Didžiausias renginio nesusipratimas ar šviežio oro gūsis šalies scenoje? Dėl „Liūdnų slibinų“ pergalės muzikos mėgėjai interneto tinkluose pasiruošę vienas kitam visai rimtai kibti į atlapus.
„Slibinus“ Dominyką Vaitiekūną, Vaidą Kublinską ir Aistę Lasytę laimėta statulėlė ir kilę ginčai džiugina. Marškinėliais su Maironio ir Žemaitės atvaizdais pasidabinę linksmuoliai pastebėjo, kad per savaitę jų gerbėjų skaičius socialiniame tinkle „Facebook“ ženkliai išaugo, o portale „YouTube“ grupės pasirodymas - daugiausia kartų žiūrėtas M.A.M.A. ceremonijos epizodas.
Išprovokavo diskusijų audrą
Per keletą metų „Liūdni slibinai“ koncertavo šimtus kartų, išleido du albumus, į dainas įpynė daugybės literatūros klasikų eilėraščius ir surengė vieną „nuogą“ fotosesiją.
Tačiau „Žalgirio“ arenoje prieš daugybę TV žiūrovų atsiimtas Metų grupės apdovanojimas vis tiek buvo lyg sprogusi bomba. Nulipęs nuo scenos, V. Kublinskas prisipažino: „To mažiausiai tikėjomės“.
Praėjus savaitei, „Liūdni slibinai“ vis dar bando „suvirškinti“ informaciją apie tai, kas įvyko ir ne itin gilinasi į nuolat skambantį klausimą „o kas jie išvis tokie?“.
Vienas grupės adresu skriejančių priekaištų - jog jie yra ne muzikantai, o aktoriai. „Tai lyg Keistuolių teatras, bet juk jo niekas nestatė greta muzikantų“, - laimėtojus išrinkusią daugiau nei 60 asmenų komisiją į protą atvesti mėgino vienas interneto komentatorius.
„Į komentarus reaguoju šaltai ir ramiai. Tada reikėtų apibrėžti, kas yra popmuzika, kur yra tie rėmai. Mūsų muzika yra gana įvairi.
Taip, mes visi - Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigę aktoriai. Bet „Liūdnų slibinų“ buvimas scenoje neapsiriboja teatro elementais. Ar mūsų kūryba negali būti laikoma muzika? Nežinau, kodėl reikėtų taip sakyti.
Mūsų pasirodymai - koncertai, o ne spektakliai. Repertuare yra ir humoristinių, ir rimtų dainų. Manau, daug ką lemia stereotipai - kai kas susidaro nuomonę tik iš nuotrupų, kelių vaizdelių internete“, - sakė vokalistas D. Vaitiekūnas, jau spėjęs pagarsėti ir kaip miuziklų dalyvis, šou „Šok su manimi“ laimėtojas ir TV laidos „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjas.
Vaidmenis kuria visi
Užtenka apsilankyti viename „Liūdnų slibinų“ pasirodyme, kad suprastum, kodėl grupės gerbėjų skaičius palaipsniui auga.
Nuo parodijų iki dainuojamosios poezijos, humoristinių miniatiūrų ir improvizacijų - „Liūdnus slibinus“ galima apkaltinti kuo tik nori, tik ne tuo, kad jie yra nuobodūs.
Skeptikai sako, kad „slibinų“ trijulė yra aktoriai, vaidinantys muzikantus, bet Dominykas su tuo nesutinka.
„Taip, pagal diplomą mūsų profesija - ne muzikantai. Mokėmės teatro, scenos, dramaturgijos pagrindų, aktorinio meno, atsinešėme šias žinias į sceną. Galbūt būtent to publikai trūko.
Pavyzdžiui, reperiai lipdami į sceną irgi dažnai kuria vaidmenį, o gyvenime yra visai kitokie. Daugelis dainininkų scenoje kažką vaidina.
Žiūrovai turbūt tiesiog jaučia, kad mes esame nuoširdūs. Daug kas pastebi, kad albumus ir suvenyrinius marškinėlius parduodame pigiai. Mūsų veiklos pagrindas nėra komercija.
Be to, iš žiūrovų sulaukiame komplimentų dėl pasirodymų energijos. Esame visiškai gyvai koncertuojanti grupė. Žiopčiojome tik kartą - pristatydami pirmąjį albumą, toks buvo mūsų sumanymas. Patikėkite, tai mums buvo labai sunku“, - juokėsi D. Vaitiekūnas.
Studijuoti priėmė V. Kernagis
Kai kurie klausytojai randą paralelių tarp „Liūdnų slibinų“ ir Vytauto Kernagio „Kabareto tarp girnų“. Palyginimas, kurį trijulė priima kaip komplimentą.
Pasirodo, V. Kernagis šiek tiek prisidėjo prie to, kad „Liūdni slibinai“ susitiktų Muzikos ir teatro akademijos auditorijose.
Visi trys „slibinai“ įstojo į aktorių - renginių vedėjų kursą. Jo studentų muzikos vadovas turėjo būti V. Kernagis, kuris pretendentus vertino stojamųjų egzaminų metu.
„Mokslo metų pradžioje jis dar sykį atėjo, bet tada, deja, susirgo. Tad kažkuria prasme jis mus yra palaiminęs. Kad mus lygina su juo - tai labai gražus dalykas“, - svarstė D. Vaitiekūnas.
Interpretuoja literatūros klasikus
Vienas ryškių „Liūdnų slibinų“ akcentų - dainoms pritaikytos žinomų poetų eilės. Nuo Juozo Erlicko iki Sigito Gedos ir Maironio - interpretacijos publiką beveik be išimčių nustebina, džiugina, o kai kuriuos ir piktina. Tai kartais net užgožia faktą, kad grupės repertuare yra ir daug pačių jos narių parašytų tekstų.
„Lietuvių literatūroje yra labai gerų tekstų. Jei matome, kad talentingiau neparašysime, imame tas eiles.
Kita vertus, savaip dainuoti klasikų eiles yra kūrybinė provokacija - tiek mums, tiek žiūrovams. Dainuoti Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybes“ - tai įdomu ir smagu. Arba kad ir Maironis - jo eiles atliekame „drum'n'bass“ stiliaus ritmu.
Kultūros paveldas nebūtinai turi trūnyti muziejuje. Mes bandome jį perteikti šiuolaikinėmis priemonėmis. Sakykime, pilkas suakmenėjęs cepelinas yra nevalgomas. O kai pašildai, uždedi grietinės ir spirgučių, jį jau gali valgyti. Ar skanu - tai jau požiūrio klausimas“, - kalbėjo Dominykas.
Ir juokiasi, ir verkia
Originalioje grupės kūryboje - daug tragikomiškų elementų. Nuo liežuvį laužančių ir su ryškiu anglišku akcentu dainuojančių atlikėjų taiklios parodijos iki vyrų užguitų moterų himno „Jeigu aš būčiau vyras“.
Grupės koncertuose galima pamatyti ir paauglių, ir žilų universitetų dėstytojų. „Liūdni slibinai“ akivaizdžiai šiuo metu neturi konkurencijos. Tai panašu į virusą - žinia apie geros nuotaikos kūrėjus sklinda iš lūpų į lūpas, kiekviename aplankytame mieste į sugrįžusios grupės pasirodymus susirenka vis daugiau žmonių.
Žinia apie grupę pasiekė ir emigrantus - vasarį grupė koncertuos Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o sugrįžusi žada surengti gastroles per Lietuvą, kurių metu aplankys ir mažesnius miestelius.
Dominykas tiki, kad „Liūdni slibinai“ dar tik pradeda Lietuvos „liūdinimo“ kelią.
„Mes nesame tik humoro grupė. Mes ir juokiamės, ir verkiam, ir su Maironiu bei kitais lyrikais kalbamės.
Tam, kad suprastum, kas yra „Liūdni slibinai“, reikia ateiti į koncertą - dainos ten gimsta tiesiog scenoje“, - pripažino Dominykas.
Vertinimai - iš kolegų lūpų
Dovilė Filmanavičiūtė, dueto „Gerai Gerai & Miss Sheep“ vokalistė:
Aš juos vertinu kaip dainos teatrą. Nestatau jų į vienas gretas su grupėmis, kurios groja konkretų muzikinį stilių. „Liūdni slibinai“, mano akimis, užima Vytauto Kernagio vietą. Gal per skambiai pasakyta, tačiau tokį jausmą turiu. Jų veiklą aš vertinu teigiamai. Jie į save žiūri ironiškai, linksmai ir profesionaliai. Tai mano skoniui ir suvokimui – svarbiausia. Ar jie turėjo tapti Metų grupe? Nežinau. Gal dėl to, kad vertinu juos kaip muzikuojančius aktorius, bet ne muzikantus.“
Markas Palubenka, dainininkas, laimėjęs Metų proveržio ir Metų alternatyvios muzikos atlikėjo titulus:
„Buvau įsitikinęs, kad laimės „Sel“, bet ne dėl asmeninės simpatijos, o dėl „savaime suprantamo dalyko“, nors pats nei jų, nei kitų nominantų veiklos ypatingai neseku. Kai išgirdau, kas laimėjo, maloniai apsidžiaugiau. Pamaniau, kad jei metų grupe tampa tie, kurie nuoširdžiai ir tikslingai skleidžia žinią apie savo muziką, viskas pas mus yra gerai. Mano atvejis, manau, yra labai panašus, jei ne toks pats. Beje, „Liūdnų slibinų“ iki to vakaro nepažinojau, o jie yra labai „kieti“ žmonės. Man svarbu pradėti pažinti muziką per žmonių asmenybes - jei man patinka žmonės, palaipsniui, jei ne iš karto, patiks tai, ką jie groja.“
„Liūdnų slibinų“ pasirodymas M.A.M.A. ceremonijoje:
