Kai ceremonijos režisierius Danny Boyle'as dar pernai paskelbė, jog už renginio garso takelį bus atsakingas britų duetas „Underworld“, buvo sunerimusių. Narkotikų kvapeliu persmelktos elektroninės muzikos veteranai, prieš keletą metų koncertavę ir Vilniuje, ceremoniją galėjo užkišti pogrindžio grupių įrašais. Taip nenutiko, bet vienas dviprasmiškas akcentas vis dėlto išryškėjo – ceremonijoje skambėjo net keliolika pačių „Underworld“ kūrinių ar jų ištraukų. Vyrukai neatsispyrė pagundai – net baisu įsivaizduoti, kokio dydžio autorinis honoraras jiems turėtų prikapsėti iš šios ceremonijos transliacijos, kuri buvo stebima visame pasaulyje.
Pirmasis albumo diskas primena teatralizuotą ceremonijos dalį. Reperio Dizzee Rascalo „Bonkers“ - akimirką, kai olimpinis stadionas virto gigantiška šokių aikštele, Londono simfoninio orkestro atliekama kompozitoriaus Vangelio melodija „Chariots Of Fire“ - „pono Byno“ Rowano Atkinsono išsidirbinėjimą prie klavišinių. Dainininkės Emeli Sande rauda, gaivališkas grupės „Arctic Monkeys“ pasirodymas, kai vaikinai užsidegę pliekė ir juos išgarsinusį hitą „I Bet You Look Good On The Dance Floor“, ir Johno Lennono „Come Together“ - užsimerki ir vėl matai tuos psichodelinius švytinčius „drugelius“, sukančius ratus stadione.
Diską baigia „Caliban's Dream“ - nauja „Underworld“ daina, specialiai olimpinės ugnies įžiebimo ceremonijai įrašyta su choru, simfoniniu orkestru ir grupės „Two Door Cinema Club“ vokalistu – melodinga, švelni ir didinga. Tik klausydamasis be vaizdo supranti, kaip tampriai ceremonijos scenarijus buvo susietas su muzika ir kaip vykusiai ji atspindi visuotinio džiaugsmo nuotaiką. Nuo britų folko dainiaus Franko Turnerio iki indų kompozitoriaus AR Rahmano – pirmosios albumo dalies muzikinis audinys margas ir nenuspėjamas, dovanojantis atradimų po kiekvienos perklausos.
Net jei jame nėra keleto ceremonijoje skambėjusių ryškių kūrinių – pavyzdžiui Paulo McCartney įspūdingo finalo (o čia jau tiesiog keista – seras galėtų ir įsižeisti).
Antrajame diske reikalai kiek pasikeičia. Čia jau „Underworld“ galima apkaltinti piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Pasaulio atletų parado fone – daugiausia arba jų pačių, arba jų bičiulio, plačiajai publikai mažai žinomo Velso „drum'n'bass“ žanro kūrėjo High Contrast, muzika. Galima dėti pliusą už humoro jausmą – depresyvus kūrinys „Dirty Epic“ tikrai neturi nieko bendra su pakiliai olimpine dvasia. Įbrukta ir pora užuominų į roko ir popmuzikos klasiką – dueto „Pet Shop Boys“ (kuris sekmadienį turėtų pasirodyti uždarymo ceremonijoje) pirmasis hitas „West End Girls“ ar Davido Bowie bravūriškas kūrinys „Heroes“. Bet šios albumo dalies patrauklumas – gerokai ribotas, šiuolaikine elektronine muzika nesidomintiems greičiausiai nebus ką veikti.
Idealus suvenyras, žinoma, būtų DVD su ceremonijos vaizdo įrašu – apie ją pagrįstai kalbama, kaip apie moderniausią ir įspūdingiausią per visą olimpinių žaidynių istoriją. Bet muzikos rinkinys – irgi puiki proga prisiminti akimirkas, kurios prikaustė viso pasaulio dėmesį, sukėlė ir džiaugsmo, ir nuostabos, ir kritikos: buvo tokių, kuriems modernumo tame vaizdelyje buvo per daug, o karalienę kadaisę aštriai keikusių pankų „Sex Pistols“ dainos patekimas į ceremonijos garso takelį atrodė netinkamas žingsnis. Olimpinių žaidynių suvenyriniai albumai dažnai yra tiesiog spalvingos atvirutės, kurios, kai nuslūgsta euforija, parduotuvėse mėtosi nukainotų prekių dėžėse. Su šiuoalbumu taip nutikti neturėtų – jame skambanti muzika vertę turi ir be olimpinių sentimentų.
Įvertinimas – 9 iš 10
