Druskininkų Pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė Eglė Matienė pernai aplankė abi šias šalis. Ir pamatė jas būtent taip: Bolivijoje – plaukdama kalnų upe Rio Grande, o Kamčiatkoje – vaikščiodama laukinėje gamtoje, kopdama į ugnikalnius ir kajakais plaukdama atvirame Ramiajame vandenyne.
Pastaraisiais metais ekstremalius vandens žygius atradusi Eglė džiaugėsi, kai draugai, patyrę vandenininkai ir alpinistai, ja patikėjo ir pakvietė į tolimosiose šalyse organizuotus žygius. Ir nustebino sakydama, kad būtent ekstremalios kelionės ją išmokė kantrybės ir padėjo geriau pažinti save.
– Tiesą sakant, žiūrint į nedidukę, smulkutę, iš pažiūros ramią Eglę, sunku patikėti, kad ją vilioja plaukimas žiemą kajakais ar baidarėmis, ekstremalios kelionės, sunkios kuprinės ir buvimas laikinėje gamtoje. Kada gimė ta meilė kalnų upėms ir alpinizmo žygiams?
– Ko gero, meilė gamtai, vandeniui buvo akivaizdi nuo vaikystės, o nuotykių ir ekstremalaus sporto poreikis manyje irgi slypėjo. Kai susimąstau, tai, ko gero, visada buvo dvi mano pusės: viena – pavyzdinga mokinukė ir studentė, kita – ištroškusi adrenalino keliautoja.
O tokios kelionės prasidėjo ne taip ir seniai, kai 2016-aisiais atradau taip vadinamą ekstremalų vandens sportą. Tiesa, kai pati jį išmėginau, pasirodė, kad ne toks jau jis ir ekstremalus.
Su draugais tada nuvykome į Austriją ir kalnų upe leidomės į žygį katamaranais – jais plaukiant, juntama daug daugiau upės jėgos, nei plaukiant, tarkime, raftais. Taip jau susiklostė, kad nuo katamarano tais pačiais metais „peršokau“ tiesiai į kalnų baidarę, taip vadinamą kajaką. Kad būtų suprantamiau, tai būtų tas pats, kaip nuo troleibuso vairo persėsti ant „britvos“... Ir prasidėjo mano kelionės kalnų upėmis.
– Ir tada atsirado kelionės, apie kurias dauguma gali tik pasvajoti – į Boliviją ir Kamčiatką. Ne turistiniais maršrutais, o su kuprine, nepažintais takais ir upėmis. Galima sakyti, kad tas šalis „atradinėjote“ patys?
– Praėjusieji metai man tikrai buvo dosnūs kelionių įspūdžių. Abi kelionės – praktiškai 20 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos į vieną ir į kitą Žemės rutulio pusę.
Boliviją ir Kamčiatką tikrai patys „atradinėjome“. Ir abi šalys nėra tokios jau tolimos ir nepasiekiamos, kaip mums atrodo. Tik reikia kruopščiai suplanuoti kelionę – tokios kelionės planuojamos visus metus, iš anksto reikia pasirūpinti bilietais.
Man pasisekė gyvenime atsidurti, kaip sakoma, tinkamu laiku tinkamoje vietoje – naujos pažintys ir užsimezgusios draugystės, buvimas viename rate su bendro pomėgio siejamais žmonėmis atveria daug galimybių. Ir viskas gaunasi tarsi savaime.
– Paprastai apie Boliviją žinome tiek, kad ten baisūs keliai, nuostabi laukinė gamta, ryškiais drabužiais vilkintys ir kokos lapus kramtantys vietiniai indėnai, šamanų ritualai...
– Pietų Amerikoje, Bolivijoje, buvau lygiai prieš metus. Labai smagu prisiminti, peržiūrėti nuotraukas ir iš naujo išgyventi tada patirtus įspūdžius.
Pirmiausia iš Madrido atskridome į Santa Cruzą, vieną iš didžiausių Bolivijos miestų, kuris paliko tokį lengvą netvarkos, dulkių, senų automobilių ir chaotiško vairavimo kultūros įspūdį.
Gerai, kad greitai pervažiavome į Sucre, vieną iš dviejų oficialių šalies sostinių, kuris tikrai jaukesnis ir gražesnis miestas, su jaučiama ispanų konkistadorų įtaka architektūrai, apsuptas kalnų ir senosios inkų kultūros paminklų.
Vėliau kelionės metu aplankėme Ujūnio druskožemį bei Eduardo Alvaros Andų faunos nacionalinį parką, o galiausiai – dar ir atogrąžų miškus.
Keliai ten tikrai pavojingi! Visi žino garsųjį Bolivijos Mirties kelią, bet iš tikrųjų tai nereikia nei to kelio – adrenalino pakanka, važiuojant tiesiog aukštai kalnuose esančiu net ir federalinės reikšmės keliu, kurio kokį trečdalį sudaro žvyrelis...
Kaskart patiri tą „mirties kelią“. Važiuoti 500 kilometrus autobusu užtrunka 18-20 valandų. Keliai kalnuose – tikrai prastos būklės. Tai, žinoma, lemia ir gamtos sąlygos, kalnai – birūs, todėl dažnos jų griūtys.
Gerai, kai važiuoji naktį, tada nematai, kas ten, apačioje... Autobusai dažnai genda, kelyje neprasilenkia... Niekada labai tiksliai nežinai, kiek truks tavo kelionė. Naktimis, beje, važiuoja po du. Supratome, kad autobusų avarijos ten – gana dažnas reiškinys, ir nieko nestebina...
Ispanakalbiai vietiniai vairuotojai – labai komunikabilūs ir turi ką pasakoti. Gerai, kad draugų kompanijoje buvo ispaniškai kalbantys lietuviai, jie vertėjavo, tad išvengėme nemažai nesusipratimų ir sužinojome visokiausių įdomybių.
Ir, tiesą sakant, net nežinau, kur buvo daugiau adrenalino, ar kalnų upėje, ar važiuojant jų autobusais?
– Kuo dar nustebino Bolivija?
– Žinoma, pirmiausiai nuostabia gamta. Pavyzdžiui, unikaliu gamtos objektu, beveik 4 kilometrų aukštyje esančiu Ujūnio druskožemiu. Šios didžiausios pasaulyje druskos dykumos plotas yra beveik 11 tūkst. kilometrų!
Lietinguoju metų laiku druskos dykuma tampa sekliu sūraus vandens ežeru, dėl didelio vandens tankio šio ežero paviršius itin gerai atspindi dangų ir sukuria mistiškos erdvės iliuziją – tampa tarsi didžiausiu pasaulio veidrodžiu. Niekur kitur to nepatirsi!
Ant to druskožemio 2016 m. vyko ir Dakaro ralio etapas, tad nepraleidome progos ir įsiamžinome prie paminklo Dakarui.
Bolivija man pasirodė labai įvairiapusė šalis, bet turistai ją lanko rečiau, nei šalia esančias Peru, Argentiną ar Čilę. Čia, man atrodo, dar mažiau civilizacijos, vis dar gyva senųjų indėnų kultūra ir papročiai.
Džiaugiuosi, kad kelionės metu man pavyko pabuvoti ir šalies aukštumose, kur žmonės labai vargingai gyvena, ir žemumose, kur derlingose Amazonijos baseino žemėse išvystyta žemdirbystė. Stebina, kad šalis, kurioje yra pusė žemės ličio atsargų, jau nekalbant apie borą, nikelį ar brangiuosius metalus, yra tokia skurdi. Pasirodo, Bolivijos pagrindinė ekonomikos šaka – žemės ūkis. Augina bulves, vaisius, javus. Žemumose žmonės sėkmingai ūkininkauja.
Vieną dieną praleidome atogrąžų džiunglėse, miškuose, kurie priklauso Amazonės baseino daliai, yra mūsų žemės plaučiai. Vykome džipais su tik ispaniškai kalbančiu gidu ir, nors ispanakalbiai draugai buvo jau atsiskyrę, visgi nemažai supratome, ką pasakojo gamtininkas.
Nors egzotiškų gyvūnų nematėme, sužinojome, kad tuose miškuose auga daugybė farmacijos pramonėje naudojamų augalų, matėme augančius kokos lapus ir haliucinogeninius grybukus.
Kalbant apie šalies žmones, tai įspūdį paliko jų autentiškas indėnų fenotipas: boliviečiai skiriasi nuo kaimynų iš Čilės savo kompleksija, yra kresni ir apvalūs. Daug žmonių gatvėse vilki tradiciniais Andų aukštikalnių apdarus. Ten būnant jaučiasi, kad šalis nenutolusi nuo savo šaknų, puoselėja tradicijas. Nuostabu, kad globalizacijos vėjai dar ne viską suvienodino.
Bolivijos virtuvė taip pat paliko labai gerą įspūdį. Lamos mėsa ten labai populiari, kaip, beje, ir kita mėsa.
Mums, europiečiams, gana egzotiškai atrodė gatvės maisto kultūra, stebino jo gausa ir asortimentas. Verdiktas: skanu, sotu ir nebrangu.
– Bet pagrindinis Jūsų kelionės tikslas vis dėlto buvo kalnų upė Rio Grande?
– Mūsų, „vandenininkų“, kompanija skrido plaukti Andų kalnų upe. Pavyzdžiui, JAV, Peru, Nepale, net Zambijoje ir kitose pasaulio šalyse yra populiaru plaukti raftais ar kajakais kalnų upėmis. Ten išvystytas infrastruktūra šiam turizmui: yra firmos, jos organizuoja plaukimus, pasitinka, lydi keliautojus. Galima jų laivais plaukti, galima savais. O Bolivijoje viso šito nėra...
Apie tą upę, kuria pasirinkome plaukti, informacijos ypatingai mažai, ką jau kalbėti apie plaukimo žemėlapį, taip vadinamą lociją. Taigi mūsų laukė tikras iššūkis.
Privažiavimo Andais iki upės didžiojoje dalyje plaukimo nėra, telefono ryšio nėra. Taip vadinamo „nusiėmimo“ iš upės ekstra atveju taip pat nėra, išskyrus kelis taškus, visame 420 km maršrute. Turėjome palydovinį telefoną, tik įdomu, kokią pagalbą mes ten būtumėme juo išsikvietę?
Taigi plaukėme upe be vietinio žmogaus palydos, be žemėlapio – tik patys iš „Google maps“ susikūrę savo minižemėlapiuką. Telefono ekrane pasididinę tą žemėlapį, žiūrėdavome, koks klastingas upės slenkstis laukia. Nors buvo liūčių sezonas, upė nebuvo patvinusi, buvo galima visas kliūtis lengviau įveikti.
Džiugu, kad jokių avarijų nebuvo. Kita vertus, sausra ir išdžiūvusios upės suteikė ekstremalių potyrių dėl geriamo vandens stygiaus.
Pati upė Rio Grande buvo lyg tekantis molio srautas. Nebuvo matyti, kas vandenyje. Iš pradžių net mūsų patyrę vandenininkai abejojo, ar galės „skaityti“ upės srovę tokiame vandenyje. Ką nors pametus tame molio sraute, tikrai nerastum. Gerti tokio vandens neįmanoma, o į autonominį žygį vandens paprastai imama tik vienai parai.
Taigi, nors žemėlapyje matėme daug upės intakų, dėl to, kad upės buvo nusekusios, likome be gėlo vandens, teko „nusodinėti“ tą moliną vandenį, filtrų neturėjome. Užvirdavome tą vandenį, pildavome į butelius ir jį gerdavome, plaukdami.
Taigi dėl to, kad nusekusios upės srovės buvo mažesnis greitis, ir dėl to, kad nebuvo gėlo vandens ir maisto, mūsų žygis buvo trumpesnis – vietoj 12 dienų plaukėme 8. Ten žuvies nepasigausi, grybo nesusirasi, kaip, pavyzdžiui, Sibire. Priplaukėme tiltą ir baigėme žygį. Jeigu ne tiltas, ten nėra kitos galimybės sustoti, kad kas nors tave iškeltų.
– Kaip, išleisdami į tokią ekstremalią kelionę, reagavo jūsų artimieji?
– Prieš kelionę ir aš pati dar nežinojau, kas manęs laukia. Taigi nieko nežinojo ir namiškiai. O kai nežinai, tai ir ramu. Jiems buvo aišku, kad Bolivijoje 12 dienų nebūsiu ryšio zonoje.
Na, taip jau gavosi, kad pirmas mano žygis buvo gana ekstremalus. Bet viskas tikrai laimingai baigėsi, tikrai yra ką prisiminti!
– Bet grįžusi iš šios kelionės, dar namuose neapšilusi kojų, leidotės į kitą pasaulio kraštą, į Kamčiatkos pusiasalį...
– Ši kelionė jau buvo planuojama, dar prieš išvykstant į Boliviją. Ir šįkart laurų dėl kelionės planavimo negaliu prisiimti sau – viską suplanavo ir maršrutą sudėliojo draugai, patyrę keliautojai.
Kamčiatką norėjome pamatyti dėl unikalios gamtos – pasaulyje, ko gero, nėra kitos vietos, kurioje būtų tiek daug veikiančių ugnikalnių, geizerių, žmogaus beveik nepaliestų miškų ir net ten gyvenančių meškų.
Kamčiatkoje buvo suplanuotas kopimas į kalnus. Planavome pasiskirstyti į dvi grupes – patyrusius alpinistus ir mažiau patyrusius – aš ir dar keli bendražygiai iš viso neturėjome tokios patirties.
Bet ir šioje kelionėje gamta pakoregavo mūsų maršrutą, nes prieš pat mūsų kelionę seisminį aktyvumą didinti ėmė aukščiausias iš visų veikiančių šiaurės pusrutulio ugnikalnių, beveik penkių kilometrų aukščio Kliučių ugnikalnis (Kliučevskaja sopka).
Taigi kolegos, planavę į jį kopti, pradėjus ugnikalniui spjaudyti dūmus, planų atsisakė. Pakeitėme planą ir visi kartu leidomės į žygį kitu maršrutu.
Kelionė lengva nebuvo, bet ir nebuvo labai ekstremali. Atvykę į Kamčiatką, porą dienų praleidome Elizovo mieste, esančiame už 30 kilometrų nuo sostinės Petropavlovsko. Reikėjo suderinti paskutines detales dėl leidimų ir transporto. Vėliau autobusu važiavome į Kozirevsko gyvenvietę – ten prasideda dauguma kalnų maršrutų į Kliuči nacionalinį parką.
– Kuo įdomi buvo šita kelionė? Juk daugelis, ko gero, norėtų pamatyti šį dar mažai civilizacijos paliestą unikalų gamtos kampelį.
– Tikrai taip, Kamčiatkos gamta yra tikrų tikriausiąsias deimantas Žemės planetoje. Žmonių ten nedaug. Būdamas ten, pajunti neįsivaizduojamą, begalinę gamtos didybę.
Ugnikalniai, raudona jų žemė, karštis, sustingusios lavos laukai, lygumos, miškai, neįžengiami krūmynai ar mėnulio paviršių primenantis kraštovaizdis. Kartu ateina suvokimas, kaip viskas trapu, ir noras, kad kuo ilgiau žmogus su savo ūkine veikla nesikištų, neskriaustų gamtos.
– O Kamčiatkoje į kalnus leidotės su vietiniais vedliais?
– Taip, jų ten yra. Bet mes manėme, kad esame patys labai patyrę keliautojai... Ir, tiesą sakant, kelionė šioje šalyje, nebuvo tokia nutrūktgalviška avantiūra, kaip Bolivijoje, kurioje mes realiai turėjome galimybę tiesiog dingti, ir mūsų būtų ieškojusios nebent šeimos, pasigedę po numatytų po 12 dienų žygio, kai turėjome grįžti į ryšio zoną...
Prieš kelionę į Kamčiatkos pusiasalį leidimus į nacionalinius parkus, žygio maršrutą teko suderinti prieš gerą pusmetį, registravomės jų Vidaus reikalų ministerijoje, alpinizmo asociacijoje.
Atvykus į vietą, gelbėjimo tarnyboje buvo užregistruotas mūsų GPS, kad kas dieną siųstume savo koordinates. Negavę mūsų signalo sutartu periodiškumu, gelbėtojai būtų pradėję paieškas, taigi jautėmės visiškai saugiai.
Nors naudojomės ir viešuoju transportu, be vietinių gyventojų, kurie mums padėjo nusigauti į žygio pradžios tašką, nebūtume išsivertę. Keliai Kliučiu nacionaliniame parke labai prasti, o daugelyje vietų jų išvis nėra. Taigos ar kalnų keliais judama labai lėtai ir tik specialiai tam paruoštu transportu – sunkvežimiais ar specialiai modifikuotais visureigiais.
Labai įsiminė patys ugnikalniai, buvome pakilę į tris veikiančius, matėme jų kraterius, raudoną įkaitusią žemę. Ėjome per sustingusius, tarsi susiraukšlėjusius lavos laukus. Atrodė, tarsi būtumėme atsidūrę „Discovery“ kanalo filme.
Įspūdingas potyris buvo ir plaukiojimas jūriniais kajakais atvirame Ramiajame vandenyne po grotas ir pusę paros trukęs plaukimas jachta atvirame vandenyne, stebint gyvūniją.
Pamatėme visą būrį orkų – banginius žudikus. Žvejojome, traukėme iš vandens įspūdingo dydžio žuvis, kurias paskui ir suvalgėme...
– O ar saugiai jautėtės, būdami laukinėje gamtoje? Juk žinojote, kad ten galima sutikti ir meškų...
– Galiu paneigti stereotipą, kad reikia meškų bijoti. Svarbu protingai elgtis, kai esi toje vietoje, kur yra jų teritorija. Jos tikrai nėra žmonių tykantys ir sudraskyti pasiruošę monstrai.
Žinoma, kai važiavau ten, aplinkiniai prieš kelionę gąsdino, kad tais metais Kamčiatkoje nėra žuvies, meškos alkanos, taigi gali pulti žmones. Ir tikrai baimės buvo, nors žinojau, kad meška puola tik tada, jei ji sužeista ar gina jauniklius.
Vieną dieną žygio pradžioje dėl didelio rūko ir lietaus paklydome. Neveikė GPS funkcijos telefonuose. Apeidinėdami didelį lavos lauką, patekome į sunkiai pareinamas vietas: kalnas, slėnis, akmenynas, krūmai...
Matėme ir meškų kailio, ir ekskrementų, žinojome, kad jos yra visai šalia. Taigi, eidami, visi garsiai dainavome, barškinome puodukus, pasikeisdami ir taip baidydami laukinius žvėris.
Aišku, vėliau matėme ir už 300 metrų buvusias rudąsias meškas, kurias galėjome net fotografuoti. Jos buvo ir vienos, ir su meškiukais, matėme jas uogaujančias, renkančias mėlynes.
Pavojaus atvejui turėjome signalines raketas, bet nepanaudojome. Pasitvirtino faktas, kad, jeigu žmogus pats neprovokuoja, rudosios meškos laikosi atokiai.
O ta pirma žygio diena tikrai įsiminė – šlapios kuprinės, kiekvienas peršlapęs batas dienos pabaigoje sveriantis apie 3 kilogramus ir į nugarą kvėpuojančios meškos...
– Ką pačiai suteikia tokios ekstremalios kelionės? Ar tikrai jums gyvenime taip trūksta adrenalino?
– Man labai svarbus buvimas gamtoje. Patinka keliauti, apsistojant ne viešbučiuose, o palapinėje, kai galiu anksti nubudusi pasveikinti dieną, būdama gamtoje. Tada tarsi išsivalo galva, mintys „persikrauna“.
Dabar mūsų gyvenimas neatsiejamas nuo civilizacijos, kasdienybę sunku įsivaizduoti be elektros ar telefono, kompiuterio. O išėjus į autonominį žygį, gyveni be viso šito. Ir po tokios kelionės supranti, kiek tau nedaug iš tikrųjų gyvenime reikia. Pabuvusi laukinėje gamtoje, tiesiog jaučiuosi laimingesnė.
Mano specialybė – anesteziologija, dinamiška, joje reikia greitų sprendimų. Ilgą laiką taip ir dirbau, nes mano toks būdas. Nors dabar dirbu kitą darbą, dinamiškumo jame irgi netrūksta.
Kelionė į Boliviją ir plaukimas pavojinga kalnų upe mane išmokė kantrybės, kas šiaip gyvenime labai praverčia. Ten pasitaikė momentų, kai buvo daug nežinios, sumišusios su nerimu ir suvokimu, kad niekas čia nuo tavęs nepriklauso – belieka laukti...
– Kai grįžusi su šeima pasidalinote kelionių įspūdžiais, ar jie norėtų vykti kartu, ar atkalbinėja ir pačią nuo panašių kelionių?
– Dukrytės, žinoma, norėtų, kad nevažiuočiau. Joms per ilgu būti be manęs kelias savaites. Artimiausiu metu dėl įvairių priežasčių tokių kelionių ir nenusimato.
Bet, žvelgdama į ateitį, manau, kad šeimyna galėtų keliauti kartu. Gal ir ne į tokias ekstremalias keliones, bet, pavyzdžiui, galėtumėme su dukromis kartu lipti į kalnus, nakvoti palapinėse. Manau pats laikas pradėti nešti kuprines, išmokti stovyklauti ir pajusti kalnų žavesį.
– Koks būtų jūsų svajonių žygis?
– Konkretaus plano neturiu. Tik dabar atrandu žygius ir svarstau, kodėl nekeliavau anksčiau? Kodėl, mokydamasi Vilniaus Universitete, nedalyvavau žygeivių klube? Juk tiek yra nepalankytų šalių ir žemynų: Australija, Naujoji Zelandija, Pietų Amerikos šalys... Vilioja Kanada su savo nuostabia gamta.
Šiemet, duok Dieve, bent kelioms dienoms pavyktų Europos baltame vandenuke (kalnuose) su kajakais pasitaškyti...
Gaila, kad šią žiemą vandens Lietuvos upėse nėra. Juk mūsų, vandens pats sezonas – žiemą, kai upėse daug vandens, jis greitai teka, būna daugiau bangelių, sūkurių.
Kas nežino, tai galiu patikinti, kad Lietuvoje yra nuostabių, dinamiškų upelių – Dūkštelė, Šelmenta, Žvelsa, Anykšta...
O kalbant apie realų svajonių žygį, tai dabar, ko gero, labiausiai norėčiau nukeliauti į Altajaus kraštą.
