Išprotėjęs Maksas ir Medūza. Tai - ne spalvingai išsidarkiusių festivalio lankytojų, o ežero pakrantę netoli Grefenhainicheno miestelio apsupusių gigantiškų mašinų pravardės.
30 metrų aukščio, iki 1980 tonų sveriančios mašinos, kuriomis nuo praėjusio amžiaus vidurio buvo kasama anglis, prieš keliolika metų galėjo būti supjaustytos ir išlydytos krosnyse. To siekė pinigų kvapą pajutę verslininkai.
Tačiau nugalėjo entuziastai, įtikinę šalies valdžią, kad kasykla gali tapti pramonės istorijos muziejumi po atviru dangumi. Dabar „geležies miestu“ - Feropoliu pavadintas muziejus po atviru dangumi kasmet sulaukia daugybės lankytojų, o galimybe šioje neįprastoje vietoje surengti savo koncertus domisi vis daugiau roko žvaigždžių.
„Vyrai ir moterys čia ir dirbo, ir gyveno. Keliolika metrų virš žemės pakibusiose platformose jie miegodavo, gamindavosi maistą, vakarais žaisdavo kortomis“, - rodydami išblukusias nuotraukas, pasakojo muziejaus darbuotojai.
1999-aisiais į šią vietą persikraustė „Melt!“ - šįmet jau 15-tą sykį surengtas muzikos festivalis, kurio reputacija seniai peržengė Vokietijos ribas.
Per šimtą grupių ir atlikėjų tris dienas drebina šias asfalto džiungles, suburdami 20 tūkstančių žiūrovų iš daugybės šalių.
„Tai - sąlyginai nedidelis festivalis. Bet jis - išskirtinis“, - šypteli „Melt!“ atstovas spaudai Dirkas Volleris, atrakindamas vartus ir kviesdamas laiptais ropštis ant vienos iš mašinų viršūnės.
Vaizdas gniaužia kvapą - iš viršaus atrodo, kad keturi metaliniai sargai tyliai prižiūri banguojančią minią, kurioje kiekvienas savaip eina iš proto. Nuo muzikos garsų dreba apleistų kambarių, pakibusių ant metalo konstrukcijų, langai. Žvalgydamasis prietemoje taip ir lauki, kad iš užkaborių išlįs koks siaubo filmo personažas.
„Kadaise mūsų festivalyje grojo dabar labai populiari švedų grupė „Mando Diao“. Koncertas buvo nevykęs - prie scenos susirinko gal trys šimtai žiūrovų.
Muzikantai nusiminė, bet jų veidai nušvito, kai pamatė šiuos kambarius. Čia jie surengė vieną geriausių savo fotosesijų“, - atsargiai braudamasis tarp aprūdijusiais vokiškais užrašais pažymėtų aparatų, pasakojo D. Volleris.
Festivalio atmosfera taip pakeri, jog grupės "Radiohead" vadybininkas yra užsiminęs - nors jo globotiniai paprastai groja kur kas didesnėse scenose, vieną dieną būtinai užsuks ir į "Melt!".
Pačių festivalio rengėjų svajonė - prancūzų dueto "Daft Punk" pasirodymas. Deja, pastarieji koncertuoja retai, o jų honoraras - itin didelis.
Dar prieš keletą metų festivalio lankytojams buvo leidžiama lipti ir patiems lyg iš paukščio skrydžio pažvelgti į renginio linksmybes.
Dabar šios „genialios“ idėjos atsisakyta. Festivalio rengėjai suvokė, kiek alaus jau pirmąją dieną suvartoja žiūrovai. Kad kas nors nukristų iš penkiolikos metrų aukščio, niekas nenori.
Pirmajame „Melt!“ festivalyje, kuris buvo surengtas kitoje vietoje, apsilankė 500 žiūrovų.
Šiandien jų - 20 tūkstančių. Visi bilietai išgraibstyti prieš keletą mėnesių. Dar nepasibaigus šių metų festivaliui, prie kasos rikiuojasi eilė - pirkti 115 eurų kainuojančių bilietų į kitų metų linksmybes, nors neaišku, kas jose koncertuos.
Tai - vienas svarbiausių festivalio bruožų. Vaikinai ir merginos iš visos Vokietijos į jį renkasi dėl ypatingos atmosferos - garsūs muzikantų vardai yra antraeilis masalas.
Kitaip nei kitur, festivalio plakatuose neišskiriamos ryškiausios žvaigždės. Visi atlikėjai - nuo pradinukų iki pasaulinių garsenybių - pažymimi vienodo dydžio raidėmis. Artistų vardai išdėlioti abėcėlės tvarka.
Kaip anekdotas pasakojama istorija, nutikusi prieš keletą metų. Festivalio rengėjai pasikvietė dabar jau iširusią vieną garsiausių britų roko grupių „Oasis“. Tačiau, kad ji gros, buvo paskelbta tik tada, kai jau buvo išpirkti visi bilietai.
Viena priežasčių - taip saugomasi nuo festivalį kaip skėriai užplūstančių britų. Linksmintis „Melt!“ - kone perpus pigiau nei daugumoje Didžiosios Britanijos festivalių. Jau keletą metų ribojamas bilietų, kurie parduodami užsienyje, skaičius - juk į „Melt!“ patekti nori keliskart daugiau vokiečių nei „geležies miestas“ gali sutalpinti.
Tiesa, kartais žaidimus žaidžia ir patys festivalio artistai. Neteko pamatyti sekmadienio programos, tačiau joje šįmet žibėjo viena ryškiausių pastarųjų dvylikos mėnesių žvaigždučių - dainininkė Lana Del Rey.
Dainininkė kažkodėl buvo nukišta į popietę - laiką, kai paprastai koncertuoja mažiau žinomi atlikėjai. Be to, jos pasirodymas vyko vienoje mažesnių renginio scenų.
Vėliau festivalio organizatoriai prasitarė - to pageidavo atlikėjos vadybininkai, norėję sukelti šurmulį. Reklamos tikslais geriau padaryti taip, kad į atlikėjos pasirodymą netilptų visi norintys.
Startavęs kaip elektroninės muzikos festivalis, „Melt!“ pamažu keičia savo veidą. Penkiose renginio scenose - vis daugiau alternatyvaus roko ir nepriklausomos popmuzikos atlikėjų.
Pirmąjį vakarą pagrindinėje scenoje siautėjo britų rokeriai „The Vaccines“, beje, šeštadienį Kaune pradėję ir JAV garsenybių „Red Hot Chili Peppers“ koncertą.
Ant ežero kranto ritmą kalė didžėjai ir elektroninės muzikos atlikėjai, surinkti vienų iš pagrindinių festivalio žvaigždžių - Berlyno dueto „Modeselektor“, kuris antrąjį festivalio vakarą keliolika tūkstančių žiūrovų priviliojo įspūdingu pasirodymu su vaizdo projekcijomis ir publikai nuolat mėtomais suvenyrais.
Jaunesnė publika trypė pakrantės smėlį, scenoje koncertuojant Diuseldorfo elektroninės muzikos pažiboms „Mouse On Mars“, rugpjūčio viduryje pasirodysiančioms festivalyje Lietuvos pajūryje „Satta Outside“.
Labiau „popsine“ programos dalimi besižavintieji galėjo įvertinti Didžiojoje Britanijoje žvėriškai populiarų atlikėją Plan B - kostiumuotas skandalistas, siunčiantis velniop savo gimtinės premjerą Davidą Cameroną, pusę koncerto skyrė soulo tradicijų pilnai muzikai, o antroje dalyje „įkalė“ visus pašokdinančio repo dozę.
Švelni britų atlikėja Little Boots atrodė lyg pasimetusi mergaičiukė, prisirinkusi lietuvių popžvaigždėms būdingų manierų - į kiek vaikiškus raginimus „pakelti rankas“ mažai kas kreipė dėmesį.
Vieną pirmųjų festivalio kulminacijos taškų pasiekė kažkodėl į mažesnę palapinę įgrūsta prancūzų elektroninės popmuzikos grupė M83. Visi norintieji nesutilpo ir klausėsi muzikos už palapinės sienų. Grupės lyderis Anthony Gonzalezas išsišiepęs fotografavo, kaip tūkstančiai vokiečių įsijautę rėkia dainos „Midnight City“ priedainį - per jų klyksma nesigirdėjo ir muzikos iš kolonėlių.
Ir Lietuvoje koncertavęs kanadiečių elektronikos „žvaigždūnas“ Caribou akinančiai baltais drabužiais kartu su savo sėbrais skėlė valandą mąstymą skatinančios muzikos, bet ji „Melt!“ auditorijai, regis, buvo kiek per sudėtinga - žiūrovai skirstėsi.
Britai „Bloc Party“ nėrėsi iš kailio, bet publikoje girdėjosi klausimų, kodėl jų lyderis Kele Okereke maivosi kaip labiausiai išpuikęs mados dizaineris.
Manieringumu jis vis dėlto nusileido amerikiečių dainininkui Rufusui Wainwrightui, bet prie to jau visi pripratę. Vienas įdomiausių šiuolaikinių JAV dainų autorių publiką bandė „paimti“ ne tik filosofija persunktais dainų tekstais, scenoje uždegtomis žvakėmis ir su niekuo nesupainiojamu balso tembru.
„Aš jus myliu, vokiečiai. Mano sužadėtinis iš Vokietijos. Jo vardas - Jornas Weisbrodas“, - publiką užvesti bandė neslepiantis artistas, bet aiškiai pataikė ne tuo adresu.
Jo istorija - iš tiesų spalvinga. Homoseksualumo neslepiantis artistas pernai vis dėlto susilaukė kūdikio su legendinio Kanados atlikėjo ir rašytojo Leonardo Coheno dukra.
Tačiau energingesnės muzikos išgirsti susirinkusių žiūrovų tai nepapirko. Po Rufuso koncertavusi jauna vokiečių grupė „I Heart Sharks“ sulaukė triskart daugiau publikos.
Pliaupiant lietui, pirmąjį vakarą su žiūrovais atsisveikino britų dabstepo karaliai - duetas „Nero“. Didžiulę tribūną į sceną atsitempę atlikėjai žemais dažniais visus vidaus organus drebino taip, kad arti jų daugiau nei 20 minučių iškentėti negalėjo net ištikimiausi gerbėjai.
Antrąją dieną viskas prasidėjo iš naujo - britų alternatyvaus roko duetas „Blood Red Shoes“ dienos šviesoje atrodė kiek sutrikęs, bet tikrą pasitikėjimo savimo pamoką pateikė jų tautiečiai „Two Door Cinema Club“ - melodingas dainas, kartais net kiek primenančias populiariųjų „Coldplay“ hitus, pilnutėlė pagrindinė Feropolio aikštė vieningai traukė choru.
Norintys keistenybių rinkosi į elektroninės popmuzikos trio iš Švedijos „Niki & The Dove“ koncertą. Šamaniško ritmo dainas lydėjo atitinkamas įvaizdis - vokalistė Malin Dalhstrom pasipuošė lyg iš septintojo dešimtmečio nužengusi hipių vakarėlio viešnia, o jos judesius ir iš krepšio trauktus spalvingus žaislus geriausia apibūdinti fraze „neišgėręs nesuprasi“.
Britų dabstepo grupės „Magnetic Man“ narys Benga elgėsi kur kas paprasčiau - skaldė ritmus, palinkęs prie nešiojamojo kompiuterio, į kompaniją pasikvietęs reperį, kurį labiau verta vadinti rėkautoju - pagrindinė pastarojo funkcija buvo kas keletą minučių kuo garsiau pagirti pagrindinę žvaigždę.
Labiausiai aptarinėjamas festivalio akimirkas padovanojo amerikiečių grupė „Gossip“.
Įspūdingų gabaritų vokalistė Beth Ditto per pastaruosius penkerius metus tapo ne tik muzikos, bet ir vakarėlių bei mados pasaulio žvaigžde - bičiuliaujasi su manekene Kate Moss, ne sykį nuoga pozavo žurnalų viršeliams, o prieš porą metų žingsniavo podiumu, Paryžiaus mados savaitėje pristatydama Jeano Paulio Gaultier kolekciją.
Viena garsiausių muzikos pasaulio lesbiečių publikai pademonstravo striptizą - nusiplėšusi aptemptą raudoną suknelę, liko su juodu korsetu.
Tikrosios linksmybės prasidėjo, kai tarp žiūrovų ji pamatė itin ekstravagantiškai pasipuošusį gerbėją - vyriškį, persirengusį milžinišku kruvinu higieniniu įklotu.
Užsitempusi jį į ant scenos, Beth jį apdovanojo bučiniais ir pakvietė visą likusį koncertą šokti kartu, bet tuo reikalai nesibaigė.
Įsijautusi atlikėja pradėjo nuo jo kostiumo laižyti „kraują“, garsiai paskelbė, kad visi grupėje grojantys vyrai turi vaginas, galiausiai pasiguldė gyvąjį „įklotą“ ant scenos ir apžergusi pradėjo į jį trintis tarpkoju.
Skambios antraštės - garantuotos, tik jos vargu ar padėjo atkreipti dėmesį į „Gossip“ muziką.
O ji buvo puiki - pusantros valandos energingame pasirodyme atsirado vietos ir didžiausiam grupės hitui „Standing In The Way Of Control“, ir „Nirvana“ kūrinių ištraukoms.
Pasirodymą vainikavo jaudinanti scena - B. Ditto nusileido nuo scenos, priėjo prie žiūrovų, iš vieno jų atėmė cigaretę ir užsirūkiusi uždainavo lyriškąją „I Will Always Love You“. Dainuodama žengė į užkulisius - jos atsisveikinimą su „Melt!“ žiūrovai pamatė didžiuliuose ekranuose.
„Žmogus - įklotas“ po šio pasirodymo tapo pagrindine festivalio žvaigžde, bet jis - toli gražu ne vienintelis festivalio lankytojas, nusipelnęs simbolinės „šlovės galerijos“.
Į „Melt!“ atvykęs su džinsais ir marškinėliais, gali pasijusti kaip idiotas. Pasidabinti festivaliui - šventa kiekvieno renginio dalyvio pareiga.
Vaikinai, persirengę princesėmis, merginos, persirengusios vampyrais. Prie veido priklijuotas dantų šepetėlis. Oranžinės ir purpurinės timpos, kuriais pasidabino dvidešimties vaikinų kompanija. „Melt!“ - tikra fantazijos šventė, nors ne vienas stilistas šiame festivalyje patirtų širdies smūgį.
Vienas vaikinas ne tik nusigrimavo ir apsirengė taip, jog tapo lyg du vandens lašai panašus į aktorių Johnny Deppą filmuose apie Karibų jūros piratus, bet ir nepavargdamas visas tris dienas mėgdžiojo jo manieras - manieringai vaipėsi ir nustebęs stebeilijosi į visus praeinančius.
Iš persirengusių gyvūnais - meškinais, kiškiais, viščiukais - buvo galima suformuoti didžiulį zoologijos sodą.
„Madą mėgdžioti gyvūnus atnešė populiarus mūsų reperis Cro - jis visada dėvi pandos kaukę. Žmonės pasigavo šią idėją“, - paslaugiai aiškino vokiečiai.
„Tu tirpdai mano širdį“, - skelbia festivalio šūkis, ir vokiečių atsipalaidavimas bei ore tvyranti visuotinės meilės atmosfera jį puikiai atspindi.
Tai vieta, kurioje kiekvienas trumpam gali pasijusti žvaigžde. Tarp jų - ir anglies kasimo mašinos, kurioms tokios linksmos „pensijos“ galima tik pavydėti.
