Pasaulio pažinimo traukai sunku atsispirti
Ekrane – keturių nuotraukų koliažas. Vienoje – būrys vežimėliuose sėdinčių žmonių Kanados slidinėjimo kurorte, kitoje – už rateliais judančių žmonių grupės nugarų šniokščia didžiulis krioklys. Trečioje nuotraukoje – mums neįprasta keliavimą palengvinanti priemonė – specialia įranga prie dviračio pritvirtintas neįgaliojo vežimėlis, ketvirtoje – smagiai nusiteikusi ratukininkų trijulė rieda šalia baobabų giraitės besidriekiančiu Madagaskaro salos paplūdimiu.
„Kiek šiose nuotraukose matote neįgalių žmonių?“ – seminaro dalyvius provokuoja G. Žemaitaitytė. „Daug“, „Visi“, „Sunku suskaičiuoti“, – bando atsakyti jie. Pranešėja šias spėliones sustabdo tik pasigirdus daugeliui netikėtam atsakymui: „Nėra nė vieno“. „Nuskambėjo atsakymas, kurio labiausiai laukiau, – sako G. Žemaitaitytė. – Slidinėjimo kurortas, kriokliai, baobabų giraitė – atrodytų, kad sunkios negalios žmonėms tai didžiuliai iššūkiai, vis dėlto, jeigu sudarytos palankios sąlygos, neįgalieji, kaip ir visi, gali čia atvykti, grožėtis, mėgautis. Jeigu aplink pritaikyta, negalia tarsi išnyksta, jos nėra.“
„Kaip manote, ar šiose nuotraukose yra žmonių iš Lietuvos?“ – seminaro dalyvių nuomonės tyrimą tęsia G. Žemaitaitytė. „Aišku, ne“, – nuskamba dar vienas neteisingas atsakymas, nes baobabų giraitėje lankosi trys iššūkių nepabūgę lietuviai. Ir tai puikus įrodymas, kad jeigu tikrai norim, galim nukeliauti ir į tolimas egzotiškas šalis. Žinoma, pasirengti tokioms kelionėms reikianemažai laiko. Nepakanka iš anksto užsisakyti bilietų, reikia susiplanuoti maršrutą, panaršyti internete, pasidomėti kitų keliautojų įrašais forumuose. Nemažai pastangų reikia ieškant neįgaliesiems pritaikytų viešbučių, kuo detalesnės infrastruktūros analizės.
Į Madagaskaro salą išsiruošę lietuviai, dvi merginos ir vaikinas, leidosi be jokio lydinčio asmens. Pasak jų, tose vietose jie buvo pirmieji keliautojai neįgaliųjų vežimėliais. Apie kokius nors pritaikymus tegalėjo tik pasvajoti. Visa laimė, kad internete pavyko susirasti afrikietį gidą-padėjėją, lydėjusį juos po salą, padėjusį kilnoti vežimėlius ir įveikti sudėtingas kliūtis. Tiesa, kelionėse laukiantys iššūkiai šiems tautiečiams – ne naujiena. Jie jau lankėsi Tailande, Kambodžoje, Vietname, kitąmet ruošiasi į Naująją Zelandiją.
Ne visi rateliais judantys neįgalieji yra tokie stiprūs ir atkaklūs. Vis dėlto pasaulio pažinimo aistrai neatsispiria daugelis. Vežimėlyje sėdintį turistą galima sutikti ir kalnuose, ir besigrožintį Egipto piramidėmis ar sukantį ratus Olandijos gėlių karalystėje – Keukenhofo parke. Jeigu aplinka pritaikyta, galimybės vienodos visiems.
Ar laukiame turistų Lietuvoje?
Europos Sąjungoje 11–13 proc. visų keliautojų sudaro neįgalūs žmonės. Įvairių šaltinių duomenimis, Europoje gyvena apie 50–80 mln. neįgaliųjų. Apie 70 proc. jų galėtų keliauti, tačiau nepritaikyta aplinka ir informacijos trūkumas dažnai riboja jų galimybes.
Lietuva – ne Madagaskaras, į ją išsiruošę užsienio turistai ekstremalių keliavimo sąlygų nesitiki. Juk esame vos už tūkstančio kilometrų nuo Berlyno ir tik per jūrą nuo Skandinavijos, kur viskas pritaikyta. Vis dėlto, pasak G. Žemaitaitytės, jiems dažnai tenka nusivilti. Tyrimai rodo, kad negalią turintiems žmonėms mūsų krašto infrastruktūra Baltijos šalyse pritaikyta mažiausiai. Tie, kurie ruošdamiesi kelionėms nepagaili laiko panaršyti internete, Lietuvos dažniausiai nesirenka.
„Prieš keletą metų turėjome idėją surengti tarptautinį neįgaliųjų šokių festivalį, kokie vyksta Olandijoje, Kinijoje, kitose šalyse. Mūsų šokėjams neblogai sekėsi Europos, jie dalyvavo pasaulio konkursuose, pamanėme – kodėl to nepadarius Lietuvoje. Ir finansavimą būtume turėję, tik nedidelei daliai rėmėjų būtų tekę ieškoti. Vis dėlto tokio festivalio nesurengėme, – pasakoja G. Žemaitaitytė. – Su kokiais iššūkiais susidūrėme? Jame būtų turėję dalyvauti 50–60 vežimėliais judančių žmonių. Nėra kur tiek žmonių apgyvendinti, neturime pritaikyto transporto jiems vežioti. Pastaruoju metu Lietuvoje labai populiarus konferencinis turizmas, išnaudojame savo „Litexpo“, kitas erdves. Neįgaliųjų renginių negalėtume surengti vien todėl, kad aplinka jiems neprieinama.“
Ką daryti, kad neįgalūs turistai mūsų neaplenktų?
Atvykti į Lietuvą problemų tarsi ir nėra – lėktuvai, jūrų keltai pritaikyti. Vilniaus oro uostas jau turi du keltuvus, kuriais rateliais judantys keleiviai nuvežami iki lėktuvo, vežimėlis pakeliamas iki jo durų, belieka tik persėsti ant sėdynės. Ir personalas apmokytas padėti negalią turinčiam keliautojui.
Bet štai jeigu prisieitų važiuoti tolimojo susisiekimo autobusu, kelionė gali ir nepavykti, nes jie nėra pritaikyti. Tarpmiestiniai autobusai po truputį jau pritaikomi, iš dalies galima keliauti ir traukiniais, nors iš tiesų patogiai galima nuvykti tik iki Kauno ir Klaipėdos. Didžiųjų miestų viešasis transportas taip pat iš dalies pritaikytas, bet mažuosiuose galimybės pasiekti norimą vietą vis dar neužtikrintos.
Sudėtinga ir rasti, kur apsigyventi, ypač jeigu keliauja ne vienas ar du rateliais judantys neįgalieji, o didesnė jų grupė. Daugiausia pritaikyti keturių arba penkių žvaigždučių viešbučiai. Jeigu norima pasirinkti pigesnį variantą, domimasi kaimo turizmo paslaugomis, svečių namais, moteliais, laukia nusivylimas. Vienas kitas skelbia, kad yra pritaikytas, bet dažniausiai toks pritaikymas, pasak G. Žemaitaitytės, baigiasi šiaip sau įvažiavimu į pastatą arba šiaip sau kambariu. Apie galbūt slidžias grindis, žemas lovas ir panašius neįgaliesiems aktualius dalykus net neužsimenama. Taigi apgyvendinimo situacija, ypač vežimėliais judantiems turistams, labai sudėtinga. Šalyje yra regionų, kur visai nėra neįgaliesiems tinkamų apgyvendinimo paslaugų.
LŽNS atstovė atkreipia dėmesį ir dar į vieną labai svarbų dalyką – kuriant maršrutus ir organizuojant paslaugas nepakanka pritaikyti tik vieną objektą. Žmones domina ir netoli įsikūrusios maitinimo, laisvalaikio vietos, todėl labai svarbu bendradarbiauti.
Negalią stiprinanti aplinka
G. Žemaitaitytė pabrėžia, kad dar gana dažnai neišmanymas tvarkant miestų ar kitų lankytinų objektų infrastruktūrą apsunkina keliavimo galimybes. Pastaruoju metu labai populiarios skaldyto akmens trinkelės. Jomis klojamos miestų aikštės, gatvės, šaligatviai. Nepagalvojama, kad tokie grindiniai tampa didžiule kliūtimi ne vien rateliais judantiems neįgaliesiems, bet ir tėvams su mažais vaikais, aukštakulnius avinčioms moterims, senjorams.
„Labai laukėme Jūrų muziejaus rekonstrukcijos tikėdamiesi, kad akmeninis grindinys aplink muziejų bus palygintas. Deja, to neįvyko, – sako G. Žemaitaitytė, tikindama, kad šios gausiai lankomos turistinės vietos aplinka nesaugi nei vaikams, nei vyresniems žmonėms. – Gaila, kad šis „grožis“ reikšmingesnis nei žmogaus sveikata, teigiamos emocijos, turistų pritraukimas.“
LŽNS atstovė neslepia nuostabos, kad į tokius negalią stiprinančius veiksnius neatkreipiamas dėmesys net renkant įvairių konkursų nugalėtojus. „Prieš kelerius metus Telšiai pelnė europinį apdovanojimą kaip patraukliausia visiems turizmo vieta. Gaila, kad į vertinimo komisiją nebuvo pakviestas nė vienas negalią turintis žmogus. Jeigu joje būtų buvęs nors vienas neįgalusis, manau, tikrai būtų paprieštaravęs, kad ši vieta tinkama visiems“, – sako G. Žemaitaitytė. Tikra miesto įžymybe tapo ežero pakrantėje įrengtas amfiteatras. Iš miesto pusės į jį veda gana status nuolydis. Negana to, jis išklotas skaldyto granito trinkelėmis, tad neįgaliojo vežimėliui juo nusileisti arba pakilti labai nelengva. Gerai, kad įrengtos ir paženklintos vietos neįgaliems žiūrovams, bet nepagalvota, kad neįgalusis gali būti ir atlikėjas. Galimybių patekti ant aukštokos scenos nėra. Poroje vietų įrengti laipteliai, o apie nuolydį pamiršta.
Keliaujant po Lietuvą tokių „nepagalvojimų“ galima rasti ir daugiau. Štai Anykščių bažnyčios prieigos paradoksas: platus akmeninis grindinys, kuriuo neįgaliesiems sunku judėti, o šonuose įrengti laipteliai, kuriais rateliais taip pat neužvažiuosi. „Kiek nedaug reikėjo – nors vienoje pusėje, kur yra laipteliai, padaryti nuolydį. Juo būtų patogu į bažnyčią eiti ir vyresnio amžiaus, su lazdele ar vaikštyne judantiems žmonėms... Nedaug trūko, tačiau aplinka neprieinama“, – tikina G. Žemaitaitytė.
LŽNS atstovė negaili kritikos ir kitai Anykščius garsinančiai įžymybei – Lajų takui. Pasak jos, vietoj dviejų keltuvų būtų pakakę įrengti gerą liftą. Beje, kurį laiką keltuvu buvo leidžiama naudotis tik neįgaliesiems, ignoruojant vyresnio amžiaus žmones, tėvus su vaikų vežimėliais. Gaila, kad vis dar nepavyksta įtvirtinti nuostatos, jog aplinka, įvairūs jos infrastruktūros objektai turi būti prieinami ir patogūs visiems, taip pat ir neįgaliesiems.
G. Žemaitaitytė pastebi, kad atvykus prie Lajų tako lankytojus pasitinkančioje informacinėje lentelėje draudžiančių ženklų daug daugiau nei leidžiančių. Abejonių kelia ir tai, ar iš tiesų pačiame take būtini tokie aukšti turėklai, rateliuose sėdintiems lankytojams užstojantys vaizdą, o informacinis stendas įrengtas taip, kad nei vaikai, nei neįgalūs turistai negali jo perskaityti.
Esama ir kitokių informacinių stendų neprieinamumo pavyzdžių – jie įrengiami ne tik netinkamame aukštyje, bet ir atokiau nuo takų, prie jų sunku patekti. Kad bent jau informacijos prieinamumo problemas tokiuose objektuose galima išspręsti, rodo Pūčkorių atodangos įrengimas, atnaujinta Platelių ežero apžvalgos aikštelė.
Darydami gera kitiems, laimime ir patys
G. Žemaitaitytės nuomone, bent iš dalies keliautojams galėtų padėti tinkamai žymimi lankytini objektai. LŽNS yra parengusi ženkliukų, kurie praverstų visiems, teikiantiems turizmo paslaugas. Jeigu internete prie kaimo sodybos būtų ženkliukas „Dėl apsilankymo būtina susitarti iš anksto“ arba perspėjantis „Lankytis galima tik su pagalba, lydinčiu asmeniu“, abi pusės sutaupytų ir laiko, ir išvengtų nesusipratimų.
Jau daugelį metų aplinkos pritaikymu besirūpinanti LŽNS šioje srityje yra nemažai nuveikusi. Nuolat organizuojami seminarai, mokymai. Organizacijos atstovai rengia ir siūlo turistams įvairius maršrutus, pateikia juose esančių objektų aprašymus. Informacijos apie skirtinguose regionuose lankytinas vietas, patogius ir įdomius maršrutus galima rasti LŽNS sukurtame informatyviame interneto puslapyje www.beslenksciu.lt.
„Kol nesuprasime, kad kažką darydami kitiems, laimime ir patys, tol niekas nesikeis, – apibendrina G. Žemaitaitytė. – Dažnai aplinkos pritaikymas reikalingesnis ne mums, neįgaliesiems, o tiems, kurie būna, gyvena greta mūsų. Turime kalbėti apie patogią ir prieinamą aplinką visiems.“
