštyn.
Palikęs Sieną mąsčiau apie mūsų gyvenimo viduramžius, kai nieko neveikdami kaupiame jėgas šuoliui. Galbūt mums nieko taip nereikia kaip nieko neveikimo. Tarkim, traukinyje iš Sienos į Florenciją.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
