Socialiniai dainų tekstai, pankroko energija ir skaidri melancholija, stadionai ir nedideli klubai, įspūdingas koncertas Kuboje, dėl kurio grupė iš savo kišenės išleido maždaug milijoną litų, – „Manic Street Preachers” istorija, kaip ir šios grupės muzika, yra labai spalvinga.
„Motorcycle Emptiness”, „A Design For Life”, „If You Tolerate This Your Children Will Be Next” – šias ir kitas grupės dainas žino visi, kurie pastaruosius porą dešimtmečių bent kiek domėjosi Britų salų muzika.
Iki šiol Lietuvoje neviešėjusią grupę latviai prisivilioja jau antrą kartą – festivalyje „Positivus” trijulė koncertavo 2008-aisiais.
Vienas ryškiausių grupės istorijos epizodų – pradingęs gitaristas Richey Edwardsas.
Į depresiją ir nenuspėjamus poelgius linkusį muzikantą liudininkai paskutinį kartą matė 1995-ųjų vasario 1-ąją.
Po poros savaičių jo automobilis rastas netoli tilto, mėgstamo savižudžių.
Grupė iki šiol dalį honorarų atideda – tam atvejui, jei bičiulis atsirastų.
2009-aisiais ji įrašė albumą „Journal For Plague Lovers”, kurio dainas sukūrė pagal Richey paliktus tekstus. Iki šiol netyla istorijos, kad Richey nemirė, o pakeitęs tapatybę gyvena Indijoje ar Ibisoje, tačiau 2008-aisiais muzikanto šeima sutiko, kad R.Edwardsas būtų paskelbtas mirusiu.
Mintimis apie šią ir kitas „Manic Street Preachers” istorijas dalijosi grupės bosininkas Nicky Wire’as – šiurkštokais pareiškimais pagarsėjęs, suknelę scenoje kartais dėvintis 43 metų muzikantas, kadaise papiktinęs visą muzikos pasaulį kalbomis, kad grupės R.E.M. dainininkas Michaelas Stipe’as turėtų „keliauti paskui Freddie Mercury”.
Vėliau rokeris patikino, kad kolegai jis tikrai nelinki mirties nuo AIDS, o kalbėdamas su „Lietuvos rytu” buvo labai mandagus, nors Didžiosios Britanijos karalienei geriau nesiklausyti jo pamąstymų apie jos valdymą.
– Ar pamenate savo pirmąją viešnagę Baltijos šalyse? – pasiteiravau N.Wire’o.
– Labai graži vieta, kurioje vyksta festivalis. Apskritai Latvija man patiko – pasivaikščiojau po Rygą, kavos išgėriau.
Tąkart, prieš trejus metus, „Positivus” kaip tik grojo geri mūsų draugai „Travis”, surengė puikų koncertą. Tai buvo stebuklingas savaitgalis, nekantraujame sugrįžti.
Šįmet, girdėjau, irgi visai nebloga kompanija susirinks – bus grupė „The Vaccines“, kuri man labai patinka, daug kitų jaunų grupių. Savaip net nejauku, kad programoje būsime vieni pagrindinių atlikėjų – dauguma mūsų bendraamžių išsiskirstė, atsikūrė, vėl išsiskirstė, o mes vis dar darome savo. Tarp kai kurių kitų festivalio grupių esame kaip senoliai.
– Prieš 26 metus, kai pradėjote groti kartu, ar įsivaizdavote, kad 2012-aisiais vis dar būsite kviečiami į festivalius?
Tikrai ne, nemaniau, kad grupė taip ilgai gyvuos. Įsivaizdavau, kad bus kaip su „Sex Pistols” – greitai iškilsime, sužibėsime ir sudegsime.
Viską pakeitė daina „Motorcycle Emptiness” – gal nekuklu, bet tai labai gera mūsų daina. Pamaniau – jei kas penkerius metus parašysime tokią, galime ir užsibūti. Taip ir įvyko.
- Pernai išleidote geriausių dainų rinkinį „National Treasures“. Būtent populiariausias dainas ir ketinate groti latviams?
- Bus ir rečiau skambančių kūrinių, keistenybių – neseniai gastroliavome Europoje ir Japonijoje, tos mažiau žinomos dainos labai gerai „suėjo“. Darysime eksperimentą – grosime po dainą iš visų dešimties mūsų albumų. Norisi parodyti žmonėms visą mūsų 20 metų istoriją, gera, kad tai toli nuėjome. Galbūt tai – paskutinis kartas, kai grosime kai kurias dainas.
Tai keistas koncertas, nes įvairių mūsų karjeros laikotarpių dainos – labai skirtingos, pavyzdžiui, „Revol“ ir „The Everlasting“. Bet tai ir yra smagu – koncerte yra pritrenkiančių šuolių nuo agresijos prie švelnumo.
– Ar jums reikia specialaus pasirengimo, kai ketinate žengti į sceną prieš keliasdešimt tūkstančių žmonių?
Visada klausomės muzikos, kad pajustume tinkamą nuotaiką. Kokios? Grupių „The Smiths”, „Sex Pistols” ar Ozzy Osbourne’o. Aš dar suvalgau daug šokolado, kad įsikraučiau energijos.
- Pernai pasklido gandas, kad grupės apskritai tuoj nebeliks, bet jūs toliau koncertuojate. Kas nutiko?
- Koncertuose Londone pagrojome visas 38 savo dainas, kurios buvo išleistos singlais. Dvidešimt tūkstančių grupės gerbėjų tuose koncertuose tiesiog ėjo iš proto. Nusprendėme, kad bent dvejus metus Didžiojoje Britanijoje nekoncertuosime ir neleisime įrašų – tai buvo gražus atsisveikinimas.
Tačiau mūsų labai prašė atvykti į Japoniją, žemyninę Europą. Šįmet pirmą kartą gyvenime grosime Estijoje, Pietų Korėjoje – tokių galimybių negali atsisakyti. Keliaudamas prapleti akiratį ir gauni daug įkvėpimo. Kai kurie žmonės iš mano šnekų suprato, kad grupė apskritai skirstosi, bet jie klysta.
– Pasaulyje vyksta daug negerų dalykų – nuo klimato atšilimo iki konflikto Sirijoje. Kaip tai veikia jūsų kūrybą?
– Kartais norisi išjungti televizorių ir internetą, nes mūsų muzikoje daug temų, susijusių su tuo, kas vyksta aplinkui. Visada domėjomės tuo, kas vyksta mūsų šalyje ir pasaulyje. Dabar tų temų tiesiog per daug.
Mane tik glumina, kad dabar populiariausios kvailos, linksmos, kupinos neigimo, kad kas nors negerai, dainos. Visi nori užsimiršti, todėl popsas ir šokių muzika dabar tokie populiarūs – tuose kūriniuose nepastebima, kad riedame į bedugnę, kad esame ant katastrofos slenksčio.
O juk visuomenė pritvinkusi pykčio, ypač dėl visiškai nesuvaldytos finansinės sistemos. Pastaruosius dešimt metų kai kurie nenaudėliai statė ant kortos visą mūsų ateitį. Mes gerai laikomės, bet Pietų Velse, kur gyvenu, tiek daug žmonių vos suduria galą su galu.
Ir tuo pat metu tenka matyti tokius šlykščius spektaklius kaip karalienės valdymo Deimantinis jubiliejus. Jausmas – lyg būtume žengę šimtą metų į praeitį. Kumščiai gniaužiasi.
– Deimantinio jubiliejaus koncertas buvo transliuojamas ir Lietuvoje.
– Labai liūdna. Juk tai – mūsų šalies pristatymas pasauliui. O Deimantinis jubiliejus simbolizavo viską, ko mūsų šalyje verta nekęsti. Tiesos, rimtų problemų nepastebėjimo laižant padus aukštesnei visuomenės klasei. Visiškai nelinksma, nedžiugu, mėšlas.
Baisiausia, kad daugeliui žmonių tai patinka. Nuo tos minties mane apniko dar didesnė depresija.
– Ar pačiam niekada nekilo minčių eiti į politiką?
– Kartais kyla tokių idėjų. Gal būtų įdomu padirbėti Velso savivaldoje.
Kai būsiu per senas rokenrolui, būtų smagu atiduoti ką nors savo kraštui, padirbėti dėl regiono, iš kurio esu kilęs.
Bet manau, kad per daugelį metų esu prišnekėjęs tiek daug kam nors nepatinkančių dalykų, kad neturiu jokių galimybių būti išrinktas. (Kvatojasi.)
– Jums teko groti su daugybe įvairių žanrų garsių atlikėjų. Kurios pažintys įsiminė labiausiai?
Dainą „Your Love Alone Is Not Enough” įrašėme su Nina Persson iš švedų grupės „The Cardigans” – daugybę metų buvau prisiekęs jos gerbėjas, todėl tiesiog ėjau iš proto.
Kitą kūrinį grojome su Ianu McCullochu iš grupės „Echo & The Bunnymen” – o juk būtent šios grupės koncertas buvo pirmasis, kuriame apsilankiau. Kai Ianas atėjo į studiją, man vos širdis nesustojo.
Mums apskritai labai sekasi – grojome su Kylie Minogue, Duffu McKaganu iš „Guns n’Roses”, Kuboje surengėme specialų koncertą ir susipažinome su Fideliu Castro. Visa mūsų karjera – labai gera kelionė.
Nepaisant to, kad mes ją nuolat gadiname. „This Is My Truth Tell Me Yours” buvo puikus albumas, parduotas trijų milijonų egzempliorių tiražu, o tada mes įrašėme visiškai kitokio skambesio, nekomercinį diską „Know Your Enemy”.
Tai kartojasi nuolat – kai tik randame gerą formulę, iš karto ją suknisame. Tada mūsų niekas nenori klausytis, ir vėl kapstomės į viršų.
Turbūt todėl, kad esame nepataisomi romantikai, manantys, jog reikia daryti tik tai, kas patinka patiems, niekam nepataikauti. Tai, kad reikia vis iš naujo įrodinėti, jog esame geri, padeda išlaikyti šviežumą.
– Jūsų gitaristas R.Edwardsas dingo be žinios 1995-aisiais. Bet iki šiol vis pasklinda žinių, esą kažkas matė jį grojantį gatvėje Tailande ar kur nors kitur. Ar gerbėjai turėtų nustoti jo ieškoti?
– Tai – skaudi tema. Kiekvieną dieną susiduriame su ta baisia situacija, privalome išmokti gyventi su ja.
Puikiai sutariame su jo šeima – tėvais, seserimi. Jie prarado artimą žmogų, mes praradome draugą.
Sunku paaiškinti, bet tiesiog sugebame taip gyventi, nesikreipiame į brangiai mokamus amerikiečių psichologus, nesiimame kitokių nesąmonių, norėdami nusiraminti. Išeities nėra, nuo to nepabėgsi.
Tiesiog kaskart, kai koncertuojame, kai skamba jo parašytos eilės, pagalvoju, kad gal šią sekundę jis yra su mumis.
Festivalyje dalyvaus daug garsenybių
Festivalis „Positivus” Latvijos pajūryje rengiamas šeštą kartą. Per šį laiką jis pelnė didžiausio tokio pobūdžio renginio Baltijos šalyse reputaciją.
Populiariausi iki šiol festivalyje pasirodę muzikantai – 25 tūkstančių žiūrovų miniai grojusi grupė „Muse”, „Scissor Sisters”, „Hurts”, „Royksopp”, „Editors”, Markas Ronsonas, „Happy Mondays”, „James”, Moby, Fatboy Slimas ir daugybė kitų.
Šių metų festivalyje liepos 20–21 dienomis pagrindiniu smuiku grieš „Manic Street Preachers”, atlikėjas Damienas Rice’as ir grupė „Keane”. Tarp kitų renginio garsenybių – grupės „The Vaccines”, „Niki & The Dove”, „Friendly Fires”, „Wild Beasts”, SBTRKT.
Lietuvai festivalyje atstovaus grupė „Rasabasa”, atlikėjai Brokenchord ir Markas Palubenka.
„Manic Street Preachers“ daina „If You Tolerate This Your Children Will Be Next“:
