Mums vos išsilaipinus Nicoje, oro uoste mane užkalbino Facebooko draugas Kęstutis, kuris davė neįkainuojamų patarimų ne tik dėl Nicos, bet ir dėl Ezo bei Monako. Nicos oro uostas – trečiasis Prancūzijoje pagal keleivių srautą po abiejų Paryžiaus, o Kęstutis – didysis provokatorius, rengiantis gatvės performensus (vienas tokių – įpulti ant Kanų raudonojo kilimo).
Jam nesvetima filosofija – kažkada jis lankė J. Derrida seminarus, o paskutinę mūsų viešnagės Nicoje dieną dar kartą susitikome padiskutuoti, kaip jis vėliau pranešė Facebooke, „apie M. Heideggerio Juoduosius sąsiuvinius“. Kokie provokaciniai planai buvo aptarti, tegu lieka paslaptis.
Šis kurortas Alpių papėdėje prie Viduržemio jūros dažnai vadinamas Nice la Belle, Gražioji Nica. Miesto vardas kilęs iš graikiško pavadinimo Nikaia, kuri nurodo Nikę, graikų pergalės deivę. Prieš įkurdami čia savo koloniją graikai turėjo nugalėti ligūrus, kurie buvo išnirę pasakojime apie Pizą.
Kaip ir kiti miestai (įskaitant Ezą ir Mentoną) prie visų geidžiamos Viduržemio jūros, Nica keitė šeimininkus (romėnai, saracėnai, italai, prancūzai), nors visais laikais kovojo (tiesa, ne visada pergalingai) už nepriklausomybę ar bent miesto laisves. Besivaržant dviem jūros respublikoms – Genujai ir Pizai – ji buvo linkusi palaikyti pastarąją, drauge – Šventąją Romos imperiją.
Italijos nepriklausomybės karų XIX a. viduryje didvyris Giuseppe Garibaldi gimė būtent čia. Jo pergalingą veiklą liudija paminklas jo vardo aikštėje tarp senamiesčio ir naujamiesčio. Vis tik dėl Nicos, kuri atiteko Prancūzijai, jis pralaimėjo. Kiekvienos pergalės kaina – ir pralaimėjimai.
Pagrindinė Nicos gatvė – Anglų bulvaras, kuriuo galima nueiti ar nuvažiuoti nuo oro uosto iki jūrų uosto. Vienoje pusėje – Žydroji pakrantė, kitoje – daugybė art nouveau stiliaus viešbučių, siena apjuostas senamiestis ir pilies kalva. Anglų bulvaras taip pavadintas dėl anglų aristokratų, kurie buvo pamėgę Nicą XVIII a. visiškai ne dėl jūros, o dėl švelnaus oro.
Pamėgo jį ir rusų aristokratai. Jų atminimas išlikęs miesto istorinėse kapinėse pilies kalvos papėdėje. Bulvarą liūdnai išgarsino teroristas, 2016 m. vasarą čia praliejęs daugybės žmonių kraują. Manau, tai buvo ne kas kita kaip žeminantis teroro iniciatorių pralaimėjimas. Prancūzija, priešingai, turėjo stiprybės įveikti šį skausmą.
Nica – garsių menininkų, kaip antai Marko Šagalo ir Henri Matisse’o, kūrybos vieta. Apie tai liudija jiems skirti muziejai, esantys ketvirtis valandos kelio pėsčiomis vienas nuo kito. Vis dėlto žymiausių Matisse’o kūrinių reikia ieškoti ne muziejuje Nicoje, o Ermitaže Sankt Peterburge, Pompidou centre Paryžiuje ar Modernaus meno muziejuje Niujorke.
Šagalo muziejus, priešingai, turtingas šio rusų tapytojo, savo vizijomis užkariavusio meno pasaulį, kūriniais. Neįgaliųjų vežimėlyje Matisse’as, darantis savo karpinius, – pergalė ne tik prieš negalią ir senatvę, bet ir prieš meno pompastiką.
Patarti Kęstučio, vieną dieną paskyrėme Ezui ir Monakui. Ezas (Èze) – viduramžių miestas ant kalvos, nuo kurios atsiveria jūros įlankos. Važiavome autobusu į kalną (ačiū už šį patarimą Kęstučiui), tuomet leidomės Nietzsche’s taku prie jūros, maudėmės kaip jaunavedžiai ir toliau važiavome į Monaką. Tiesa, per klaidą aplankėme ir Mentoną, paskutinį Prancūzijos miestą, laimėtą iš italų.
Ezas – akmeninė tvirtovė su siaurais perėjimais tarp pastatų. Per savo istoriją miestas atlaikė daugybę apgulčių. Dabar šio „erelio lizdo“ krautuvėlės, meno galerijos, viešbučiai ir restoranai apgultos turistų, įskaitant jaunavedžius.
Tai, kad mudu nebebuvome iš pastarųjų, turbūt irgi galima vertinti kaip pergalę. Nietzsche’ė, kovodamas su savo migrenos priepuoliais ir nevisavertiškumo kompleksu čia rašė veikalą apie antžmogį Štai taip kalbėjo Zaratustra. Tai verčia susimąstyti: turime būti ypač silpni, kad sukurtume stipruolio mitą. Manau, tai buvo Nietzsche’s būdas įveikti savo negalias.
Kas dėl šio kūrinio, man jo pompastika – pralaimėjimas lyginant su skaidriu Tragedijos gimimo stiliumi. Beje, Tragedijos gimimas buvo išdėtas į šuns dienas Nietzsche’s kolegų Bazelio universitete ir paskatino jį rinktis išankstinę pensiją, savotiškas kūrybines atostogas Eze bei kitur.
Turime būti išpeikti, kad mobilizuotume save pergalėms. Garibaldi turėjo patirti įkalinimą, pažeminimą ir net pralaimėjimą, kad taptų didvyriu.
Į Monaką autobusu atsibeldėme jau sutemus. Taigi jis nušvito mums savo naktiniais žiburiais. Šis miestas-valstybė pasitinka tvarka ir švara. Toks įspūdis, kad visi valkatos, benamiai, šiukšlintojai ir triukšmadariai išprašyti už sienos, nors jokios fizinės sienos tarp Monako ir jo vienintelės kaimynės Prancūzijos nėra. Nepaisant to, kad Monakas – antra (po Vatikano) mažiausia pasaulio valstybė, daugeliu atžvilgiu tai pergalinga šalis.
Tai tankiausiai gyvenama, su didžiausia milijonierių dalimi (trečdalis), didžiausiu policininkų skaičiumi tūkstančiui gyventojų ir viena turtingiausių šalių su bene mažiausia bedarbyste (darbo vietų daugiau nei gyventojų) ir mažiausiu skurdu. Visa tai pasiekta neturint jokių gamtinių išteklių, išskyrus žuvis. Monako (monos oikos) vardas reiškia vieną namą. Tai kunigaikščio, išsaugojusio daugiau politinių galių nei kur kitur, namai.
Monakas – šiapus ir anapus sienos: šalis nėra ES narė, bet turi eurą, mielai priima atvykėlius, bet mokesčių lengvatas taiko saviems, turi garsiausius kazino, bet piliečiams ten lankytis draudžia. Ar pergalingi yra tie, kurie lankstūs tiek, kad nebeturi ribų? Monakas su savo monarchijos pergalėmis – priekaištas demokratinėms šalims. Ar korupcijos bei politinių rietenų profilaktika – vieni namai ir viena kišenė?
Monakas garsus Monte Karlo kazino, Formulės 1 varžybomis, vandenyno muziejumi, opera, brangiausiu nekilnojamuoju turtu ir tuo, kad nėra gyventojų pajamų mokesčio. Viso to pasiekta po laikotarpio XIX a. antroje pusėje, kai valstybė buvo ant bankroto slenksčio, o gyventojai – sukilę. Vėl prisiminkime Nietzsche’ę: jei sunkumai tavęs nenužudo, jie užgrūdina pergalėms.
Vis dėlto didžiausia pergalė – naktinis pasivaikščiojimas su savo namų heroje prie pilies, šv. Mykolo katedros apžiūrėjimas, picos vakarienė senamiesčio gatvelėje ir taurė raudonojo vyno. Ar šis stilius – būti savo gyvenimo kunigaikščiu, o keliaujant nepamiršti savo vienintelių namų?
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
