Pagal „Eurovizijos” atrankos sistemą galutinius rezultatus lemia susumuoti žiūrovų ir komisijos balsai. LRT televizijos šeštadienį transliuoto koncerto žiūrovai nuomonę jau pareiškė.
Komisijos balai ir galutiniai rezultatai bus paskelbti ketvirtadienį. Komisiją sudaro 24 asmenys. Studijoje dirbo keturi jų – laidų vedėja Zita Kelmickaitė, dainininkas Sasha Songas, kompozitorius Deivydas Zvonkus ir „Lietuvos ryto” žurnalistas Ramūnas Zilnys.
Iš aštuonių koncerte skambėjusių dainų į pusfinalį žengs trys. Jų atlikėjai prisidės prie vietą pusfinalyje jau pelniusių „Saulės brolių”, Andriaus Pojavio, „Timohi”, Beissoul su Gabriele Griciūte ir Gabrieliaus Vagelio, kuris pusfinaliuose pasirodys ir vienas, ir su Ieva Zasimauskaite.
Ne pirmą kartą atrankoje dalyvaujanti grupė „Eden” šįmet kelią skinasi griežto skambesio daina „War Without End” („Karas be pabaigos”) su dramatiškais pagalbos šūksniais ir ekrane rodomais karo baisumų vaizdais.
38 metų „Eden” gitaristas Stanislavas Gorbunovas „Lietuvos rytui” sakė, jog laikas atsikratyti nuomonės, esą „Eurovizijoje” sėkmės gali sulaukti tik nerūpestingos dainos.
– TV žiūrovai jūsų grupę geriausiai pažįsta iš „Eurovizijos” atrankų. Kiek metų gyvuoja „Eden”?
– Grupės atsirado 2009-aisiais. Buvo kiek kitos sudėties. Bandėme šturmuoti „Euroviziją”, daina „Nirvana” išpopuliarėjo, ji ir dabar skamba mūsų koncertuose. Vėliau metams grupė iširo, o prieš dvylika mėnesių susirinko nauja sudėtis.
Pabandėme kitaip pažvelgti į skambesį, atsirado akordeonas, naujų idėjų. Vasarą koncertavome Lenkijoje, Vokietijoje, bet ši atranka – pirmas rimtesnis atsinaujinusios grupės pasirodymas Lietuvoje.
– Kodėl grupė pasivadino „Eden”? Tai reiška rojų.
– Idėjinis pavadinimas. Trumpas, geras, tarptautinis, turintis prasmę. Visi grupės nariai – tikintys.
– Jūsų daina „War Without End” ragina baigti karus. Ar ją įkvėpė konkretus karinis konfliktas?
– Įkvėpimas ateina savaime. Visi matome, kas dedasi aplink – didžiulė įtampa. Matėme, kas vyko Egipte, Libijoje, dabar – Sirijoje ir Izraelyje. Kasdien per televizorių apie tą patį kalbama.
Idėją padiktavo ir muzika. Buvo aišku, kad šiai melodijai reikia didelės idėjos ir prasmės.
– Sulaukėte didžiausio televizijos žiūrovų palaikymo. Ar tai jus nustebino?
– Parengiamąjį darbą atlikome. Trys mūsų grupės nariai moko muzikos, turi daug mokinių. Aš dirbu įmonėje, kurioje per šimtą darbuotojų. Kone visų prašiau balsuoti. Bet rezultatai vis tiek nustebino.
– Komisija dvejojo dėl jūsų pasirodymo. Ar tikitės patekti į atrankos pusfinalį?
– Taip. Tikime, kad mūsų idėja sujaudins, norime, kad ją išgirstų kuo daugiau žmonių. Pakaks apie „Euroviziją” galvoti kaip apie nerimtą konkursą. Jį stebi 150 milijonų žmonių, nereikia manyti, kad visi jie nori tik pasilinksminti.
– Ar muzika, pasirodymas „Eurovizijoje” tikrai gali sustabdyti karus, pakeisti žmonių mąstymą?
– Muzika keičia žmones, ir pavyzdžių yra daugybė. Man regis, niekas mūsų atrankoje dar nebandė pasirodyti taip. Kitų tokių konkursų, kuriuose galime pasirodyti, nėra. „Eurovizija” tikrai pritraukia dėmesio.
–Patyrėte tai savo kailiu?
– Žinoma. Po atrankoje skambėjusios dainos „Nirvana” užsimezgė naujų pažinčių, atsirado kvietimų koncertuoti.
Net ir apie Lietuvos atranką rašo interneto svetainės Ispanijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse. Tai labai geras būdas pristatyti savo idėjas.
Nėra blogų konkursų. Paskaičiau atsiliepimus – pusei žmonių labai patiko, ką mes darome, pusei – visai nepatiko. Bet tai normalu.
– Vienas interneto komentatorius parašė, kad grojate „Depeche Mode” muziką su „Pink Floyd” tekstais. Yra tiesos?
– Šiek tiek. Su šių dviejų grupių muzika augome, jų įtakos skambesiui yra. Bet ne tik šių grupių. Mane labai žavi grupė „U2”, kuri rašo stiprius politinius tekstus ir yra kone populiariausia pasaulyje.
– Kokį įspūdį jums paliko kitų atrankos dalyvių pasirodymai?
– Yra gero vokalo, gerų dainų. Manau, man būtų nekorektiška komentuoti konkurentų pasirodymus.
Tik kilo viena mintis dėl komisijos. Ar mes nesame panašūs į senus generolus, kurie vis bando naują karą laimėti senais nepasiteisinusiais būdais. Mes vis galvojame, kaip padaryti tai, ką daro visi, kad būtume arčiau standartų.
Bet standartinis variantas turbūt niekam nebus įdomus. Rinkime tai, kas mums patinka, o standartai – antroje vietoje. Žinoma, būtinas pasirodymų profesionalumas. Aš pats matau, kaip atrankoje atlikėjai auga. Net Donatas Montvydas ne iš karto tapo geru vokalistu.
