Trys aktorystės studentai suburia grupę, nes nenori vėliau elgetauti su diplomais rankose. Jų grupė suranda gerbėjų ir rūsiuose, kur skamba dainuojamoji poezija, ir dideliuose festivaliuose. Įkvepianti istorija. Dar smagiau - kad antrame albume „slibinai“ žengia nemažą žingsnį į priekį.
Jei pirmasis, per dešimt dienų įrašytas diskas smarkiai kvepėjo mokyklinukų saviveikla, antrojo klausytis - kur kas smagiau. Nors patys „slibinai“ savęs ir nevadina muzikantais. Akustinė gitara vis dar yra pagrindinis dainų stuburas, bet kiti instrumentai ir pritariantieji vokalai sudėlioti apgalvotai ir padeda praturtinti pagrindinę idėją. O ji nesikeičia - su gero humoro doze dainuoti žinomų Lietuvos poetų tekstus, kartais sukuriant „Tele bim bam“, o kartais - ir visai rimtų apmąstymų atmosferą.
Juoko, žinoma, daugiau ne rimtumo. Bent kartą išgirsti, kaip jie įsijautę choru rėkia Kristijono Donelaičio „Metus“, smaginasi su Juozo Erlicko „Pieno fabrikėliu“ ar „Ipolitu“, visiškai netikėtu muzikiniu kampu įrėmina Sigito Gedos „Šunelių vasarą“ ar tarmiškai rėkauja užstalės dainoje „Kūmas ir kūma“.
Tik keturių iš keturiolikos dainų tekstai - sukurti pačių „slibinų“, ir dvi iš jų yra repuojamos (nors reperiai nuo tokio repavimo raukysis). Vienoje („Gipsas“) atsiranda vietos eilutei „mano batai buvo du“, kitoje („Arbata“) vienintelė grupės mergina Aistė Lasytė sukelia juoko priepuolį - tobulai perteikdama didmiesčio pamaivų šnekos akcentą.
Marcelijaus Martinaičio baladė „Kukučio mirtis“ tarp šitų pasismaginimų atrodo kone kaip svetimkūnis, bet ji primena, kad „slibinai“ turi kone beribes galimybes - nuo atskiros programos vaikams (tai būtų visai gera idėja) iki lyrikos. Kai grupės narys Dominykas Vaitiekūnas sako, kad net po pergalės „Šok su manimi“ jį gatvėje pirmiausia atpažįsta kaip „slibiną“, džiugu - būtų liūdna, jei televiziniai reikalai užgožtų reiškinį, kurį stebėti vis įdomiau.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Liūdnų slibinų“ daina „Pieno fabrikėlis“:
