Keliautojams Australija kelia įvairiausių jausmų. Vieniems šešta pagal dydį pasaulio šalis neatsiejama nuo tokių pat didelių kainų – vieno miegamojo toliau nuo didmiesčio centro esančio buto nuoma atsieina beveik 800 eurų per mėnesį.
Kitiems, jautresniems gamtos grožiui, Australija neįsivaizduojama be savanoje strikinėjančių kengūrų, kurios laikomos ir šios šalies simboliu. Istorijos mylėtojai taip pat turi savo argumentų. XIX a. į tolimą kraštą buvo siunčiami nusikaltėliai, tačiau valstybės istorijoje svarbiausi tikrai ne jie. Nuo seno sausą žemyno žemę mina ir paslaptingi čiabuviai aborigenai, teisę balsuoti įgiję tik prieš keletą dešimtmečių.
– Kodėl sugalvojote vykti į Australiją?
– Norėjau pamatyti naują kraštą. Australijoje lankiausi prieš ketverius metus, tačiau keliavau tik po didmiesčius – Melburną ir Sidnėjų. Šį kartą keliavome tris savaites. Pradėjome nuo Tasmanijos salos, po jos buvo dvi savaites trukęs turas po žemyną. Australijoje į lėktuvą teko sėsti keturis kartus, tad galiu pasakyti, kad tikrai pavyko išmaišyti visą šalį.
– Australija išskirtinė ir dėl geografinės padėties, ir dėl istorijos. Vis dėlto ko iš šios kelionės tikrai nepamiršite?
– Išskirti vieną dalyką sunku. Didžiulį įspūdį paliko Tasmanija. Sala kiek priminė XIX a. dekoracijas. Kaip buvo tuomet, taip iš esmės liko iki mūsų dienų. Itin įsimintinos ir aborigenų šventos vietos, Uluru uola. Labai patiko mažiausių pingvinukų išlipimas iš jūros, kurį stebėdavome vakarais. Tai tęsdavosi apie valandą. Apskritai kiekviena kelionės diena buvo pilna iššūkių ir veiklos. Dieną pradėdavome septintą valandą ryte ir baigdavome septintą aštuntą vakare. Per tris savaites turėjome tik du laisvus pusdienius.
– Dalis aborigenų iki šiol gyvena rezervatuose, kita dalis – tikri pasauliečiai. Ar teko susipažinti su Australijos čiabuviais?
– Aborigenų kultūrą pažinome dviejose Australijos vietose: centrinėje šalies dalyje, prie Uluru, ir kitoje šalies valstijoje. Tačiau niekur neturėjome galimybės iš arčiau pažvelgti į aborigenų buitį. Jie gali pasirodyti turistams, pademonstruoti savo įgūdžius, ką nors papasakoti – ateina kaip į darbą. Vakarus jie leidžia tam tikrose teritorijose, turistams tos vietos tiesiog neprieinamos.
Aborigenai, kurie laikosi tradicijų, labai saugo savo privatumą. Įdomu tai, kad visai neseniai buvo uždrausta lipti ant Uluru uolos. Tai buvo populiari vieta, ant jos turistai kabarodavosi net su šlepetėmis. Toks elgesys labai žeidė vietinę aborigenų bendruomenę. Australijos vyriausybė tokį sprendimą priėmė gerbdama aborigenų nuomonę, jų šventovę.
Sutikome ir kitokių aborigenų – apsivilkusių džinsais, marškinėliais. Kadangi tose vietose aborigenų menas labai populiarus, jie ten sėdi ir piešia, aplink juos dūksta vaikai. Vis dėlto viskas vyksta nuomojamoje zonoje. Ją iš vietinių aborigenų nuomoja Australijos vyriausybė, kad atvykę turistai turėtų kur apsistoti. Bet vakarais visi šie žmonės susirenka daiktus ir pradingsta. Kur – niekas nežino. (Šypsosi.)
– Kaip suprantu, jus labiausiai sužavėjo gamtos grožis?
– Vienareikšmiškai. Kolonijinės architektūros tikrai nėra daug. Tasmanijos saloje jos dar yra išlikę, o žemyne – tikrai nedaug. Australijoje labai reikšminga yra gamta – reljefai, kalnai, ežerai, vulkanai... Ir, žinoma, tie jų keisčiausi gyvūnai! (Juokiasi.) Didžiąją jų dalį matėme gamtoje, daug keliavome pėsčiomis, lankėmės nacionaliniuose parkuose. Na, ir dinozaurų laikų miškai... Jie išlikę Naujojoje Zelandijoje ir keliose Australijos vietose.
– Dienas leisdavote ant kojų, o naktis?
– Per visą kelionę aplankėme turbūt kokius šešis ar septynis viešbučius.
– Toks įdomus kelionės maršrutas jūsų pačios sumanytas?
– Keliauti mėgstu labai įvairiai. Kartais keliones planuoju pati, kartais – mano draugai. Šį kartą pusę kelionės suplanavo lietuvių kelionių agentūra. Tasmanijoje kreipiausi į vietinę agentūrą, ir prisijungėme prie anglakalbės grupelės. Iš viso keliavome 14 žmonių, sakyčiau, patyrusių keliautojų, apkeliavusių beveik visą pasaulį. Dauguma jų Australiją buvo pasilikę kaip savotišką desertą.
– O kaip dėl kainų? Sakoma, kad Australijoje turistams tikrai reikia papurtyti kišenes.
– Žinote, Lietuvoje daug kalbame apie gerovės valstybę. Nežinau, ar ta vizija yra tikra. Mano nuomone, Australija yra ta gerovės valstybė. Sprendžiant iš to, ką pamačiau ir ką sužinojau iš vietinių... Jie tikrai gerai gyvena.
– Pusė Australijos gyventojų yra imigrantai. Ar susitikote su ten gyvenančiais lietuviais?
– Šį kartą ne, tačiau prieš ketverius metus – taip. Mano vienos labai geros draugės artimi giminaičiai gyvena Australijoje.
– Ar pastebėjote kokių nors jų gyvenimo būdo ypatybių?
– Sakyčiau, jų gyvenimo būdas labai primena mūsiškį. Bičiulės dėdė su šeima gyvena Sidnėjaus priemiestyje, labai gražiame parke, nuostabiame privačiame name.
Jis – labai daug gyvenime pasiekęs žmogus, pasiturintis, kolekcionuojantis vyną, turintis puikų vyno rūsį, besidomintis gastronomija. Pamenu, kad tuomet vakarą praleidome tikroje lietuviškoje šeimoje. Buvo labai jauku.
Be to, mano aplankyti žmonės švenčia lietuviškas šventes, šneka lietuvių kalba. Jų vaikai kiek mažiau bendrauja lietuviškai, anūkai – nelabai. Prieš keletą metų jie buvo atvykę į Lietuvą, gyveno Vilniuje. Jie išlaikę daug patriotizmo. To dėdės žmona yra imigrantė, bet ir ji užsikrėtusi lietuvybe, domisi mūsų sportininkais – serga už Lietuvą.
J.Smičienės patarimai keliaujantiems į Australiją
Į bagažą nesidėkite jokio maisto, augalinės, gyvūninės kilmės produktų. Jeigu lagamine bus aptikta tam tikrų produktų, gali būti atimta Australijos viza. Vaistai turi būti deklaruojami. Jeigu vežate psichotropinius vaistus, reikia turėti receptus ir gydytojų pasirašytus dokumentus anglų kalba. Papildomai skiepytis nereikia. Iš Australijos negalima išsivežti koralų, kriauklių, akmenėlių iš Uluru slėnio.
