Susižavėjimą dvasios ir kasdienybės ekologija aktoriai pademonstravo antrojo savo albumo viršelyje. Jis sulankstytas iš senų laikraščių. Kiekviena „Albumo be jokių Ė“ pakuotė – kitokia. Ant vieno iš pirmųjų egzempliorių puikavosi Egidijaus Dragūno nuotrauka.
„Mes atspindime Lietuvos gyvenimą, o Egidijus – to gyvenimo dalis“, - nepasimetė grupės narys Dominykas Vaitiekūnas.
„Nemanome, kad jis mus užgoš“, - numojo ranka jo bendražygis Vaidas Kublinskas.
Du vyrai ir trečioji „slibinė“ Aistė Lasytė knygyne padainavo porą kūrinių, o galiausiai vazone pasodino gilę. Taip atsiprašydami gamtos už tai, kad kurdami albumą naudojo elektros energiją, valgė maistą ir kitaip naudojo planetos resursus.
Uždengę vazoną audeklu ir paslėpę nuo žurnalistų akių, po dešimties minučių „Liūdni slibinai“ išsišiepę pademonstravo „išdygusį“ ąžuoliuką.
Tokie smagūs išsidirbinėjimai – ne naujiena. Prieš porą metų pirmąjį albumą grupė „virė“ ir „kepė“, į pristatymą atsitempusi krūvą virtuvės rakandų.
Tačiau „Liūdni slibinai“ jau tapo kur kas daugiau nei pokštu. Per ketverius metus grupė surengė per 200 koncertų, šįmet laimėjo publikos numylėtinių titulą alternatyvios muzikos apdovanojimų ceremonijoje T.Ė.T.Ė.
Antrasis albumas šį mėnesį bus pristatytas koncertais šešiuose Lietuvos miestuose. Jame – šešiolika kūrinių, parašytų pagal Juozo Erlicko, Kazio Binkio, Kristijono Donelaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų garsių poetų eiles. Pačių „slibinų“ tekstų albume nedaug.
„Yra žmonių, kurie rašo geriau negu mes, ir mes nebijome to pripažinti. Parašyti gerą tekstą nėra toks jau paprastas darbas, kaip daug kam atrodo“, - svarstė V. Kublinskas.
„Kuriant „Liūdnus slibinus“, man buvo daug gražių atradimų Maironio, K. Donelaičio, A. Baranausko tekstuose. Nors vaikystėje jų baidžiausi“, - pritarė D. Vaitiekūnas.
Kažką per vidurį tarp rimtos dainuojamosios poezijos ir cirko scenoje kuriantys atlikėjai savęs nevadina muzikantais, nors Vaidas ir Aistė sakosi „žinantys akordų pavadinimus“. Šįmet visi jie gavo aktorių diplomus.
Albumo pristatymo proga Vaido marškinėlius papuošė Maironio, Aistės – Žemaitės, o Dominyko – jo paties atvaizdas.
„Tai viltis, sudėta į mano veidą. Mano nuotrauka simbolizuoja draugus. Man juk ir barzda auga, ir veidas moteriškas“, - aiškino D. Vaitiekūnas.
„Į jo veidą telpa visa mūsų koncepcija“, - atsiduso V. Kublinskas.
D. Vaitiekūno veidą įsiminė ne tik „Liūdnų slibinų“ gerbėjai. Aktorius šįmet laimėjo TV projektą „Šok su manimi“, nuo šio rudens LRT kanale veda laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“.
„Ar dėl to į koncertus ateina daugiau žiūrovų? Nepastebėjau, kad taip būtų.
Kai mane pirštais baksnoja gatvėje, sako – o, slibinas. Ne dėl šokių atpažįsta. Kai netikėtai gaunu nuolaidų kavai, kinų maistui, banke ar ligoninėje, tai irgi būna dėl „Liūdnų slibinų“ dainų“, - pasakojo Dominykas.
Antrąjį albumą grupė vadina brandesniu už pirmąjį.
„Pirmąjį įrašėme per dešimt dienų, o šį ruošėme pusę metų. Kūrėme, mąstėme, perrašinėjome. Be to, šiandien jau turime daugiau patirties“, - reziumavo V. Kublinskas.
