Tai nutiko 1985 metų liepos 13 dieną. Tada įvyko tuo metu didžiausias visų laikų labdaros koncertas „Live Aid“. Nors „The Queen“ žvaigždė jau blėso, tačiau pasirodymas šiame renginyje kūrėjus pavertė roko legendomis. Koncerte „Live Aid“ dalyvavę žmonės dar ir dabar prisimena tas 20 minučių, kai į sceną žengė „The Queen“.
Žurnalistės Lesley Ann Jones knygą „Freddie Mercury. Visa biografija“ išleidusi leidykla „Novelita“ portalo lrytas.lt skaitytojams siūlo ištrauką, kurioje aprašomas „The Queen“ karjeros viršūnė.
* * * Dalyvaudami šiame koncerte mes darome kažką pozityvaus – kad žmonės atkreiptų dėmesį, įsiklausytų ir, viliamės, paaukotų. Į tai, kad kiti badauja, reiktų žiūrėti kaip į bendrą visų žmonių problemą. Kartais aš iš tiesų jaučiuosi negalįs niekuo padėti. Bet šįkart tai yra vienas iš tų momentų, kai kažkuo galiu prisidėti ir aš. Fredis Merkuris (Freddie Mercury)
Pati tinkamiausia scena Fredžiui Merkuriui, – visas pasaulis. Bobas Geldofas (Bob Geldof) Būta laikų, kai politikai buvo neprilygstami gražbyliai. Bet iškalbos menas šiame amžiuje beviltiškai sunyko. Rokenrolas yra bene vienintelė iš visų dar gyvuojančių neįtikėtinų profesijų, kuria užsiimantis asmuo ar grupė gali savo rankose laikyti ištisą auditoriją, savo balsu valdyti tūkstantinę minią. Kino filmų aktoriai to negali. Televizijos žvaigždės juo labiau. Galbūt todėl mūsų laikais roko superžvaigždė yra bene paskutinysis publikos dėmesį gyvai valdantis asmuo. Tą aš supratau Live Aid paramos koncerte, kartu su The Who boso gitaristu Džonu Entvistlu (John Entwistle) ir jo drauge Maks (Max) stovėdama Vemblio stadiono užkulisiuose. Stebėjome Fredžio pasirodymą alinančioje kaitroje priešais aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių ir priešais... kas dabar tiksliai suskaičiuos, priešais kiek milijonų televizijos žiūrovų? Vėliau buvo svaidomasi įvairiais skaičiais – nuo „keturių šimtų milijonų palydovinės televizijos žiūrovų maždaug penkiasdešimtyje pasaulio valstybių“ iki „1,9 milijardo visame pasaulyje“. Jis atrodė kaip visada nerūpestingas, sąmojingas, gyvas, įžūlus ir seksualus. Mes jį stebėjome atvipusiais žandikauliais. Kurtinantis minios staugimas užgožė bet kokį mėginimą tarti keltą žodžių. Fredžiui tai negalėjo nerūpėti. Publiką pakerėjusi jo primityvi jėga buvo tokia galinga, jog ją beveik galėjai užuosti tvyrančią ore. Užkulisiuose didžiausios roko legendos akimirksnį apmirė matydamos, kaip jų konkurentas nusineša visą koncertą. Fredis žinojo, ką daro – tai tiesa. Tas aštuoniolika minučių pasaulį valdė neįtikėtinas karalius ir karalienė Queen. Dažniausiai sėkmė mus aplanko nelauktai. Bobas Geldofas sykį važiuodamas taksi skrebeno savo dienoraštį – ir jam pasisekė. Tai buvo 1984-ųjų lapkritis. Iš smegenų gilumos, iš, kaip vėliau jis pats įvardijo, „besigrumiančių minčių mūšio lauko“ iškilo rudimentiniai fragmentai eilučių, kurios netrukus įsiūbuos visą pasaulį. Tai nutiko BBC News kanalu pamačius šiurpų Maiklo Bjuerko (Michael Buerck) reportažą iš bado nualintos Etiopijos. Pakraupusį nuo vaizdo medžiagos su joje užfiksuotomis biblinėmis kančiomis Geldofą ištiko šokas ir apėmė bejėgiškumas, tačiau kažkas jo viduje kuždėjo, jog jis privalo įsitraukti. Kokiu būdu, dar nenutuokė. Jis galėjo imtis tik to, ką mokėjo geriausiai: sėsti ir parašyti hitą, pajamas už kurį galėjo atiduoti organizacijai Oxfam. Pankroką grojanti jo grupė The Boomtown Rats iš Airijos tuo metu išgyveno nuosmukį – geriausiųjų dešimtuke jų dainų nebuvo nuo pat 1980 m. Jų zenitas, pirmoje vietoje pabuvojusi daina „Aš nemėgstu pirmadienių“ („I Don’t Like Mondays“), patirtas 1979-aisiais, jau buvo tapęs praeitimi. Jis žinojo, jog muzikos gerbėjai užplūs parduotuves ieškodami labdaros singlo, kurį sukūrė gana žymus atlikėjas, ir ypač vykstant kalėdinių singlų prekybai. Tereikėjo surasti tokio įrašo idėjai prijaučiančią žvaigždę. Būtų nepalyginamai geriau, jei jam pavyktų vienintelei dainai prisivilioti ištisą jų galaktiką. Bobas šnektelėjo su Midžu Juru (Midge Ure). Jo grupė Ultravox tą savaitę turėjo pasirodyti Channel 4 kanalo pramoginėje roko ir popso laidoje The Tube, kurią kūrė tuometinė Geldofo mergina (netrukus tapsianti jo žmona), šviesaus atminimo Pola Jeits (Paula Yates). Midžas sutiko Geldofo eilėms parašyti muziką ir sukurti dainos aranžuotę. Po to Bobas pakalbino Stingą (Sting), Duran Duran dainininką Saimoną Le Boną (Simon Le Bon) ir Martiną Kempą (Martin Kemp) iš Spandau Ballet. Laikui bėgant, galaktinis jo sąrašas vis ilgėjo – jame tarp daugelio kitų atsidūrė ir Boi Džordžas (Boy George), Frankie Goes to Hollywood, Polas Veleris (Paul Weller) iš The Style Council, Džordžas Maiklas su Endriumi Ridželėjumi (Andrew Ridgeley) iš Wham!, taip pat Polas Jangas (Paul Young). Mielai sutiko ir Frensis Rosis (Francis Rossi), ir Rikas Parfitas (Rick Parfitt) iš Status Quo. Prie plejados prisijungė Filas Kolinsas (Phil Collins), Bananarama. Deividas Bouvis ir Polas Makartnis (Paul McCartney). Kurie buvo užsiėmę kitais reikalais, prisijungė vėliau: jie buvo nusiųsti ir pas Geldofą įdainuoti savo partijas į jau įrašytą singlą. Seras Piteris Bleikas (Peter Blake), pasaulyje išgarsėjęs savo ikoniniu The Beatles albumo „Sgt Pepper’s Lonely Hearts Club“ viršelio apipavidalinimu, buvo užverbuotas sukurti įmautę plokštelei. Taip gimė labdaros supergrupė Band Aid – paradoksalu, tačiau lygiai tokiu pat pavadinimu egzistuoja ir garsus lipnios juostelės prekės ženklas Band-Aid. Šįkart tai reiškė grupę, kuri pagelbės pasauliui. Daina „Do They Know It’s Christmas?“ („Ar jie žino, kad jau Kalėdos?“) nemokamai buvo įrašyta 1984 m. lapkričio 25 dieną Trevoro Horno (Trevor Horn) studijoje Sarm West Studios Noting Hile, vakarinėje Londono dalyje, o išleista vos per keturias dienas. Tą savaitę į pirmą poziciją pakilo gražuolis škotų dainininkas Džimas Daimondas (Jim Diamond) ir jo didinga nesenstanti baladė „I Should Have Known Better“ („Turėjau žinoti geriau“). Nors Džimo grupė PhD 1982-aisiais išleido hitu tapusią dainą „I Won’t Let You Down“ („Nenuvilsiu“), nė viena jo kaip solo dainininko daina hitu dar nebuvo tapusi. Muzikos verslo pasaulis buvo tiesiog priblokštas, kai kilniaširdis Džimas interviu papasakojo apie savo sėkmę labiausiai perkamų dainų sąrašuose. – Man nepaprastai malonu, jog mano daina tapo pirmaujančia, – kalbėjo jis. – Tačiau noriu, kad kitą savaitę žmonės mano dainos nebepirktų. Noriu, kad vietoj jos pirktų Band Aid. – Negalėjau tuo patikėti, – prisimena Geldofas. – Aš puikiai įsivaizduoju, ką reiškė tai pasakyti dainininkui, kurio jokia daina iki tol nebuvo tapusi pirmąja dešimtuke. Jam teko savo pirmąjį hitą paaukoti kitų labui. Tai buvo nuoširdu ir nesavanaudiška. Kitą savaitę Jungtinės Karalystės daina „Do They Know It’s Christmas?“ šovė tiesiai į populiariausių dainų sąrašo viršūnę. Jos kopijų buvo parduota daugiau nei visų kitų tos savaitės sąrašo dainų kartu sudėjus – daina tapo perkamiausia Didžiojoje Britanijoje nuo pat 1952-ųjų, kai tokius sąrašus pradėta sudarinėti. Vien per pirmąją savaitę buvo parduotas milijonas dainos kopijų. Pirmojoje vietoje rekordinis kūrinys išsilaikė penketą savaičių – iš viso buvo parduota daugiau kaip 3,5 mln. jo kopijų. Daina netrukus tapo labiausiai perkamu singlu Jungtinės Karalystės istorijoje ir nutraukė devynerius metus trukusią Queen „baroko“ šedevro „Bohemian Rhapsody“ („Bohemijos rapsodija“) hegemoniją. „Do They Know It’s Christmas?“ aplenkė tik 1997 m. Eltono Džono (Elton John) dvigubas labdaros singlas Candle In the Wind / Something About the Way You Look Tonight (Žvakė vėjyje / Šis tas apie tai, kaip tu atrodai šįvakar), pakartotinai išleistas velionės Velso princesės atminimui. – Queen, žinoma, buvo nusivylę, jog jų niekas nepakvietė į „Do They Know It’s Christmas?“ įrašų sesiją, – pripažįsta Spaikas Ednis (Spike Edney), koncertinių turų muzikantas, gastroliavęs su Queen kaip penktasis grupės narys – skambinęs klavišiniais, dainavęs ir akomponavęs ritmo gitara. Jis išgarsėjo muzikuodamas su The Boomtown Rats ir su daugybe kitų garsių atlikėjų. – Aš tuomet kaip tik koncertavau Rats gastrolėse su Geldofu, ir apie tai užsiminiau Bobui. Ir tik tada jis man papasakojo rezgąs planus surengti šou projektą, į kurį būtinai pakviesiąs ir Queen. Pamenu, tada galvojau: „Po paraliais. Jis kuoktelėjo. Jis to niekada nesulauks.“ Muzikos verslo reakcija į tai, ką pasiekė Geldofas, netrukus įgavo naują pavidalą. Įkandin britų sekė amerikiečiai – JAV atlikėjų supergrupė USA for Africa ir jų daina „We Are The World“ („O mes – pasaulis“). Ją parašė Maiklas Džeksonas (Michael Jackson) ir Lainelas Ričis (Lionel Richie), prodiusavo Kvinsis Džonsas (Quincy Jones) ir Maiklas Omartijanas (Michael Omartian), o į įrašų sesiją susirinko legendiniai pasaulio atlikėjai. Daina buvo įrašyta Holivude, studijoje A & M Studios, 1985 m. sausį – ją sudainavo visas žvaigždynas: Dajana Ros (Diana Ross), Briusas Springstynas (Bruce Springsteen), Smokis Robinzonas (Smokey Robinson), Sindė Loper (Cindy Lauper), Bilis Džoelis (Billy Joel), Dionė Vorvik (Dionne Warwick), Vilis Nelsonas (Willie Nelson) ir Hiujis Luisas (Huey Lewis). Iš viso – daugiau kaip keturiasdešimt penki geriausi JAV atlikėjai. Dar penkiasdešimt liko už borto. Kai pasirinktieji atvyko į studiją, jie ant durų išvydo lentelę su užrašu „Su savo ego susitvarkyti prašytume šiapus durų“. Visi jie akis į akį susitiko ir su šmaikščiai nusiteikusiu Stiviu Vonderiu (Stevie Wonder), įspėjusiu visus: jei daina nepatiks iš pirmo sykio ar „neveš“, jis pats asmeniškai kartu su kitu neregiu atlikėju Rėjumi Čarlzu (Ray Charles) visus išvežios į namus. Buvo parduota daugiau kaip dvidešimt milijonų šio įrašo kopijų – kūrinys tapo sparčiausiai perkamu popsinglu Amerikos istorijoje. Kad Geldofo paramos kampanija buvo sėkminga ir kad jis jau brandina planus sukurti visų laikų ambicingiausią rokenrolo projektą, paaiškėjo tuomet, kai Queen baigė įrašyti savo naują albumą „The Works“. Kadangi įrašant singlą Queen jatėsi ignoruojami, jie nesitikėjo, jog bus kviečiami į koncertinį projektą. Dabar tai skamba ironiškai. Nepaisant penkiolika metų trukusios karjeros, solidaus neprilygstamų albumų, singlų ir vaizdo klipų bagažo, daugiamilijoninių honorarų ir unikalaus muzikalumo, dėl kurio Queen repertuare vietos atsirado roko, pop, operos, rokabilio, disko, fank ir folklorinei muzikai, nepaisant visų susišluotų muzikinių apdovanojimų – Queen žvaigždė leidosi. Ilgą laiką – nuo 1984-ųjų rugpjūčio iki 1985-ųjų gegužės – grupė, populiarindama naująjį albumą „The Works“, koncertavo užsienyje. Šio turnė metu, 1985-ųjų sausį, jie dalyvavo festivalyje Rock in Rio, kur gyvai grojo trims šimtams dvidešimt penkiems tūkstančių klausytojų. Tačiau koncertinio turo metu apniko problemos. Pasigirdo kalbų, jog Queen ketina išsiskirstyti. – Jie aiškiai dreifavo pasroviui, – patvirtina Spaikas Ednis. – O laikai buvo pasikeitę, brėško naujo muzikinio žanro era. Tai buvo naujosios romantiškos muzikos stilius, Spandau Ballet ir Duran Duran. Sėkme ar nesėkme niekas nesikliauja – dėl jų niekas negali būti tikras. Tačiau Queen reikalai jau kurį laiką klostėsi kažkaip kreivokai – ypač Amerikoje. Santykiai su jų reikalus JAV tvarkančia leidybine kompanija pašlijo. Tai pakirto jų pasitikėjimą savimi. Galbūt jie ir tarpusavyje truputį susiburbuliavo. Kam nepasitaiko? – O kas čia tokio – žmonės juk irgi pykstasi, – nesistebi artimas jų bičiulis, klavišinių maestro, buvęs Strawb ir Yes narys Rikas Veikmanas (Rick Wakeman). – Grupių nariai ginčijasi. Ir tai visai suprantama: kokiame dar darbe su kolegomis leidi ištisas dienas? Gastrolėse kartu pusryčiauji, kartu važiuoji į darbą, kartu užkandžiauji. Vienintelė proga pabūti vienam – kai eini miegoti. Ir tai ne visada. Ir visai nesvarbu, kokie neperskiriami bičiuliai esate – ateina diena, kai sau pasakai: „Jei jis dar sykį pasikasys galvą, aš į jį suvarysiu peilį.“ Privalai išmokti suteikti erdvės kitiems. Tai, kad jūs kuriate teisingą muziką, nieko nereiškia, jei vienas iš jūsų nusilaka iki žemės graibymo, kitas prisišvampia narkotikų, trečias nori repetuoti, o ketvirtas tylomis nusimuilina pažiūrėti futbolo rungtynių. Kartu išlaikyti keturių ar penkių žmonių grupę, ypač kūrybos žmonių, kurie su savo protais, pirštais ar balsais išdarinėja stebuklus – tokiame kolektyve panašiems fejerverkams idealios sąlygos. Šiuo požiūriu Queen niekuo nesiskyrė nuo visų kitų. Po koncertinio turo, kuriuo buvo reklamuojamas gluminančio šokių stiliaus ir mažai gitarų skambesio išlaikęs 1982 m. albumas „Hot Space“, Fredis Merkuris, Brajanas Mėjus (Brian May), Rodžeris Teiloras (Roger Taylor) ir Džonas Dykonas (John Deacon) labai vaisingai išsiskirstė po asmeninius solo projektus – ypač gerai sekėsi Brajanui su Edžiu Van Heilenu (Eddie Van Halen) projekte Star Fleet Project ir Fredžiui, įrašiusiam solinį albumą. 1983-iųjų rugpjūtį ketveriukė vėl susibėgo Los Andžele – dešimtojo albumo ir debiutinės kompaktinės plokštelės „The Works“ įrašams. Pirmuoju singlu buvo pasirinkta šio albumo daina „Radio Ga Ga“. Albume „The Works“ taip pat buvo sunkiojo roko bomba „Hammer to Fall“ („Kai spragtels gaidukas“), graudi baladė „Is This The World We Created...?“ („Nejau tai pasaulis, kurį mes sukūrėme?“) ir kontroversiškoji „I Want to Break Free“ („Aš noriu ištrūkti“) – pasipiktinimo bangą sukėlusiame šios dainos lengvabūdiškame vaizdo klipe moterimis persirengę Queen vyrukai parodijuoja britų TV kanaluose rodytą muilo operą „Coronation Street“ („Karūnavimo gatvė“). Nors Jungtinėje Karalystėje ir kitose valstybėse šis singlas buvo nepaprastai populiarus, jis žeidė konservatyviąsias JAV Vidurio vakarų valstijas ir nuvylė daugelį ten gyvenančių gerbėjų. Maža to, Queen tomis dienomis buvo tik ką pažeidę Jungtinių Tautų kultūrinį boikotą, kaip ir Rodas Stiuartas (Rod Stewart), Rikas Veikmanas, Status Quo ir kiti, koncertavę apartheido politiką vykdžiusioje Pietų Afrikos Respublikoje (PAR). Dėl koncertų 1984-ųjų spalį San Sityje, kazino, golfo ir pramogų centre Sol Kerzner, Boputatsvanoje, grupė sulaukė didžiulės kritikos, o Britanijos muzikų sąjunga juos nubaudė ir įtraukė į juoduosius sąrašus. Iš Afrikos kilusiam atlikėjui – o toks buvo Fredis – tai atrodė kaip farsas. Šis nesusipratimas nenuėjo užmarštin iki pat 1993 m., kai griuvo rasinę segregaciją propagavusi politinė apartheido sistema ir po metų PAR prezidentu buvo išrinktas Nelsonas Mandela (Nelson Mandela). Vėliau Queen tapo labai aktyviais ir vienais pagrindinių Mandelos rėmėjų. – Dėl koncertų Pietų Afrikoje Queen palaikiau vienareikšmiškai, – replikuoja Rikas Veikmanas. – Aš irgi koncertavau vidury apartheido su orkestru, sudarytu iš juodaodžių zulusų, azijiečių ir baltaodžių. – Aš ten surengiau koncertą „Journey to the Centre of the Earth“ („Kelionė į Žemės centrą“) ir už tai britų spaudos buvau kalamas ant kryžiaus. Mėginau paaiškinti, bet jie nesiklausė. Muzika nėra nei „balta“, nei „juoda“ – tai tik orkestras, choro ansamblis. Savo koncertu mes neketinome paremti apartheido režimo. Koncertuoti ten važiavo Džordžas Bensonas (George Benson). Važiavo Dajana Ros. Juodaodžiams ten koncertuoti buvo galima, o baltiesiems – ne? Juk tai ne kas kita, o rasizmas. Širlė Basi (Shirley Bassey) ten važiavo, sakydama: „Po galais, aš esu pusiau tamsiaodė, pusiau velsietė – ar begali būti blogiau?“ Tad kai Queen nuvyko į Pietų Afriką, aš nuoširdžiai jiems paplojau. Jie atkreipė dėmesį į tą bukagalvišką nesąmonę ir į tai, jog muzika nepripažįsta nei lytinių, nei kultūrinių ar rasinių barjerų. Muzika yra visiems. Buvo planuojama, jog 1985 m. liepos 13 d. Live Aid „globalinis muzikos automatas“ gros dviejose didžiulėse koncertinėse aikštėse – Vemblio stadione ir Džono Kenedžio stadione Filadelfijoje. Projekto organizavimas virto logistiniu košmaru. – Kai Bobas atėjo į mano kabinetą ir papasakojo apie sumanytą renginį, aš pamaniau, kad jis juokauja, – prisimena renginio prodiuseris Harvis Goldsmitas (Harvey Goldsmith). – 1985-aisias dar nebuvo fakso aparatų, kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir panašių dalykų. Naudojomės teleksais ir laidiniais telefonais. Pamenu, kaip vieną popietę sėdėjau savo biure priešais didžiulį palydovinį žemėlapį su pora skriestuvų, mėgindamas jame pažymėti, virš kokių teritorijų tam tikru metu praskries orbitinis palydovas. O kai nuėjome į BBC, stuksendamas į stalą Bobas aiškino: „Man reikia septyniolikos valandų televizijos eterio“, – ir tai buvo revoliucija. Kai BBC vis sutiko, jų sprendimą galėjome naudoti kaip svertą įkalbinėdami kitus transliuotojus iš viso pasaulio. Toks dalykas buvo organizuojamas pirmą sykį – iki tol nieko panašaus nebuvo. Mano užduotis buvo visas detales sudėti į visumą taip, kad viskas veiktų nepriekaištingai. Paskui atėjo metas pabandyti prisikalbinti garsiausius roko muzikos grandus. Kai kurie iš jų jau buvo sutikę įrašyti labdaros singlus, koncertuoti ir padėti surinkti kuo daugiau pinigų mirštančiųjų reikmėms. Tai turėjo būti fantastiškai skambus muzikinio pasaulio antausis šitiek delsusioms visų valstybių vyriausybėms. Kaip yra pasakęs Frensis Rosis iš Status Quo: „Ir visa tai prasukti mėgino kažkokie tešlagalviai iš rokenrolo. Kai dabar pažvelgiu atgal, mane suima siutas. Neabejoju, jei visi būtų dirbę išvien – jei tik tuomet mes būtume suvokę tą mastą, kurį buvo galima pasiekti – būtume į projektą įtraukę ir naftos bendroves, visokius BP, Shell ir ką tik dar nori. Visi jie būtų įnešę savo dalį. Galėjome surinkti dvidešimt kartų daugiau nei buvo surinkta. Tik nereikia pasakoti, kad vyriausybė negalėjo pagelbėti apeinant biurokratines kliūtis dėl reklamos ir panašių dalykų. Galėjo būti įtrauktos visos stambiausios verslo bendrovės, o rezultatas būtų buvęs kolosalus. Tačiau tuomet tai buvo pirmas kartas. Neturėjom jokio patirties. Tik dabar apie Live Aid galvojame kitaip, matome jį iš kitokios perspektyvos. Bet kuriuo atveju dėkoti reikia Bobui. Jis sugebėjo pasiekti tiek, kiek retas kuris sugebėtų.“ Kaip vis dėlto Geldofas prisiviliojo Queen? – Bobas paprašė manęs pakviesti grupę, jei jie neprieštarautų – tam aš turėjau galimybę, kai Queen gastroliavo Naujojoje Zelandijoje, – pasakoja Spaikas Ednis. – Į prašymą jie atsakė: „O kodėl jis nekviečia mūsų pats?“ Paaiškinau, jog jis bijojo Queen atsisakymo. Jie atsakė nelabai užtikrintai – pareiškė, jog pasiūlymą jie gali būti pasiruošę apsvarstyti. Persakiau tai Bobui, o jis oficialiai susisiekė su Queen vadybininku Džimu Byču (Jim Beach). Kaip mėgino juos prisikalbinti, vėliau papasakojo pats Geldofas. – Iškasiau Džimą iš po žemių... kažkokiame mažame pajūrio kurorte, kur jis buvo apsistojęs, ir pasakiau: „Klausyk, dėl Dievo meilės, juk tu žinai, ko jie spyriojasi?“ Džimas atsakė: „Pats žinai – Fredis labai jautrus.“ Aš jam ir atsakiau: „Perduok tam senam pederastui, jog tai bus geriausia, kas tik apskritai yra įvykę – grandiozinis megaspektaklis.“ Galų gale jie atsiliepė ir pranešė, jog sutinka – taip, jie, žinoma, dalyvaus projekte. O aš pagalvojau: „Jėga!“ Ir kai Queen sugrojo Live Aid koncerte, jie buvo absoliučiai geriausia grupė tądien. Asmeninis muzikinis skonis tam neturėjo jokios reikšmės. Tądien jie grojo geriausiai, skambėjo geriausiai, jie išnaudojo savo laiką maksimaliai. Idėją jie suprato tiksliai – tai buvo pasaulinė scena, „globalinis muzikos automatas“, kaip aš tai pavadinau. Jie tiesiog išėjo ir triuškino visus vienu savo hitu po kito. Buvo tiesiog neįtikėtina. Sėdėjau Vemblio stadione „Appeals box“ ložėje ir staiga išgirdau tą garsą. Pamaniau, Viešpatie, kas čia šitaip sugebėjo suderinti garsą? Geldofas niekaip negalėjo žinoti (kaip ir joks kitas asmuo tą akimirką), jog visai prieš pat jų pasirodymą, kurio pradžia – 18.40, Queen garso režisierius Džeimsas „Tripas“ Kalafas (James „Trip“ Khalaf) pradėjo „garso patikrinimą“ ir slapčia nureguliavo garso ribotuvus. – Mes skambėjome garsiau už bet kuriuos kitus Live Aid projekto dalyvius, – neslėpė Rodžeris Teiloras. – Juk privalai priblokšti stadione susirinkusią minią! – Išbėgau laukan, – pasakoja Geldofas, – ir pamačiau, jog čia Queen. Pažvelgiau žemyn, į iš proto besikraustančių žmonių minią, – ta grupė skambėjo stulbinamai. Manau, galų gale jie liko patenkinti – ypač Fredis. Jam tai buvo tobula scena – visas pasaulis. Suprantate, jis galėjo triumfuoti scenoje su savo „We Are The Champions“ ir visomis kitomis dainomis. Ar begalėjo būti geriau? – Bobo išvis nepažinojome, – viename iš retų interviu pažymėjo Džonas Dykonas. – Kai buvo įrašoma „Do They Know It’s Christmas?“, ją dainavo daugybė naujų atlikėjų. O labdaros koncertui jis norėjo sukviesti jau pripažintas grupes ir atlikėjus. Mūsų pirmoji reakcija buvo – mes nežinom, groti tik dvidešimt minučių, be jokio garso aparatūros patikrinimo prieš pat pasirodymą! Kai pradėjo aiškėti, jog tai vis dėlto įvyks, mes buvome tik ką užbaigę koncertinį turą Japonijoje ir baigėme doroti vakarienę viešbutyje, diskutuodami, ar mums to reikia... Mes pasakėme „Taip“. Tai buvo tokia diena, kai aš didžiavausi, jog esu muzikos versle. Daugybę dienų tu nė iš tolo nejauti nieko panašaus! Bet ta diena buvo pasakiška, visi užmiršo konkurenciją... mums tai buvo dar ir nuostabus moralinis užtaisas. Mes įsitikinome, kaip smarkiai mus palaiko Anglijoje, pamatėme, ką sugebame pasiūlyti kaip grupė. – Repertuarą tam pasirodymui mes sudėliojome be jokių magiškų stebuklų, – pripažįsta Spaikas Ednis. – Susėdome pasitarti, kurias dainas grosime, ir apsistojome prie minties sugroti hitų popuri. Čia nėra jokios mistikos – kai turi visą krūvą dainų ir negali išsirinkti, toks sprendimas yra savaime suprantamas. Viskas buvo labai dalykiška – juk pasirodymui skirtas laikas bus skrupulingai ribojamas. Mūsų grupėje visi iki vieno – užkietėję perfekcionistai... ir kartu klasiški specialistai. Kaip paaiškėjo, viskas pavyko tiesiog stulbinamai puikiai. – Kol kiti kvailiojo ir atsainiai ruošėsi koncertui, Queen ištisą savaitę įtemptai repetavo (Londono) teatre Shaw Theatre Euston Road gatvėje, – prisimena Piteris „Fibė“ Fristounas (Peter „Phoebe“ Freestone), asmeninis Fredžio asistentas. – Štai kodėl tądien jie buvo geriausi. Prisimenu, koks apstulbęs buvo Fredis, kai pradėjo dainuoti „Radio Ga Ga“ ir išvydo tūkstančius plojančių rankų. Jį tai pritrenkė – nieko panašaus iki tol jis nebuvo matęs. Iki tol jie tą dainą buvo groję tik tamsoje. Spaikas Ednis visa tai prisimena kiek kitaip, tačiau atkakliai tvirtina, jog Fredis buvo „totaliai beprotiškai fantastiškas“, ir jis su grupe lengvai užkariavo publiką. Sprendžiant iš to, ką mačiau aš pati, turiu jam pritarti. Tai buvo Queen triumfo akimirka, kurios jie kantriai siekė visą savo karjerą. – Užkulisiuose tvyrojo kažkoks tvarkingas chaosas, – prisiminimais dalijosi Spaikas. – Už scenos visi buvo kupini kažkokio nepaprasto entuziazmo ir atvirumo. Nebuvo jokių klastų, jokių šunybių, siekiant pakenkti kitiems. Kol scenon neišėjo Queen, festivalio užkulisiai priminė taikią vasaros iškylą. Negali sakyti, kad Queen buvo kažką sukombinavę ar rezgė klastą. Jie darė tai, ką ir darydavo, tikėdami, jog taip pat elgsis ir visi kiti. Aš apstulbau, kai jiems atliekant naujausią savo singlą išgirdau kai kuriuos atlikėjus atvirai piktinantis: ei, čia ne koks nors jūsų asmeninis koncertinis turas! Queen to ir nedarė. Jie tiesiog atliko tai, ko iš jų reikalavo Bobas. Dabar dažnai sakoma: „geriausi visų laikų roko muzikantai“. Bet ką tai iš tiesų reiškia? Tai buvo grupė, tą akimirką pasiekusi savo šlovės zenitą – darydama tai, ką sugeba geriausiai, ir išversdama iš koto absoliučiai kiekvieną. – Nė vieni nebuvo pasiruošę... išskyrus Queen, – prisimena Pitas Smitas (Pete Smith), tarptautinis renginio koordinatorius ir labdaros projekto Live Aid režisierius. – Jų pasirodymą mačiau užkulisiuose stovėjusiuose televizijos ekranuose. BBC juos išdėstė atlikėjų zonoje. Dar buvo daugybė Harvio (Harvey) užsakytų laikrodžių. Tuose ekranuose kiekvienas galėjo sekti, kas tuo metu vyksta scenoje. Queen atmetė nerašytas taisykles ir per dvidešimt minučių jas perrašė. Efektas buvo akivaizdus. Live Aid nuo to momento kunkuliuote kunkuliavo. Nors muzikine ir technine prasme jie buvo pasiekę idealią sportinę formą – to niekada nebuvo padariusi jokia kita profesionali roko grupė – pasaulinėje scenoje Queen populiarumas gluminamai menko. Jų šlovė geso dėl aibės klaidų, nesusipratimų ir apskritai dėl muzikiniame pasaulyje besikeičiančių vėjų. Queen tarytum buvo pradėję justi, jog geriausios jų dienos jau praėjo. Virš grupės nuolatos tvenkėsi išsiskirstymo grėsmė. Jie apie tai netgi kalbėjo. Tačiau Live Aid viską pakeitė. Ir vis dėlto, kas taip įelektrinusiame jų pasirodyme labiausiai pakerėjo žiūrovus? Spaikas Ednis, pavyzdžiui, nesugebėjo to perprasti. – Tai tiesiog buvo Queen! – juokėsi jis. – Visoje planetoje jie buvo puikiai žinomi kaip grupė, rengianti fantastiškus pasirodymus, atiduodanti save iki paskutinio prakaito lašo. Jie buvo stadioninių koncertų veteranai, o ne kokie nors naujokėliai. Tai buvo natūralus jų įgūdis, ir kuo didesnė publika, tuo geriau. Jie būtų sugebėję visa tai padaryti net ir miegodami. Jei atvirai, Queen stebėjosi, kad visi kiti buvo nustebinti. Jiems tai tebuvo eilinė darbo diena savo kabinete. Kitaip tariant, kai baigėme pasirodymą, žinojome, kad tiesiog padarėme savo darbą. Tačiau Live Aid pasibaigus Queen suprato, kad jų pasaulis pasikeitė. Už renginio viešuosius ryšius buvo atsakingas Bernardas Dohertis (Bernard Doherty) – tądien visa žiniasklaida rūpinosi jis. – Žinojome, kad norėdami būti matomi kuo plačiau, su žiniasklaida privalėsime apsieiti labai maloniai. Aš turėjau tik aštuonias laminuotas AAA korteles, su kuriomis galima patekti į bet kurią renginio teritoriją, o jų laukė šimtai. Teko jomis dalytis. Kiekvienam asmeniškai sakiau: „Žiūrėk, akreditaciją gauni 45 minutėms. Subėgiosi, kur tau reikia, susirinksi viską, ką tau reikia, ir grįši atgal. Susitinkam Hard Rock Cafe kavinėje“, iš kurios viena atšaka vedė tiesiai į scenos užkulisius. Užkulisiai buvo gurguolės tipo karavanas su kiekvienam atlikėjui ar grupei skirtu, į scenos pusę atgręžtu kilnojamuoju nameliu – kažkur ten kepsnius išsijuosęs kepėsi Eltonas, nes Cafe meniu jam netiko. Deividas Beilis (David Bailey) savo fotostudiją įsirengė kažkokiame dvokiančiame užkampyje, kuriuo jis tikrai nesididžiavo. Idealių sąlygų neturėjo niekas. Viskas buvo sumesta į vieną didžiulę krūvą ant musės kojų. Bet kažkokiu būdu renginys pavyko. Visi įsijautė į jo dvasią, savo ego daugelis paliko namuose, ir tai išėjo į naudą. Tuo metu Dohertis buvo dar ir Deivido Bouvio agentas, turėjęs pasirūpinti taip pat ir jo poreikiais. – Visada truputį nervina, kai rūpiniesi atlikėju ir esi priverstas atlikti du darbus išsyk. Jei imsim mano atvejį, aš tądien tokių darbų turėjau gal aštuoniolika. Meilės tarp Deivido ir Eltono likę buvo ne kažin kiek – buvo aišku, kad jie ruošėsi išsiskirti. Deividas su savo pasirodymu susitvarkė puikiai. Eltonas taip pat gerai. Vienintelis atlikėjas, kurį Deividui matyti buvo nuoširdžiai malonu, buvo Fredis. Abu tikrai džiaugėsi galėdami vėl pabūti drauge. Jie stovėjo šnekučiuodamiesi taip, tarsi būtų matęsi tik vakar. Jų simpatija vienas kitam buvo akivaizdi. Deividas vilkėjo pribloškiamą mėlyną kostiumą ir atrodė neįtikėtinai ryškus ir trykštantis energija. Prieš jam nueinant, Fredis pamerkė akį ir metė pavymui: „Jei aš tavęs nepažinočiau, branguti, – suvalgyčiau.“ Neverta stebėtis, kodėl Deividas išėjo scenon taip plačiai besišypsodamas. Fredis jautėsi laisvai visą dieną. – Jis buvo dėmesio centre – savo tobulai manieringa, bet kartu ir kuklia povyza, – sutinka Bernardas. – Jis žinojo, kokią galią turi žmonėms, tačiau apie tai negalvojo. Jei jis būtų sėdėjęs prie Pajūrio Sautendo kurortinių namelių, būtų atėmęs žmonėms žadą. Jis buvo tikra žvaigždė, nenusakomai charizmatiškas. Apie Džoną Dykoną išvis nieko nežinojau – beje, kur jis buvo? Visą dieną taip ir nemačiau, kad tarpusavy bendrautų Brajanas Mėjus ar Rodžeris Teiloras. Visi jie atrodė tarsi išsiskyrusi pora vakarėlyje. Frensis Rosis iš Status Quo tam prieštarauja. – Nesutinku, jog Queen tuo metu buvo ant iširimo slenksčio. Mano akimis atrodė, jog tarpusavyje jie sutaria puikiai, o mes tos grupės vyrukus pažinojom gana gerai. Nesutarimų pasitaiko visose grupėse. Tačiau Live Aid projekte jie buvo neabejotinai vieningi. Vis dėlto renginio užkulisiuose netilo kalbos, jog Queen iš tiesų ruošiasi išsiskirstyti. – Tai matėsi, – atkakliai laikosi savo Bernardas Dohertis. – Žinoma, ne tada, kai jie išėjo scenon. Jei tarp jų ir buvo nesutarimų, jie buvo tokie protingi, kad to neparodytų ir savo darbą atliktų nepriekaištingai. Jie išėjo į sceną ir triumfavo. Queen pribloškė visus. Ką dar mes prisimename iš Live Aid? Kad grojant The Who dingo garsas. Kad Bono nesibodėjo sulaužyti renginio taisykles ir, visiems atimdamas žadą, nušoko nuo scenos pas žiūrovus, sugadindamas koncerto scenarijų – su juo po to nesikalbėjo nė vienas iš U2. Nepaisant to, jog Live Aid tapo scena, kurioje U2 susikūrė savo kaip stadionų grupės reputaciją ir subrandino superžvaigždžių perspektyvas, jie vos nesugadino viso renginio. Jie ne tik neatsakingai daug laiko (keturiolika minučių) tskyrė savo „heroininės dainos“ „Bad“ („Blogas“) iš 1984-ųjų albumo „The Unforgettable Fire“ („Neužmirštama ugnis“) versijai. Bono tą dainą rizikingai pertraukinėjo Lu Rydo (Lou Reed) „Satellite of Love“ („Meilės palydovas“) ir „Walk on the Wild Side“ („Eik laukine puse“), taip pat The Rolling Stones „Ruby Tuesday“ („Rubininis antradienis“) ir „Sympathy for the Devil“ („Simpatija velniui“) dainų fragmentais. Laiko jiems liko tik dar vienai dainai, bet finalui pasirinkta „Pride (In the Name of Love)“ („Išdidumas (Meilės vardu)“), tapusiai pasauliniu megahitu, į jų pasirodymo laiką netilpo. Tada Bono parodė pirštu į minios spaudžiamą jauną merginą – atlikėjui neabejinga minia siūbtelėjo scenos link ir merginą suspaudė. Nors jis stadiono prižiūrėtojams desperatiškai mosavo, kad šie išvaduotų merginą iš minios, prižiūrėtojai nesuprato, ko jis iš jų nori. Tada Bono pats nušoko nuo kelių metrų aukščio pakylos į žiūrovų minią, kad parodytų, kuriai merginai reikia padėti, tada apkabino ją ir pradėjo šokti. Kaip vėliau paaiškėjo, šitaip Bono užmezgė nuostabų ryšį su publika. Tas trumpas šokis, pasibaigęs bučiniu, tapo neišdildomu, archetipiniu Live Aid epizodu, nulėmusiu, jog visi U2 albumai staiga sugrįžo į Jungtinės Karalystės perkamiausiųjų sąrašus. – Tačiau tądien jie manė, jog tikrai sugadino koncertą, – pasakoja Dohertis. – Bet iš tikrųjų koncertą sugadino Saimonas Le Bonas, užtraukęs klaikiausią visų laikų natą. Dar buvo ir kritikai, pradėję putotis ant Bouvio. Filas Kolinsas, tą patį vakarą ne be lėktuvo Concorde įgulos pagalbos, suspėjęs pasirodyti ir Vemblio, ir Filadelfijos FJK stadione, – nors man atrodo, daugeliui (tik, žinoma, ne skubotai atgimusiems Led Zeppelin, kuriems jis ir išskubėjo mušti būgnus) tądien jo būtų pakakę ir Vemblyje. O štai Queen – jie padarė tai, ko ir prašė Bobas. Stebėjau jų pasirodymą iš scenos flango ir netekau be žado. Buvau vos per keletą metrų nuo fortepijonu grojusio Fredžio. Stovėjau ir su šiokiu tokiu nerimu žvelgiau į publiką. Niekada negali žinoti: net ir labiausiai dievinami pasaulio atlikėjai patiria fiasko, ir negali suprasti kodėl. Bet jaudintis nevertėjo. Queen kerėjo viskuo, kuo tik įmanoma, ir visaip. Ji atidavė viską. Kiek daug kitų nuostabiausių atlikėjų tą akimriką iškilo mano prisiminimuose: Aleksas Harvėjus (Alex Harvey), didis glam roko atlikėjas iš Sensational Alex Harvey Band; Janas Daris (Ian Dury) ir The Blockheads. Mikas Džiageris (Mick Jagger); Ziggy Stardust and the Spiders. Tai, kurį Fredis atskleidė geriau nei bet kuriomis kitomis aplinkybėmis, buvo instinktyvi žvaigždės aura ir fenomenalus supratimas, kaip sukurti šou, kurį pamatyti yra tiesiog privaloma. Jis įkūnijo visus estrados elito genijus išsyk. Tarsi būtų išstudijavęs ir sugėręs kiekvieno pavyzdinio ankstesnių laikų atlikėjo labiausiai saugotas profesines paslaptis ir iš viso to magiškai sukūręs savo sceninį charakterį. Tai buvo nepaprasta formulė. Fredis – nežemiškas povas – tąsyk pavergė mus visus. Dohertis pripažįsta: tuomet jis dar nežinojo, jog Queen tądien kūrė istoriją. – Ne, tada to dar nesupratau. Aš buvau su ausinėmis ir nešiojamąja radijo stotele – tuomet dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Krimtausi dėl Deivo Hogano (Dave Hogan) ir Ričardo Jango (Richard Young). Sukau galvą dėl Bobo ir Harvėjaus. Vyko renginys, mano galva buvo perkrauta. Žinoma, supratau, kad grupė pasirodė gerai. Publika tiesiog kraustėsi iš proto. Visi, tuo metu buvę užkulisiuose, stebėdami jų pasirodymą nuščiuvo. Tai buvo kažkas ypatinga. Paprastai taip niekada nenutinka... Kas grojo prieš ir po Queen? Dabar sunkiai kas beprisimena. Ką prisimenu aš? Kad Fredis Merkuris buvo geriausias iš visų tądien. Galbūt geriausias atlikėjas, koks tik kada nors apskritai yra buvęs. Žurnalistikos veteranas Deividas Vigas (David Wigg), tuomet rašęs Daily Express, jau seniai buvo labai artimas Fredžio bičiulis. – Aš buvau vienintelis žurnalistas, kuriam buvo leidžiama būti su Fredžiu persirengimo kambaryje, kai jis ruošdavosi Queen pasirodymams didžiausiuose pasaulio šou renginiuose, – pasakoja jis. – Jis buvo visiškai atsipalaidavęs, ramus, nusiteikęs išeiti į sceną ir atlikti savo darbą. – Mes atliekame dainas, su kuriomis žmonės susitapatina, kuriems jos yra didžiulis įvykis, – yra aiškinęs Fredis. Fredis ir Deividas tądien diskutavo apie Live Aid priežastis ir apie paties Fredžio vaikystės akimirkas. – Kaip jis pats pasakojo, kai buvo priimtas į vieną iš tų Indijos mokyklų, kuriose vaikai mokomi anglų kalba, ir savo vaikiškomis akimis pamatė šalies skurdą, pirma, ką suprato, – jog jam pasisekė labiau negu daugeliui vaikų. – Ne, – yra tvirtinęs Fredis, – aš čia dalyvauju tikrai ne todėl, kad jausčiau kaltę. Nesijaučiu kaltas, jog esu turtingas. Jei toks nebūčiau, problema vis tiek egzistuotų. Kad ir kaip būtų liūdna, visada bus. Pagrindinis šiandienos renginio tikslas – parodyti pasauliui, jog tie dalykai vyksta ir dabar. Rengdami šį koncertą mes darome kažką gero, norime, kad žmonės atkreiptų dėmesį, įsiklausytų ir, viliamės, paaukotų. Į tai nereikėtų žvelgti iš priešingų pozicijų – štai mes ir štai jie. Į tai, kad esti badaujančių, derėtų žiūrėti kaip į bendrą visos žmonijos problemą. Fredis atvirai antrino „Vigiui“ („Wiggie“), teigusiam, jog, pamatęs televizijos filmą apie milijonus badaujančių Afrikos gyventojų, neištvėrė ir išjungė televizorių. – Mane tai taip veikia, jog aš negaliu žiūrėti. Kartais iš tiesų jaučiuosi niekuo negalįs padėti. Bet šįkart tai yra vienas iš tų momentų, kai galiu prisidėti ir aš. Bobas nuveikė fantastišką darbą – jis atkreipė į tai dėmesį. Neabejoju, visi mes turime noro padaryti kažką panašaus, tačiau reikėjo sulaukti tokio, kaip jis – žmogaus, kuris sugebėjo suburti mus visus bendram reikalui. Vienam iš koncerto dalyvių toji diena buvo daugiau nei sukrečianti, nes tai buvo jo pirmoji akistata su roku. Džimas Hatonas (Jim Hutton), kuklus kirpėjas, tapęs Fredžio partneriu visai prieš pat Live Aid, netrukus taps žmogumi, kuris bus šalia Fredžio visą likusį jo gyvenimą. Kažin ar tądien jis nujautė, jog po šešerių metų padės paruošti savo mylimojo kūną laidotuvėms. Žvaigždės asmeniniu limuzinu Džimas į koncertą buvo iškilmingai atvežtas kaip Fredžio antroji pusė – iki tol jis apskritai nebuvo lankęsis jokiame koncerte, o dabar Queen pasirodymą stebėjo iš taip arti. – Norite pasikalbėti apie tai, kaip aš buvau įmestas nelyginant musė į barščius? – juokėsi Džimas. – Jei atvirai, visos tos kerinčios superžvaigždės mane truputį pribloškė. Kiekvienas grupės narys turėjo po asmeninį kilnojamąjį namelį. Ten šeimininkavo visų žmonos, buvo ir Rodžerio bei Brajano atžalos. Fredis pažinojo visus. Jis nusivedė mane susitikti su Deividu Bouviu, su kuriuo kažkada jau buvau bendravęs – kažkada kirpau jam plaukus. Jis net pristatė mane Eltonui Džonui kaip „savo naują žmogų“. Fredžiui tą vakarą nereikėjo persirenginėti: į sceną jis išėjo vilkėdamas rūbais, kuriais apsirengęs išvažiavo iš namų – baltais berankoviais apatiniais marškinėliais ir išblukusiais džinsais. Jis buvo pasiėmęs dar ir mėgstamiausias sportines kelnes, diržą ir kniedėmis dekoruotą amuletą. Kai atėjo jų eilė išeiti scenon, jis pakėlė dar vieną didelį stiklą degtinės su toniku ir pasakė: „Padarom“. – Palydėjau jį ligi scenos ir pabučiavau, palinkėdamas sėkmės. Ne todėl, kad jam to reikėjo. Klausytis jų, atliekančių tas dainas gyvai – „Bohemian Rhapsody“ fragmentą, kurį Fredis skambino fortepijonu, „Radio Ga Ga“, pagal kurią publika plojo unisonu, „Hammer to Fall“, paskui Fredžio savo gitara pagrotą „Crazy Little Thing Called Love“ („Beprotiškas mažas dalykėlis, pavadinimu meilė“), ir „We Will Rock You“ („Mes jus sudrebinsim“), ir „We Are the Champions“ („Mes – čempionai“)... tokiam paprastam vaikinui kaip aš visa tai buvo tiesiog neįsivaizduojama. Vėliau, kai sutemo, Fredis ir Brajanas kartu sugrįžo scenon ir būdami tik dviese atliko tą nuostabią baladę „Is This the World We Created...?“ Jei neklystu, jie buvo ją įrašę dar gerokai prieš Live Aid, tačiau susidarė įspūdis, jog parašė specialiai šiam projektui. Dainos žodžiai taip tiko, o Fredis ją sudainavo taip užburiančiai, jog aš pravirkau – Fredis dažnai mane pravirkdydavo. Džimas, kuris mirė nuo vėžio 2010 m. sausį, po Fredžio mirties praėjus devyniolikai metu, bent jau iš arti matė, kaip jo mylimasis – roko žvaigždė – atlieka savo darbą. – Tą vakarą scenoje jis atidavė save visą. Jis mane nustebino. Vėliau, jau po pasirodymo, jis atrodė patenkintas rezultatu. „Ačiū Dievui, pagaliau tai baigėsi“, – nusijuokė. Dar vienas didelis stiklas degtinės – ir jis vėl tylusis, ramusis Fredis. Mes išbuvome iki pat pabaigos, kad pasimatytume su visais, tačiau į vakarėlio tęsinį naktiniame klube „Legends“ Fredis vykti nenorėjo. Mes grįžome namo, į Garden Lodžą, nelyginant seniai susituokusi pora ir per televiziją pasižiūrėjome likusią amerikietiškąją koncerto dalį. Tądien į akis krito, jog festivalyje nebuvo Fredžio tėvų. Nors jie dažnai atvykdavo pasižiūrėti Queen koncertų Jungtinėje Karalystėje, šįkart jie nusprendė renginį stebėti namie. – Renginys buvo toks grandiozinis, jog būti ten mums būtų buvę per daug komplikuota, – prisiminimais dalijosi Fredžio mama Džer (Jer), tada maniusi, jog ją ir Fredžio tėvą Bomį (Bomi) iš vėžių būtų išmušusi tiek žiūrovų minia, tiek patekimo ir išėjimo iš stadiono logistika. – Todėl renginį žiūrėjau per televiziją. Aš tiesiog didžiavausi. Mano vyras atsisuko į mane ir tarė: „Tai padarė mūsų berniukas.“ Renginį transliavusių ir įrašiusių profesionalų požiūriu, Fredžio įnašas į jo sėkmę buvo beveik sensacingas. Buvęs kultinės BBC televizijos muzikinio šou apie roką The Old Grey Whistle Test (Senių pilkių švilpavimo testas) vykdantysis prodiuseris Maikas Epltonas (Mike Appleton) Merkurio pasirodymą prisimena kaip užburiantį. – Iš pradžių jo net nenorėjo išleisti į sceną. Gydytojai jau buvo pareiškę, kad jo sveikata pernelyg prasta. Jam siaubingai skaudėjo gerklę – jis buvo peršalęs ar panašiai. Jo savijauta nebuvo gera, tačiau jis nė nemanė atsisakyti savo pasirodymo. Paaiškėjo, jog jis ir Bono iš U2 tądien sužibėjo ryškiausiai. – Matyti Fredį ekranuose buvo nepaprastai įdomu – aš buvau nusivaręs nuo kojų, nes visą dieną praleidau šutinančiame organizacinio komiteto sunkvežimio karštyje. Koncerto programą kūrėme paraleliai su tiesioginiu eteriu. Penktą popiet jau vyko tiesioginė transliacija iš JFK stadiono Filadelfijoje. O kur dar visokie pakeitimai – vieną dvidešimties minučių pasirodymą sukeisti su kitu, įterpti interviu, tiesioginę transliaciją iš užkulisių ar trumpą pirmos valandos renginio įvykių apžvalgą... tokia televizija buvo jaudinanti ir tik šitaip man patikdavo dirbti. Ir čia išėjo Fredis, akimirksniu užvaldė sceną, šaltai ir ramiai, o paskui – ir visą publiką. – Queen tuomet jau kurį laiką buvo prigesę ir senokai beišleidę triuškinančios sėkmės sulaukusį albumą. Live Aid visa tai nubraukė ir sugrąžino juos į šlovės viršūnę – tas pats atsitiko ir visam muzikos verslui. Išaugo muzikinės produkcijos pardavimai. Paaiškėjo, jog Live Aid buvo tonizuojantis preparatas visam muzikos verslui. Kadangi Fredis buvo totalinė tos dienos superžvaigždė, jis, be abejo, ir buvo pagrindinė tonizuojančio preparato sudedamoji dalis. Tądien scenoje jis viešpatavo taip, kaip dar nebuvau jo matęs. Emociškai tai buvo Bobo diena. Tačiau muzikine prasme – vienareikšmiškai tik Fredžio. Vėliau Maikas už darbus Live Aid buvo pagerbtas Britų akademijos BAFTA apdovanojimu kaip Geriausias Lauko Transliacijos Prodiuseris. Epltono nuomonei pritaria ir renginį fotografavęs Deivas Hoganas (Dave Hogan). – Buvo atrinkti tik šeši oficialūs Live Aid fotografai, – atskleidžia Hogio (Hoggie) pravarde žinomas legendinis Sun fotografas (beje, laikraštinių sensacijų kurti nevengė ir jis pats – straipsnis „Suluošintas Madonos („Maimed By Madonna“) buvo varholiškasis jo gyvenimo epizodas). – Mes fotografavome leidiniui apie Live Aid festivalį, tad nebuvome stabdomi, galėjome eiti kur panorėję. – Jog Fredis buvo svarbiausias koncerto žmogus, tądien suprato kiekvienas, tačiau tik po to, kai jis išėjo į sceną. Fredis nepriklausė besiveržiantiems į rampos šviesą, kai yra ne scenoje. Jo elgesys, palyginti su daugelio kitų, buvo džentelmeniškas ir nekrentantis į akis. Kol neišėjo į sceną, niekas nė neįsivaizdavo, kokia jėga slypi jame. Ir tik tuomet mes supratome, koks iš tiesų jis yra. Pamenu, kai jis pradėjo dainuoti „Radio Ga Ga“. Dar nė temti nebuvo pradėję, jis visą savo magiją paskleidė dienos šviesoje. Ta vieningai su juo plojanti ir trypianti gerbėjų jūra – nuo tokio vaizdo nugara pradeda bėgioti šiurpuliukai. Mums, fotografams, tai buvo devintas dangus. Tai yra išsvajotasis momentas. Ir jis priklauso jam. Ta diena buvo kupina fantastiškų epizodų – pas žiūrovus nušokęs Bono, pirmasis Makartnio pasirodymas scenoje po Džono Lenono (John Lennon) nužudymo. Bet tai, ką tądien išdarinėjo Fredis, man atėmė žadą. Jis užvaldė visus iki vieno, ten buvusius. Totalus unisonas. Tai niekam nėra pavykę – nei iki tol, nei po to. Manau, jis buvo vienintelis, kuris galėjo taip padaryti. Taip roko muzikos grietinėlė dainavo ir šoko, mėgindama pamaitinti pasaulį. Kad Queen pasirodymas buvo geriausias, įspūdingiausias, dinamiškiausias, labiausiai įsimintinas ir nustelbiantis net ir garsiausių konkurentų pastangas, buvo kartojama iki koktumo. – Daugiau negu neeilinis pasirodymas, – pritaria ir radijo laidų vedėjas Polas Gambačinis (Paul Gambaccini). – Užkulisiuose virpulį galėjai pajusti iš to, jog visų galvos tarsi pagal komandą pasisuko į ekranus. Jie nusinešė visą koncertą ir atgavo pripažinimą, kurio daugiau niekad nebeprarado. Tačiau savo lyderį pirmiausia gyrė kiti Queen nariai. – Visi pasirodėme puikiai, tačiau ten buvo Fredis, kuris viskam suteikė kitą dimensiją, – su jam būdingu kuklumu kalbėjo Brajanas. – Tai buvo ne tik Queen gerbėjai – jis surado ryšį absoliučiai su kiekvienu. Kaip jis vėliau man pasakojo jaudinančiame interviu Queen apartamentuose Pembridžo kelyje, „Live Aid b u v o Fredis. Jis buvo neprilygstamas. Jame beveik galėjai matyti pulsuojant mūsų muziką. Paprasčiausiai negalėjai nekreipti į jį dėmesio. Jis buvo išskirtinis. Ypatingas. Mes juk grojome ne tik savo gerbėjams – mes grojome visų gerbėjams. Fredis išties atidavė save visą.“ Iš visų septynių šimtų keturių Queen koncertų, kuriuose dainavo Fredis, šis buvo įstabiausias. Tai buvo jų žvaigždžių valanda. Live Aid festivalis grupei suteikė idealią galimybę pademonstruoti, jog net ir anksčiau laiko nukarūnuoti bei netekę savo regalijų, be savo scenos apšvietimo ir įgarsinimo aparatūros, be jokių dūmų ir specialiųjų efektų, netgi be sutemų magijos ir turėdami mažiau nei dvidešimt minučių įrodyti savo vertę, jie buvo tikrieji karaliai, kurie vis dar gebėjo sudrebinti pasaulį. Jie tik vėliau supras nepaneigiamą faktą, jog Queen buvo daugiau negu banali grupės narių suma. Jie nė nenuvokė, jog ką tik išmušė jų valanda. Suvienyti triumfo, sugražinti į pirmapradį būvį, metę šalin (bent jau tą akimirką) visas mintis apie solo karjeras, jie netrukus patirs, jog jų tviskanti ateitis su Fredžiu bus tragiškai trumpa.
