Rugpjūčio 20 dieną R. Williamsas surengs koncertą ir Talino Dainų slėnyje. Britų dainininko pasirodymas Taline bus vienintelis jo koncertų turo šou ne tik Baltijos šalyse, bet ir visoje Rytų Europoje.
Kai spalio pradžioje prasidėjo prekyba bilietais į tris Robbie koncertus Londone, jų kasose neliko per 45 minutes. Į 50 tūkstančių bilietų pretendavo 2,5 milijono užsiregistravusiųjų. Nieko neišgąsdino ir tai, kad stovėti skirtas bilietas kainavo 90 svarų sterlingų (per 380 litų).
Likimo mėtytas ir vėtytas, narkotikuose ir alkoholyje skendęs, tačiau galiausiai savo gyvenimą ant bėgių vėl tvirtai pastatęs scenos dievukas tą patį padarė ir su savo karjera. Naujasis jo albumas „Take The Crown“ ir daina „Candy“ tvirtai įsitaisė britų populiariausių įrašų dešimtuko viršūnėje, toks pats likimas žadamas ir dainai „Different“.
„Šįkart būsiu kitoks, pažadu tau“, — po dviejų keistų albumų ir šešerių metų pauzės tarp gastrolių kūrinio priedainyje gerbėjams pažadėjo Robbie. Dusyk kartoti nereikėjo.
Eilėje — visą naktį
Didžiuliai ekranai, rodantys Robbie inicialus su karūna, būriai vyrų ir moterų su Robbie kaukėmis ir ore tvyranti šventės nuotaika. Pirmasis iš trijų Robbie vakarų O2 arenoje tapo įvykiu net ir visko persisotinusiame Londone. Į renginį suplūdo visų didžiųjų britų leidinių žurnalistai ir daugelis žvaigždžių — tarp jų garsus britų komikas Alanas Carras ir dainininkė Adele.
Prie įėjimo į parterį — ilga eilė, kurioje tenka praleisti daugiau nei pusvalandį.
Pirmas įspūdis — dauguma žiūrovų yra vyresni nei trisdešimties. Robbie klausytojai užaugo su juo, o studentams gal ir bilieto kaina nelabai įkandama.
Tiesa, suaugusieji irgi moka kvailioti kaip paaugliai. Lėtai slenkant prie įėjimo po kojomis čeža miegmaišiai, antklodės ir tuščios gėrimų bei užkandžių pakuotės. Sako, tokių, kurie vietą užsiėmė dar naktį, kad atvėrus duris atsidurtų kuo arčiau scenos, buvo daug. Kai kurie dalykai nepasikeitė nuo grupės „Take That“, su kuria Robbie merginas vertė alpti prieš du dešimtmečius, laikų.
Buvo laikotarpis, kai Robbie nebetikėjo savimi. Albumai „Rudebox“ ir „Reality Killed The Video Star“ nebuvo tokie, kokių iš jo laukė klausytojai. Pirmasis — pilnas eksperimentų. Viena jame skambėjusi daina buvo apie duetą „Pet Shop Boys“. Keisčiausia, ką Robbie yra įrašęs.
Antrasis buvo arčiau bravūriško Robbie skambesio, bet ir jame — dabar prisipažįsta dainininkas — dažnai pats nesuprasdavo, apie ką dainuoja. „Dariau tai, kas atrodė įdomu tik man, bet dabar suprantu, kad ir man nebuvo įdomu“, — sako atlikėjas.
Įveikė kūrybos krizę
Signalų, kad populiariausio pastarųjų dviejų dešimtmečių britų artisto gyvenime viskas stojasi į vietas, atsirado 2010-aisiais. Iš pradžių tuoktuvės su aktore Ayda Field, tada — užkastas karo kirvis ir milžiniško populiarumo albumas bei gastrolės su grupe „Take That“.
„Vėl pajutau buvimo scenoje skonį, adrenaliną, kurį suteikia stovėjimas prieš pilną stadioną žmonių. Noriu visa tai susigrąžinti“, — pernai rudenį ištarė R.Williamsas.
Planą jis įgyvendina su kaupu. Naujasis albumas — bene labiausiai komerciško skambesio per visą jo karjerą, tačiau kupinas subtilios ironijos.
„Jie sakė, aš praradau magiją. Aš taip nemanau“, — jau pirmoje dainoje „Be A Boy“ rėžia Robbie. Ir, kaip paaiškėjo iš trijų koncertų O2 arenoje, yra visiškai teisus.
Pirmas dalykas, kuris nustebina įžengus į areną, — scena. Milžiniško kryžiaus formos, sumontuota pačiame salės centre. Palubėje sukabintos dekoracijos, kurios pakaitomis pradeda leistis ir judėti vos pasigirdus pirmai dainai „Let Me Entertain You“.
Apsaugininkams suformavus gyvąjį koridorių, Robbie į sceną žengia tarp žiūrovų. Pamiršę savo solidžią kasdienybę, šie klykia kaip maži vaikai. Šalia stovinti moteris verslininkės kostiumėliu energingai alkūnėmis skinasi kelią prie scenos.
O Robbie daro tai, ką puikiai moka: laksto iš vieno scenos krašto į kitą, raito komiškas grimasas, mojuoja mikrofono stovu ir riksmais per pusę minutės nuo kėdžių pašokdina net ir toliausiai nuo scenos sėdinčius.
„Kas nori išgirsti didžiausią hitą?“ „Candy“ 17 tūkstančių britų pasimėgaudami plėšia kaip vienas. „Jums aukštai ten viskas gerai?“ Ovacijos, lyg būtų ką tik pažadėjęs po koncerto visiems kompensuoti bilietų kainą dvigubai.
Virsta raumenų kalnu
Paprastą juodą kostiumą vilkintis vyras vaikėzo šukuosena, sugebantis keliais judesiais miniai sukelti ekstazę, — R.Williamso fenomeną bandė paaiškinti būriai kritikų, bet bergždžiai.
„Šis vaikis tiesiog turi beprotiškai simpatišką mimiką“, — kartą mėgino spėti Marijus Mikutavičius. Tačiau vien mimika tiek žmonių nepapirksi.
Tai trečias kartas, kai gyvai matau Robbie: 2003-iaisiais teko būti jo koncerte Katovicuose, o 2011-aisiais — su „Take That“ Amsterdame. Atmosfera nepasikeitė. Džiugi isterija nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Pasikeitė pats Robbie. Bet nežymiai. Dabar jis didesnis — tikrąja to žodžio prasme. Kai metė alkoholį ir narkotikus, pats prisipažįsta, įniko į treniruotes — kasdien kelias valandas praleidžia sporto salėje. Tai matyti — ne Žydrūnas Savickas, žinoma, bet pamažu virsta raumenų kalnu.
Juokelių maratonas
Dalykas, kuris niekur nedingo, — pomėgis žavingai išsidirbinėti. Koncertui įsibėgėjus ateina akimirka, kuri atidžiai sekantiems Robbie karjerą reiškia labai daug.
Į sceną žengia Guy Chambersas — kompozitorius, padėjęs sukurti didžiuosius Robbie hitus, su kuriuo dainininkas atsisveikino prieš dešimtmetį.
Sėda prie fortepijono ir kartu groja lyriškąją „She’s The One“ bei svingo eros deimančiuką „Mr.Bojangles“, bet ir šią dainą Robbie sugeba paversti anekdotu — imituodamas reperio PSY šokio „Gangnam Style“ judesius.
Kai nuo lubų leidžiasi žiežirbomis sproginėjantis „Take That“ logotipas, Robbie pažeria komplimentų bendražygiams, prisimena laikus, kai „hitas sekė hitą, mergina — merginą“, bet nesusilaiko ir įgelia grupę subūrusiam vadybininkui Nigeliui Martinui-Smithui, su kuriuo nesikalba 17 metų: „Jis — šiek tiek b...s.“
Iš scenos grindų iškyla milžiniška paauksuota karūna, tačiau Robbie atsiprašo, kad ši dekoracija, jo nuomone, yra „mėšlas“.
Juokais kliūva ir „Take That“ lyderiui Gary Barlow, su kuriuo R.Williamsas šiaip jau bičiuliaujasi: „Jis gavo Britų imperijos ordiną. Aš — nieko. Koks neapsižiūrėjimas. Ir ko jūs čia visi atėjote? Gary čia bus rytoj. Nepataikėte.“
Bulvarinių leidinių žurnalistai skubiai išsitraukia mobiliuosius telefonus, kai Robbie pirmą kartą ne itin džentelmeniškai patvirtina keliolikos metų senumo gandą, kad miegojo su „Spice Girls“ nare Geri Halliwell: „Bet buvo nieko gero.“
Dainą „Different“ jis skiria minioje pastebėtam vyrui: „Tai vienintelis mano gerbėjas iš Amerikos. Paplokite jam. Visur paskui mane važinėja.“ Geresnio būdo pasijuokti iš savo nesėkmingų bandymų užkariauti JAV rinką nė nesugalvosi.
Muzika, pavergusi milijonus
Visa tai gal ir atrodytų kiek lėkšta, jei ne pačios dainos ir efektingi šou sprendimai. Nuo lubų tai leidžiasi šeši lyg disko kamuoliai spindintys gigantiški Robbie biustai, tai ekranai, kuriuose skambant dainai „Bodies“ šoka didžiuliai skeletai, tai salę nutvieskiantys lazerių spinduliai.
Ir tai dar palyginti nedideli šou elementai. Kai kitais metais Robbie vyks vasaros gastrolių, scena jo pasirodymams, jau kuždamasi, bus montuojama šešias dienas. Ilgiau nei užtruko Lady Gaga su fantasmagoriška pilimi.
Stebint šį spektaklį nejučia ateina mintis, kad Robbie to nė nereikia. Viskas, kas geriausia šiame koncerte, — jo paties žvėriška energija, magnetizmas ir dainos, kurios neištrinamai įsirėžė į atmintį tiek daug žmonių.
Kai pasigirsta pirmi „Feel“ akordai, gerklėje stovi gniutulas — jei ir yra parašyta taip į paširdžius kertančių baladžių, tai labai nedaug. Kai Robbie dainą „Angels“ skiria šį rudenį į pasaulį atėjusiai pirmagimei Theodorai Rose, iš plojimų audros atrodo, kad bet kuris iš čia esančių be išlygų sutiktų tapti krikštatėviu ar krikštamote.
Šelmiška „Kids“ ir be šį kūrinį kartu įrašiusios Kylie Minogue išlieka nežmoniškai užkrečiama, o „Rock DJ“ turbūt priverstų nusišypsoti ir pašokdintų net Rolandą Paksą.
Net ir naujo albumo dainos, dar nenuzulintos radijo stočių, sulaukia pritarimo — „Gospel“ ar „Be A Boy“ turi pakankamai jėgos, kad įsitvirtintų tarp geriausių Robbie kūrinių.
Dvi valandos pralekia kaip akimirksnis. „Ar viskas gerai, ar iš visų pusių visiems viskas gerai, ar niekas nesupyko, ar visiems skyriau pakankamai dėmesio?“ — nutaisęs komišką balsą, greitakalbe balbatuoja Robbie, o tada su pritariamąja vokaliste sėda ant kėdžių ir koncertą kiek netikėtai baigia naujo albumo balade „Losers“. Ją tenka pradėti du kartus.
„Stop, atsiprašau, suknisau pradžią“, — kvatodamasis atsisveikina Robbie. Chuliganas subrendo, nebesitempia merginų į sceną ir nebekiša rankų joms po marškinėliais, tačiau rado naujų būdų, kaip išlikti neprilygstamam. „Geriausias britų šoumenas“, — kitą dieną skelbia metro dalijamų laikraščių antraštės. Negali ginčytis.
Lietuviams — proga Estijoje
Praėjus keturioms dienoms Londono viešbutyje dainininkas paskelbė, kad kitą vasarą surengs 17 koncertų Europoje — tarp jų ir du didžiajame Londono Vemblio stadione. Koncertas arčiausiai Lietuvos — rugpjūčio 20-ąją Talino Dainų slėnyje vyksiantis šou. Bilietais prekiaujama ir Lietuvoje, o estams pasirodymas bus dviguba šventė — mat sutampa su jų Nepriklausomybės diena.
Estams nuskilo. Nenumatyta koncertų Airijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, kur Robbie turi tūkstančius gerbėjų. Internetas sprogsta nuo nusivylusių komentarų. Tačiau estų koncertų rengėjo pernykštė pažintis su dainininku „Take That“ pasirodymo užkulisiuose R.Williamsą suintrigavo pagaliau savo akimis pamatyti jo gimtinę.
„Noriu įtvirtinti savo vietą popmuzikos istorijoje. Man greitai bus keturiasdešimt. Reikia pagalvoti apie savo muzikinį palikimą. Na, gerai, palikimas — gal ir netinkamas žodis. Bet turint omenyje, kad mano pastarosios gastrolės vyko prieš šešerius metus...“ — sakinio nebaigia R.Williamsas.
Mintis aiški. Ir jau išplėtota britų žiniasklaidos. Nežinia, ar sulaukęs penkiasdešimties Robbie dar galės graibyti sau tarpkojį, dvi valandas lakstyti nepavargdamas, neuždusdamas dainuoti ir elgtis kaip padykęs paauglys. Net spėliojama, ar tai nėra paskutinės jo gastrolės.
Tačiau šiuo metu R.Williamsui šiame žaidime nėra lygių. Skirstydamiesi iš O2 arenos, tūkstančiai patenkintų britų kalba apie „geriausiai išleistus pinigus“ gyvenime.
Britų „linksmintojas numeris vienas“ vis dar žino, kaip su kaupu atidirbti kiekvieną žiūrovų sumokėtą svarą.
