„Eurovizinės“ dainos „Something“ šiame albume nėra, o muzika, kuri jame skamba, net ir nėra labai panaši į šį kūrinį. „Eurovizijos“ atrankoje buvęs grupės „Hetero“ (kurią mažai kas prisimena) narys dainos skambesiu kiek priminė amerikiečių grupę „The Killers“, o jo albume - nemažai visai kitokios muzikos.
Vienintelis panašumas - melodijos kiek primena tai, ką prieš beveik trisdešimt metų kūrė „naujųjų romantikų“ judėjimo muzikantai, bet aranžuotės klaidžioja kažkur tarp Andriaus Mamontovo, dainuojamosios poezijos atlikėjų ir grupės „Coldplay“ kūrybos.
A. Pojavio balso išskirtiniu nepavadinsi, tačiau visos jo galimybės šiose dainose išnaudotos kone tobulai - nuo kiek grėsmingos intonacijos kūrinyje „Tolima artima“ iki švelnios melancholijos dainoje „Traukiniai“.
„Gyvenimas“ ar „Vieniša viltis“ - kūriniai, kurie visai neblogai „įsipaišytų“ į bardų festivalio programą. Šioks toks kontrastas - „Svajonės“ su garsų uraganu antroje kūrinio dalyje. „Žmonės (Rankas į viršų)“ - kone vienintelė iš aštuonių albumo dainų, kurioje pasigirsta kažkas panašaus į linksmumą. Nepasakysi, kad Andrius šiame albume liūdnas - apibūdinimas „ramus“ tinka labiau.
Vienintelis nesusipratimas, kaip bebūtų paradoksalu, yra daina „Lietuva“, kuria vasarą save pristatyti mūsų šalies auditorijai bandė atlikėjas. Tipiškas emigranto laiškas su visomis klišėmis apie „alyvų kvapą“ ir „klevų sulą“ - bet, kaip rodo, gausūs patriotinių dainų konkursų pavyzdžiai, bandymas nebanaliai rašyti apie gimtąjį kraštą yra banano žievė, ant kurios slysta net labiausiai patyrę artistai.
Kuo Andrius išsiskiria iš kitų su gitara kuriančių vaikinų - šis albumas dar neatsako. Bet užuomazgos - įdomios, ir nuoširdžias dainas mėgstantiems šis diskas (kurį jau galima įsigyti interneto parduotuvėje „iTunes“) nuotaikos tikrai nesugadins.
Įvertinimas - 7 iš 10.
A. Pojavio daina „Tolima artima“:
