„Myliu dangų. Šviesų, kaip vaikystės prisiminimai, ir juodą, kaip degutas. Nesibaigiančiuose žvaigždžių raštuose galiu įžvelgti visą savo gyvenimo taką, širdies virpesius, subtiliausius jausmų niuansus.
Myliu dangų. Apsiniaukusį ir pilką, paraudusį nuo gestančios saulės, užtemusį - kad pamatytume žvaigždes... Ir vėl brėkštantį, kad pamatytume vieni kitus. Gal dėl to, išgirdus žodį „vasara“, pirmiausiai prieš akis iškyla bekraščio, viską aprėpiančio vasaros dangaus vaizdinys. Aš jį jaučiu savo lūpomis, akimis, galiu įkvėpti“, - poetiškai naująjį kūrinį pristato K. Nemycko.
Daina „Po vasaros dangum“ - lrytas.lt skaitytojų dėmesiui:
