Keliauti Aurimas pradėjo prieš ketverius metus. Tuomet kaunietis sėdo ant dviračio ir nukeliavo į Norvegiją, kur gyvena draugas. Paskui prasidėjo dar didesni žygiai: baidare patraukė Nemunu nuo Baltarusijos iki Lietuvos, dviračiu važinėjo po Namibiją, nutarė leistis į nuotykius aplink Baltijos jūrą.
Susisiekti su keliautoju pavyko jam viešint Švedijoje. Nors Aurimo kompaso rodyklės artimiausiu metu turėjo suktis dar dešimtyje skirtingų valstybių, namo grįžti jis neskubėjo. Pasirodo, tik keliaudamas šis jaunas vyras jaučiasi gyvas.
– Jūsų keliavimo būdas kiek neįprastas. Kodėl lėktuvą, laivą ir automobilį keičiate į dviratį, baidarę ir... kojas?
– Keliones lėktuvais, laivais ar automobiliais vadinu atostogomis, o ne kelionėmis. Nieko prieš jas neturiu, tiesiog labiau vertinu transporto priemones, kurioms reikia fizinės, psichologinės ištvermės, o ne storos piniginės.
– Nemažai keliautojų, atrodo, skaičiuoja aplankytas vietas. O kas jums svarbiausia keliaujant?
– Kiek vietų aplankyta – svarbu, bet keliones kur kas labiau papildo sutikti žmonės ir jų istorijos. Kartais kur kas didesnį pasitenkinimą suteikia pats įvykis, suvokimas, kad pasiekei sunkiai prieinamą vietovę, o ne jos grožis.
Man taip pat labai svarbi gamta. Į ją kreipiu didžiausią dėmesį dėliodamas kelionės maršrutą. Apžvelgiu, kokias vietoves turiu pervažiuoti, kur užkopti, kur praleisti naktį. Nesu miesto žmogus. Pavyzdžiui, keliaujant dabar man buvo svarbu ištyrinėti Norvegijos gamtą. Manau, pavyko visai neblogai, juk Norvegijos žemėmis nukeliavau jau 6000 kilometrų.
– Papasakokite apie asmeninius rekordus.
– Rekordų nemažai, tačiau labiausiai į atmintį įsirėžė kelionė Nemunu 2018-ųjų vasarą. Baidare beveik be sustojimo irklavau 15 valandų.
– Ar jūsų, ekstremalaus keliautojo, nuomone, žmonės, vykstantys į daugelio pamėgtą Turkiją arba Egiptą, gali save vadinti keliautojais?
– Viskas priklauso nuo to, ką jie ten veikia. Šalis galima tyrinėti įvairiausiais būdais, bet jei kalbame apie kelionių variantą „viskas įskaičiuota“, tai pavadinti to keliavimu negalėčiau.
Tai atostogos, bet ne gyvenimo džiaugsmas, apie kurį galėčiau papasakoti savo vaikams.
– Tikriausiai keliaudamas sutinkate nemažai kitų keliautojų?
– Taip, sezono metu sutikau tikrai daug keliautojų. Dauguma jų pasiima ilgas atostogas ar baigę studijas nusprendžia pasižvalgyti po pasaulį. Vienas iš įsimintiniausių žmonių buvo iš Danijos kilęs karys Kennethas, kuris pėstute su kuprine bandė pagerint pasaulio Guinnesso rekordą – iš piečiausio į šiauriausią Norvegijos tašką nukeliauti per 60 dienų. Deja, iki rekordo pritrūko 100 kilometrų.
Taip pat įsiminė prancūzas Williamas, kuris į pirmą kelionę dviračiu leidosi baigęs studijas. Jam pavyko nukeliauti 8800 kilometrų. Su juo tebesame bičiuliai ir ruošiuosi netrukus jį aplankyti.
Apstulbino ir kelyje sutikta vokiečių pora. Jie dviese keliavo vienu specialiu dviračiu.
Nors moteris serga Parkinsono liga, jiems per aštuonis mėnesius pavyko nukeliauti 10 tūkstančių kilometrų.
Na, o vos prieš keletą dienų sutikau Askaną. Jaunas vokietis ryžosi dviračiu keliauti į Nordkapą. Norėjau jam duoti daug patarimų – juk pats ten buvau, praleidau naktį ant Trolio liežuvio, – tačiau kai sužinojau, kad prieš keletą metų jis su draugais dviračiais buvo nuvykęs iki Kinijos, nutariau mandagiai patylėti. (Šypsosi.)
– Į keliones dažniausiai leidžiatės vienas. Kodėl neimate kompanionų?
– Man kelionė patinka tik tuomet, kai pats vienas priimu sprendimus. Keliaudamas su kitais dalijiesi visą atsakomybę. Tai neteikia azarto – toks keliavimas primena atostogas. Keliauti su kompanija gali būti sudėtinga ir dėl to, kad užtrunkama ilgiau.
Trintis, nesutarimai – neišvengiami tokių kelionių palydovai, o aš mėgstu laisvę ir nepriklausomybę.
– Kaip jaučiatės grįžęs iš tolimų kraštų? Neapima slogus jausmas?
– Taip, grįžti į įprastą gyvenimą kartais labai sudėtinga. Bėgant laikui vėl prisitaikau, tačiau grįžtu į egzistavimą, bet ne gyvenimą.
Tiesa, šiuo metu esu suplanavęs kelionių penkeriems metams į priekį. Planuoju baidare perplaukti Misūrio upę, dviračiu apvažiuoti Australiją. Lieka tik keletas dalykų – finansai ir rėmėjai.
– Ar turite antrąją pusę?
– Teko sutikti daug keliautojų ir dauguma jų, kaip ir aš, antrosios pusės neturi.
Šiuo metu merginą matyčiau kaip kliūtį, o ne gyvenimo palydovę. Todėl šeiminį gyvenimą palieku ateičiai. Dabar mano aistra – kelionės.
– Garsėjate kaip nepataisomas optimistas. Kokia jūsų paslaptis? Ar prie to prisideda gana dažnas galvos vėdinimas keliaujant?
– Liūdėti nematau prasmės. Dalyvauju gyvenimo kelionėje, esu sveikas ir sulaukiu daug palaikymo.
Manau, visos smulkmenos ir nesėkmės pasimiršta. Gal banaloka, bet gyvenimas tam per trumpas.
– Kiek laiko trunka pasirengti kelionei ir kiek tai kainuoja?
– Būna, kad idėjos kyla 2–5 metai prieš kelionę, bet įprastai pasiruošimas trunka nuo pusmečio iki metų. Keliaujant dviračiu dažniausiai reikia lėšų maistui ir paties dviračio priežiūrai.
Taip pat prisideda hobiai. Mano atveju tai filmavimas, muziejai. Vadovaujuosi taisykle per dieną išleisti iki 20 eurų. Žinoma, daug įtakos turi ir šalies ekonominis lygis. Keliautojams patariu pasilikti ir nesuplanuotų dienų. Argi įdomu 100 procentų žinoti, kas tavęs laukia?..
– Akivaizdu, kad būtinas ir stiprus fizinis pasirengimas?
– Kol nekeliauju, lankausi sporto klube ir ten gerinu savo fizinę formą. Žmonėms, kurie ruošiasi leistis į tokias keliones, rekomenduočiau labiau gerinti psichologinį, o ne fizinį pasirengimą. Tai dažnam keliautojui tampa rimta kliūtimi.
A.Valujavičiaus kuprinėje visuomet galima rasti:
1. Gerą palapinę. Gerą, tokią, kurios nesudraskytų vėjas ar lietus.
2. Šiltą miegmaišį. Geriausia pasirinkti tokį, kuris būtų pritaikytas naudoti žiemos sąlygomis.
3. Pripučiamąjį kilimėlį. Tokie kilimėliai geriausiai sulaiko drėgmę, sklindančią nuo šaltos žemės.
4. Vaistinėlę. Svarbu turėti būtiniausių vaistų, kurie padėtų ištikus nelaimei.
5. Drabužių komplektą. Dėmesį keliautojas skiria neperšlampamiems ir termodrabužiams, bet dėl vietos stokos jų ima nedaug.
6. Avalynę ir pirštines. Reikėtų imti tokias, kurių sudėtyje yra gorotekso.
7. Atsarginių dviračio detalių. Viskas priklauso nuo lankomų šalių civilizuotumo.
8. Patikimą telefoną ir kitokios elektronikos. Tai gali būti vienintelis būdas išvengti nepatogių arba pavojingų situacijų.
9. Asmens dokumentus, pinigų.
10. Ir, žinoma, optimizmo ir tikėjimo savimi!
