Skaičiuojama, jog ilgiausių pasaulyje ir visiškai nenuspėjamų Odesos katakombų ilgis siekia apie pustrečio ar net tris tūkstančius kilometrų. Ant jų pastatytas kone visas miestas ir nemaža dalis priemiesčių. Požemių tinklas vis dar plečiasi - darbai kai kuriose šachtose vyksta ir dabar.
Todėl nenuostabu, kad tai vienoje, tai kitoje Odesos vietoje įgriūva pastatas arba kelias, pažeidžiama komunikacijų sistema, nuolat sklinda kalbos apie į katakombas įkritusius ir visiems laikams pradingusius naminius gyvūnus, netrūksta pasakojimų ne tik apie senovėje, bet ir šiais laikais jose paklydusius ir mirusius žmones.
Odesos požemiai neatsiejami nuo miesto istorijos, daugybės paslapčių, mįslingų istorijų, paslėptų turtų, įvairaus plauko nusikaltimų: korupcijos, žmonių grobimo ir slėpimo, organizuotų grupuočių veiklos.
Tikriausiai todėl ši požemių karalystė taip vilioja turistus, nuotykių mėgėjus, lobių ieškotojus, net tuos, kurie save vadina vaiduoklių medžiotojais. Ir, žinoma, istorikus.
Nuvykus į Odesą nusileisti ir paklaidžioti po katakombas tiesiog privaloma. Tai - viena įdomiausių patirčių lankantis šaime mieste.
Klaidžiojimas vingiuotais požemiais, po žeme besidriekiančiais nuo 4 iki 30, o vietomis net iki 60 metrų gylyje, neretai verčia aikčioti iš nuostabos, plačiai atveria fantaziją, padeda susipažinti su kadaise labai dideliuose piniguose ir korupcijoje skendusios Odesos istorija.
Į katakombas vedančių įėjimų mieste ir už jo yra nesuskaičiuojamas kiekis, nors nemažai jų dėl saugumo uždengti, užrakinti, užmūryti, kiti tiesiog sugriuvę, užpilti statybiniu laužu ar buitinėmis atliekomis.
Tačiau net ir radus atvirą angą žengti į ją nepatariama net didžiausiems drąsuoliams, nes tikrai dar ne visi tuneliai ištirti ir saugūs. Katakombas saugu lankyti tik tose vietose, kurios sutvarkytos ir prižiūrimos.
Odesoje smalsuoliams oficialiai atviri keli įėjimai į katakombas. Jeigu yra noro, per keletą dienų galima nusileisti į ne vienus požemius. Juose tikrai neišvysite to paties, nes tuneliai ir salės buvo kasti įvairiais laikmečiais, be to, priklauso, ir kokia buvo jų naudojimo paskirtis, ar jie buvo susprogdinti Antrojo pasaulinio karo metais, ar išliko nepaliesti. Tai, ką šiuo metu galima pamatyti lankytojams pritaikytose katakombų dalyse, priklauso ir nuo jas prižiūrinčių ir ekspozijomis besirūpinančių entuziastų indėlio.
Prieš leidžiantis į katakombas privaloma užsidėti šalmą, kuris vaikštant tuneliais saugo galvą nuo vietomis itin žemų lubų, o rankose būtina laikyti žibintuvėlį. Rekomenduojama avėti patogią avalynę ir apsivilkti šiltesnius drabužius. Katakombų temperatūra visais metų laikais siekia apie 13-14 laipsnių šilumos. Oro drėgnumas - 90 proc.
Tuneliuose vietos vedlių, geriausiai net iš karto kelių, palyda būtina. Priešingu atveju, nesunkiai galima paklysti, susižaloti ar net prasmegti.
Tuo įsitikinti labai paprasta vos tik įžengi į požemių karalystę, kurios tunelių labirintas išsiraitęs net keliais aukštais. Katakombose tamsu, klaidu, tylu, baugu, kai kuriose vietose slidu, nes tam tikrose požemių dalyse telkšo vanduo.
Įprastai priekyje turistų ir paskui juos einantys vedliai, kurie yra puikūs Odesos požemiuose nutikusių, o gal ir sugalvotų, istorijų pasakotojai, akylai stebi ir ekskursijos metu net kelis kartus suskaičiuoja po katakombas besidairančius žmones.
Pradėti pažintį su katakombomis verta nuo kelionės po centrine Odesos dalimi esančių požemių, kurie pavadinti Požeminės Odesos paslapčių muziejumi. Į jį patenkama pro tarp daugiabučių namų stovinčio raudono metalinio garažo duris Rozumovskio gatvėje.
Daugiau nei per tris valandas nužingsniuojami maždaug 3 - 4 kilometrai. Kelionės metu akį traukia ne tik tuneliai, bet ir įrengtos ekspozicijos, plačiai pasakojančios, kaip katakombos buvo kasamos ir koks gyvenimas jose virė.
Odesos apylinkės prieš 5 milijonus metų skendėjo Juodosios jūros dugne. Po 3 milijonų metų jūra atsitraukė ir toje vietoje, kur pastatyta dabartinė Odesa, liko 40-50 metrų aukščio kalkakmenio uolos. Jos susiformavo iš jūros dsugne buvusių kriauklių ir gyvenusių moliuskų.
Būtent kalkakmenis tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo statomi Odesos namai. Kada tiksliai prasidėjo statybos ir pradėtos kasti katakombos nėra tiksliai žinoma.
Manoma, kad jos pradėtos kasti 16 amžiuje. Bet įspūdingo dydžio tunelių raizgalyne katakombos tapo 19 amžiuje. Net matant ir liečiant tų laikų darbo įrankius sunku patikėti, kad tūkstančiai kilometrų Odesos katakombų buvo iškasti žmogaus rankomis. Įdomu, tai, kad Odesos katakombos nebuvo skiriamos laidoti žmonėms, kaip buvo įprasta daugelyje kitų Europos ir Azijos požemių.
Per šimtmečius Odesos katakombos puikiai tarnavo kaip rūsiai vynui ir maistui laikyti, jos tiko ir kroviniams saugoti.
Tačiau turbūt labiausiai Odesos požemiai žinomi dėl juose vykdytos nelegalios veiklos. Kadangi Odesa Rusijos imperijos laikais buvo vienas didžiausių šalies uostų (ir dar strategiškai labai geroje vietoje - ant Juodosios jūros kranto), jame tiesiog klestėjo nelegali prekyba. Katakombose taip pat buvo padirbinėjami pinigai, vyko anuomet sunkiai suvokiamo dydžio kontrabandininkų verslo sandoriai.
Kad nereikėtų valstybei mokėti mokesčių, į jas dideliais kiekiais buvo kraunamos laivais kone iš viso pasaulio atplukdytos prekės, kurios netrukus pasklisdavo po Odesos turgus ir kitas prekyvietes.
Katakombose glaudėsi nusikaltėliai, veikė net vagių mokyklos, kuriose vogti buvo mokomi vaikai. Apie tokius mokslus byloja vienoje katakombų salėje pakabintas kostiumas, tie kurio kišenėmis pakabinti varpeliai. vagys privalėjo išmokti piniginę ir kitus daiktus ištraukti taip mikliai ir tyliai, kad varpelis nesuskabėtų. Tai reiškia, kad savininkas nepajustų vagies prisilietimo.
Požemiuose vyko ir prekyba žmonėmis, juose buvo slepiami pagrobti gyventojai, dažniausiai merginos. Vedliai pasakojo, jog ne vienus metus Odesoje veikė schema, pagal kurią buvo pagrobta daugybė jaunų dailiosios lyties atstovių. Tam įprastai, kaip jaukas, buvo išnaudojami vaikai.
„Prie gatve einančios merginos pribėgdavo vaikas, kuris verkdamas skųsdavosi, jog pasiklydo nuo mamos. Jis ištraukdavo lapelį, kuriame buvo parašytas neva namų adresas ir paprašydavo merginos jį nuvesti pas mamą. O kas gi nepagailės verkiančio mažylio? Kai mergina paklydėlį palydėdavo iki nurodyto namo, vaikas staiga pabėgdavo, o merginą pagrobdavo prekeiviai žmonėmis. Kadangi name būdavo įėjimas į katakombas, ji akimirksniu atsidurdavo tunelyje, kuriame neretai būdavo laikoma ir daugiau pagrobtų merginų.
Labirintais merginos būdavo nuvedamos iki uosto, parduodamos ir išplukdomos laivais nežinia kur. Greičiausiai į Turkiją, Egiptą. Yra žinoma, kad kai kurios turtingos šeimos dukteris išpirkdavo. Tačiau reikėdavo rasti šiuos reikalus išmanantį žmogų ir spėti pasirūpinti išpirka. Kartais merginos būdavo parduodamos ir išplukdomos tą pačią dieną, kai pradingdavo. Įvairiais būdais būdavo vagiami ir vaikinai, kurie būdavo parduodami kaip vergai.
Tokiais būdais buvo pradanginta labai daug odesiečių, apie kuriuos jų šeimos daugiau niekada nieko negirdėjo", - pasakojo katakombų žinovas.
Per karus katakombose buvo slepiami ir vertingi daiktai bei pinigai. Jų paieškos, remiantis tikromis ar mistinėmis istorijomis vykdomos iki šiol.
Antrojo pasaulinio karo metu miestą apsupus fašistams Odesos požemiuose slapstėsi tūkstančiai partizanų. Po karo katakombos tapo nusikalstamų grupuočių ir nelegalių prekeivių buveinėmis.
Vaikštant po katakombas galima išvysti ir priešlėktuvines bei civilinės gynybos slėptuves, sovietmečiu įrengtus bunkerius, kurių paskirtis buvo apsaugoti odesiečius atominio karo metu. Muziejų įrengę žmonės pasirūpino, kad netrūktų visa tai atspindinčios ano laikmečio propagandinės medžiagos, ginklų, dujokaukių, kitų reikmenų.
Katakombose įrengtos ir kelios salės, kuriose vyksta renginiai, net gimtadieniai ir vestuvės. Prabangos jose nėra, tačiau įspūdžių šventės dalyviams tikriausiai pakanka ilgam.
Turistams vedliai taip pat pasiūlo bent trumpai pabūti katakombose surengtos šventės dalyviais. Jie patiekia netikėtų vaišių - saldumynų kepinių ir, kaip patys sako: po lašelį „branduolinės žiemos" - spirito su pipirais ir įvairiomis žolelėmis. Šį gėrimą siūlantys vyrai juokavo, kad po atominio sprogimo paragauti tokio gėrimo tiesiog būtina. Bet perspėjo, jog katakombose galima išgerti daugiau alkoholio nei įprastai ir neapgirsti. Tačiau vos išėjęs iš katakombų į gryną orą toks žmogus gali akimirksniu pasijusti girtas.
,,Švenčių dalyvius dėl to perpėjame. Tačiau klauso ne visi. Būna, kad po pokylio iš katakombų žmonės išeina savo kojomis, o lauke jos visiškai ima neklausyti. Taip nutinka dėl po žeme ir ant jos kitokio deguonies kiekio", - aiškino vedliai.
Odesos pakraštyje įsikūrusiame Nerubaisko kaime galima aplankyti katakombose įkurtą Antrojo pasaulinio karo partizanų šlovės muziejų.
Ši vieta labiau civilizuota: įvesta elektra, įrengtos gausios ekspozicijos, supažindinančios su Ukrainos partizanų gyvenimu karo metais.
