Pasaulis jį pirmiausia žino kaip nenuspėjamų, tamsių psichologinių trilerių kūrėją. Vis dėlto pastaruosius keletą metų D. Lynchas kur kas daugiau dėmesio skiria muzikai, o ne kinui.
„Tvin Pykso“, „Malholando kelio“, „Vidaus imperijos“ ir kitų filmų režisierius ir praeityje buvo įsivėlęs į ne vieną muzikinį projektą, tačiau šiuo metu muzika yra pagrindinis jo kūrybinių žaidimų laukas.
Albumą kūrė dešimtmetį
Paslaptingasis 66-erių kino korifėjus pernai išleido du albumus. Vienas jų — „Crazy Clown Time“, kuriame pats dainuoja ir įrašė didžiąją dalį instrumentų.
Antras — dešimtmetį kurtas „This Train“. Vienuolika mįslingos atmosferos kūrinių, kuriuos D. Lynchas įrašė su vokaliste Chrysta Bell. Viena albumo dainų — „Polish Poem“ — dar prieš šešerius metus skambėjo filme „Vidaus imperija“.
Kūrinius lydi vaizdo klipai, persmelkti tamsaus seksualumo, būdingo D. Lyncho filmams. Pats kino meistras neminimas kaip jų režisierius, tačiau teigiama, kad jis prisidėjo prie klipų kūrimo ir pats nufilmavo kai kuriuos vaizdus.
„Ji — nuostabi. Ji gimusi būti scenoje“, — apie dainininkę retame interviu yra sakęs režisierius.
Hipnotizuojančio balso atlikėja, nevengianti ryškaus makiažo ir gilių iškirpčių, stengiasi sukurti paslapties foną. Projektas — tiesiog alsuojantis D. Lyncho estetika.
Dainos skambės Vilniuje
Chrysta Bell — vardas, ir nežinia, ar tikras. Pavardės ir amžiaus niekas nesako. Galima suprasti, kad moteris yra įžengusi į ketvirtą dešimtį, bet jos asmeninio gyvenimo reikalai — ne tai, apie ką pasakojama žiniasklaidai.
Apie savo kino darbus kalbėti atsisakantis D. Lynchas kur kas mieliau šneka apie Chrystą Bell, tačiau ir čia apsiriboja pasvarstymais apie jos talentą bei užuomina, kad būtent tokios dainininkės savo idėjoms įgyvendinti ieškojo daugybę metų.
2012-aisiais atėjo metas šiuos kūrinius atlikti koncertuose. D. Lynchas į gastroles nevyksta, tačiau atlikti muziką gyvai patikėjo Chrystai Bell su jos suburta grupe „Black Book Angel“.
Spalio 20-ąją išgirsti ir pamatyti garsiojo kino kūrėjo bei dainininkės bendro darbo rezultatus bus galima tikro garso koncerte, kuris vyks Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.
Pokalbis nuolat trūkinėjo
Visuose Chrystos Bell interviu, kuriuos teko skaityti, pokalbis sukasi apie D. Lynchą — nenuostabu, nes tai reta proga praskleisti skraistę, gaubiančią režisierių ir jo darbo metodus.
Kalbėdamasis su dainininke telefonu pradedi suprasti, kuo ji sužavėjo pagarsėjusį ekscentriką.
Chrysta Bell — beprotiškai, net pabrėžtinai mandagi, kas trečią sakinį palydi juoku — visai kaip kai kurie „Tvin Pykso“ personažai.
Kartais atrodo, kad viskas, net ir pokalbiai su žurnalistais, yra D. Lyncho surežisuotas žaidimas.
Iš pradžių nurodomas neteisingas telefono numeris — vienu skaičiumi per daug. Karštligiški skambučiai vadybininkui nepadeda — tikrojo atlikėjos numerio jis nesako, ragina skambinti nurodytu. Atsitiktinai nukandus vieną skaičių ragelyje pagaliau pasigirsta dainininkės balsas.
Pašnekesys nutrūksta penkis kartus — Chrysta Bell vis atsiprašinėja, pasakoja, kad yra dykumoje, paprašo palūkėti, kol nuvažiuos į degalinę, nes ten „turėtų būti geresnis ryšys“. Geresnis jis taip ir netampa.
— Lietuvoje lankysitės pirmą sykį. Ar kada manėte, kad teks atkeliauti pas mus?
— Lietuva man atrodo labai egzotiškai. Dievinu keliauti, tad galimybė nuvykti į šalį, kurioje apsilankyti nė nesvajojau, yra fantastiška. Pati mintis, kad taip toli nuo mano namų žmonės, kurių niekada nesu sutikusi, ketina ateiti manęs išgirsti, yra labai įdomi ir kiek beprotiška. Niekada nemaniau, kad „This Train“ dainos, kurias įrašiau Kalifornijoje, suteiks man progą nukeliauti kone per visą Žemės rutulį.
— Pabrėžiate, kad vaizdai yra svarbi jūsų pasirodymų dalis. Vilniuje koncertuosite kino teatre. Ar tai — pranašumas?
— O tikrai? Ir yra veikiantis ekranas? Nuostabu. Mes galime surengti koncertą, kuriame visas dėmesys tenka balsui ir instrumentams, arba šou, kuriame naudojame vaizdo projekcijas. Jas sukūrė mano grupės narys Dutchas Rallas, tačiau prie jų idėjos prisidėjo ir D. Lynchas.
Šaunu, vadinasi, galėsime parodyti viską. Vaizdų santykis su muzika — labai svarbus. Tai geriausias mūsų koncertas, kokį galite pamatyti.
Kai kuriuose klubuose vaizdo projekcijas rodome ant lubų ir sienų, bet kino teatro ekranas — visai kitas reikalas. Džiaugiuosi jau iš anksto.
— Augote muzikalioje šeimoje. Ar buvo bent menkiausia galimybė, kad gyvenime pasirinksite ne muziką, o ką nors kita?
— Sąžiningai — ne. Nežinau, ar būtent todėl, kad mano mama buvo vokalistė, o patėvis — muzikantas. Bet jaučiu ypatingą ryšį su muzika, nuo mažų dienų.
Muzika man leidžia jaustis gerai, tai yra visiška palaima.
Artimieji labai palaikė sprendimą susieti gyvenimą su muzika, tai irgi padėjo. Nebuvo jokių kalbų, neva „susirask tikrą ar atsarginį darbą“. Tad man pasisekė. Galbūt kai kurie dalykai užkoduoti genuose. Vis dėlto mano dainavimas — ir ilgo darbo rezultatas. Nuolat stengiuosi tobulinti savo balsą.
— Vos baigusi vidurinę mokyklą pradėjote dainuoti džiazo grupėje „8 1/2 Seasons“. Tai buvo visai kitokia muzika, nei sukūrėte su Davidu.
— Ta grupė labai padėjo susiformuoti man, kaip dainininkei. Ji padėjo susipažinti su muzika, kuri man nebuvo įprasta, suteikė galimybę įnešti savo idėjų į kolektyvą, kuris jau turėjo neblogą reputaciją.
Tai buvo patyrusių, profesionalių muzikantų komanda, tarp kurių buvau žalia naujokė. Tai padėjo išmokti naujų dalykų.
Kai prisidėjau prie grupės, man buvo 18-a, kai baigiau su ja dirbti — 22-eji, todėl šį laikotarpį vadinu savo universitetu. Darbo buvo daugybė: ryte dainuoji radijo laidoje, popiet — įrašų parduotuvėje, vakare — klube. Ir taip — penkias dienas per savaitę. Buvo labai linksma.
Kai susipažinau su Davidu, jau turėjau ketverių metų kone kasdienių koncertų patirtį, be to, dar anksčiau buvau daug dainavusi šeimos įrašų studijoje.
Kaip sutikau Davidą? Per agentą, kuris jį pažįsta ir žinojo, kad Davidas ieško vokalistės, su kuria norėtų dirbti.
O aš ieškojau partnerio, kuris turėtų stiprų kūrybinį impulsą, su kuriuo būtume bendraminčiai — emocijomis ir suvokimu. Kad tai bus Davidas, nė nesvajojau.
— Esate didelė Davido serialo „Tvin Pyksas“ gerbėja. D. Lynchas — viena įdomiausių ir paslaptingiausių pasaulio meno figūrų. Kaip rengėtės pažinčiai su juo?
— Aš — didžiulė jo gerbėja. Niekada iki tol nė nesvajojau, kad galėsiu susipažinti, jau nekalbu apie darbą su juo. Tai mano didžiausias gyvenimo stebuklas.
Tirtėjau iš jaudulio. Ne tik dėl to, kad buvo nedrąsu susitikti. Agentas, kuris mus suvedė, juk labiausiai rizikavo. Nenorėjau jo nuvilti. D. Lyncho pasitikėjimas yra labai svarbus, o laikas — brangus.
Jei būčiau nepatikusi, tai galėjo sukomplikuoti jo ir agento santykius.
Tas agentas nusprendė mane supažindinti su Davidu po vos 20 minučių pašnekesio. Pasakė supratęs, kad būtent tokios kaip aš Davidas ieško jau daug metų. Tai man atrodė beprotybė.
Vadybininkas, kuris supažindino su tuo agentu, yra patyręs, bet buvo ką tik pradėjęs dirbti su manimi. Jo reputacija irgi galėjo nukentėti. Taigi du svarbūs žmonės parodė didelį pasitikėjimą manimi.
Į susitikimą su Davidu atėjau neišsimiegojusi — naktį tiesiog negalėjau užmigti iš jaudulio. Prieš eidama pasimeldžiau, stengiausi sutelkti pozityvias mintis.
Pažintis buvo tokia maloni. Davidas akivaizdžiai suprato, kaip nelengva man bendrauti su tokiu autoritetu, bet visos mano baimės ir nerimas išgaravo akimirksniu, kai jis įsikandęs cigaretę atidarė duris, išsišiepė, ištarė „labas, Chrysta Bell“ ir šiltai apkabino. Jis tikrai pasistengė, kad jausčiausi gerai, ir aš jam už tai amžinai dėkinga — kaip ir už daugelį kitų dalykų.
— Kuo jis jus nustebino? Gal buvote galvoje susikūrusi įspūdį apie D. Lynchą, kuris pasirodė klaidingas?
— Žinote, jis gyvena ir dirba kitoje erdvėje. Jis nepanašus į žmogų iš šito pasaulio, tarsi filmo herojus. Toks įspūdis, kad jis geriau supranta, kas ir koks yra nei dauguma mūsų.
Pažiūrėkite „Tvin Pyksą“ — juk taip sunku suprasti, kas ten vyksta. Visur, kur eina, Davidą lydi paslapties skraistė. Nežinojau, ko tikėtis.
Vis dėlto nebuvau pasirengusi tam, kaip jis su manimi elgėsi. „Ar viskas gerai?“, „kur norėtum sėstis?“, „norėčiau tau pagroti šiek tiek muzikos“ — kiekvienas sakinys spinduliavo šiluma ir svetingumu. Jis primena džentelmeną iš senų filmų.
Su juo bendrauti man yra neįtikėtinai lengva. Bet, žinoma, neįmanoma visiškai pamiršti, kad tai D. Lynchas. Jis pats puikiai supranta, kad aplinkiniams neįmanoma į jį žiūrėti kaip į paprastą žmogų.
— Vadinasi, negalite tiesiog jam paskambinti ir pasakyti: „Ei, biče, užsuk, aš vakarienę paruošiu, apie gyvenimą papliurpsim“?
— Tiesa. (Kvatojasi.) Likimas man dovanojo progą nemažai laiko praleisti su Davidu, jo šeima, žmonėmis, su kuriais jis dirba. Jo gyvenime esu jau daugiau nei dešimt metų. Su juo patyrėme įvairių dalykų. Dabar, tikiuosi, vienas į kitą jau žiūrime kaip į draugą.
Bet aš atsargiai elgiuosi, vertinu jo laiką, energiją ir šiais dalykais nepiktnaudžiauju. Ištaikau progą susitikti, pasidalyti naujienomis ir priminti, kaip smarkiai džiaugiuosi mūsų bendravimu ir viskuo, ką jis dėl manęs nuveikė.
— Jūsų albumas su Davidu buvo kuriamas dešimt metų. Ar nepasitaikė akimirkų, kai manėte, kad nieko iš to neišeis?
— Taip, buvo daugybė tokių akimirkų ir buvau su tuo susitaikiusi. (Juokiasi.) Muzika, kurią kartu kūrėme, buvo nuostabi, pajutau ryšį su ja. Atrodė, kad šis albumas turi savo likimą ir nė vienas iš mūsų negali jo kontroliuoti.
Reikėdavo laukti, kol Davidą aplankys įkvėpimas sukurti dainą, tada aš keliaudavau iš Teksaso į Los Andželą įrašyti balso. Tai buvo tikras kantrybės, laukimo, pasidavimo ir susitaikymo su likimu egzaminas.
Bet už laukimą buvo atsilyginama nauja daina. O pats didžiausias atlygis buvo visas albumas.
Tai labai brangus įrašas. Ne finansų, nors ir negaliu apie tai kalbėti, bet emocijų, energijos, vidinės sumaišties prasme. Jame tiek daug gyvybės, kraujo. Per dešimt metų galima spėti susituokti, išsiskirti, susilaukti vaiko ir numirti.
Kita vertus, jei tai nebūtų užtrukę taip ilgai, galbūt šis įrašas nebūtų taip smarkiai paveikęs žmonių. Kitaip tariant, tai brangus darbas, bet galima sakyti, kad gavau šį nuostabų dalyką neįtikėtinai pigiai. Jei tai neskamba kaip absurdas. (Juokiasi.)
— Koncertai, kuriuose atliekate savo su D. Lynchu sukurtas dainas, — jūsų bendro projekto pabaiga?
— Kaip bus, taip. Mes su Davidu galbūt todėl ir tikome vienas kitam, kad savęs neprievartaujame. Yra mūsų kartu įrašytų dainų, kurios dar neišleistos. Vienos jų — baigtos, kitos — juodraščiai. Galbūt ta muzika niekada neišvys dienos šviesos.
Muzika, kuri skamba šiame albume, lydės mane visą gyvenimą. Neįsivaizduoju, kad kada nors ateityje surengsiu koncertą, kuriame neskambės bent viena daina iš šio projekto.
Net jei kursiu visai kitokią muziką, kurią, beje, su grupe „Black Book Angel“ jau pradėjome rašyti.
— D. Lynchas jus atvirai vadina savo mūza. Kukliai jaučiatės tai girdėdama?
— Aš nesu kukli, visiškai ne. Isteriškai kikenu, kai tai girdžiu. Dėl to, ką man reiškia Davidas ir ką jis įnešė į mano pasaulį.
Matote, girdėti tokius žodžius — toks pats jausmas, tarsi kas nors sakytų, kad esu vienaragis. Mintis, kad galiu įkvėpti tokį nepaprastą žmogų, yra lyg eilutė iš pasakos.
Jei mano vibracijos ir pastangos gali įkvėpti Davidą, esu labai laiminga. Visiškai nežinau, kaip priimti tokį komplimentą, bet jį priimu. (Kvatojasi.)
— Nekilo minčių išbandyti aktorės darbo? Tai būtų normalu tiek metų dirbant su vienu įdomiausių kino režisierių.
— Jei atsirastų man vaidmenį skirti norintis režisierius, kuriuo pasitikėčiau, būčiau gerose rankose, sakyčiau — esu atvira pasiūlymams. Tačiau iki šiol visą dėmesį skyriau muzikai, tai mano didžiausia aistra. Ar aktorystė ateis į mano gyvenimą, nežinau, pati to aktyviai nesiekiu. Pažiūrėsime, kur likimas nublokš.
— Rugpjūtį Holivude įvyko jūsų koncertinės programos debiutas, jus scenoje pristatė D. Lynchas. Vertinimai — įvairūs, kai kam užkliuvo tai, kad pusę koncerto dainuojate vienais apatiniais.
— Vienuose straipsniuose mane gyrė, kituose peikė. Viena moteris, kuri labai prastai įvertino albumą, išpeikė koncertą žurnale „Vice“. Aš — tiesiog ne jos skonio.
Manęs tokie dalykai netrikdo. Sunkiausia susitaikyti su kritika, kurioje yra bent lašas tiesos. Nes kažkas rado skylę tavo šarvuose ir dūrė taikliai. Vis dėlto tas straipsnis buvo ne toks. Ten tiesiog papilta purvo.
Kita vertus, pažiūrėkite, kaip smarkiai atakuojama dainininkė Lana Del Rey. Ji išprotėtų, jei kreiptų dėmesį į tai. Nežinau, kaip su tokiomis priekabėmis tvarkyčiausi. Mano atvejis — visai kitoks.
— Interneto enciklopedijoje „Wikipedia“ nėra straipsnio apie jus. Prisipažinkite — jūs juos ištrinate?
— Man taip labiau patinka. (Juokiasi.) Neatsakysiu, ar ėmiausi veiksmų, kad to straipsnio ten nebūtų.
Viena priežasčių — pati daugybę informacijos gaunu iš tos enciklopedijos. Tuo pat metu man atrodo keista, kad surenki internete keliolika faktų apie žmogų ir tai jau yra jo apibūdinimas enciklopedijoje. Manau, kad straipsniai apie garsenybes ten dažnai yra siaubingi.
Gal kada nors man skirtas puslapis ten atsiras ir negalėsiu nieko padaryti. Bet tikrai nenoriu ten būti.
— Gal stengiatės išsaugoti “Tvin Pykso” stiliaus paslapties skraistę?
— Ne, tikrai ne. Nesu nusiteikusi prieš tai... bet gal ir esu. Gal kada nors tai bus neišvengiama. Tiesą sakant, na, juk suprantate, ar ne?
Ch. Bell vaizdo klipas "Swing With Me":
