Tokie klausimai keliami naujoje žinomo menininko, kompozitoriaus ir muzikanto, grupės „Skylė“ lyderio Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“. Istorinis veikalas, nagrinėjantis būtent roko Lietuvoje užuomazgų ir pradžios laikotarpį - 1965-1980 m. - jau įkopė į pirmąjį perkamiausių „Vagos“ negrožinės literatūros knygų penketuką.
Pokalbiais su lietuviškojo roko pradininkais pagrįstoje knygoje R. Radzevičius itin aštriai lygina tikro roko padėtį sovietmečiu ir dabar – jis įsitikinęs, kad masine produkcija pagrįsta šiandienos Lietuvos tikrovė originaliai ir drąsiai kūrybai yra bene taip pat priešiška ir svetima, kaip ir ta „išdeginta žemė“, kurioje dygo pirmieji roko daigai.
„Šie žmonės neturėjo galimybių tinkamai įamžinti savo kūrybos, šios muzikos netransliavo radijas ir televizija. Todėl, praėjus kokiai 30 metų, dažno piliečio įsivaizdavimas apie tą laikmetį – tik „Žalia stotelė“, ir viskas. Tačiau tai neturi nieko bendra su realybe – pastaroji muzika tikrai nebuvo jaunimo kultūros dalis.
Panašiai yra ir dabar. Matau, kaip košmariškame sapne – praėjo dar 30 metų ir įsivaizdavimas apie šį laikotarpį bus maždaug toks: vienintelis muzikinis įvykis - „Eurovizija“, vienintelė kultūros įstaiga - „Akropolis“, – interviu portalui lrytas.lt sakė R. Radzevičius.
- Šios knygos pagrindas – tavo istorijos magistro darbas, kurį apsigynei 2000-aisiais, ir kuris buvo išleistas kaip kompaktinė plokštelė, vadinta „elektronine knyga“. Tuomet tai buvo neregėtas dalykas ne tik akademiniame pasaulyje, bet ir už jo ribų. Kas naujo šioje, „tradicinėje“ knygoje? Kodėl apskritai kilo poreikis ją parašyti?
- Nauja – kitokia aritmetika (juokiasi). Mano magistriniame darbe buvo 37 interviu. Per laikotarpį nuo magistrinio darbo paėmiau dar 15 naujų interviu, iš kurių visi sugulė į naują knygą. Tad kartu su palikta senųjų interviu dalimi šioje knygoje jau yra 44 pokalbiai su įvairiais žmonėmis.
Taigi, galima sakyti, kad ši knyga – tai senosios tęsinys, ją smarkiai praplečiant ir pagilinant. Vienas iš pagrindinių motyvų ir buvo noras pabaigti tai, kas pradėta, pataisyti likusias klaidas, užpildyti ar papildyti kai kurias vietas.
Kita vertus, norėjosi tiesiog išleisti klasikinę knygą. Mat jei tuomet norėjosi būti kuo modernesniam, tai dabar norėjosi paprasčiausios tradicinės knygos. Net nežinau, kodėl (juokiasi).
Ir trečia, aišku, visam šiam reikalui norėjosi suteikti naują idėjinį pavidalą, šiek tiek aiškesnius ir platesnius konceptualinius rėmus. Nežinau, ar pavyko, tačiau stengiausi tai padaryti ir tai, mano nuomone, šiame darbe tikrai svarbu.
- Iš tiesų, matyti, kad šią knygą sudaro du sluoksniai. Pirmasis, kuris tarsi yra svarbiausias ir pagrindinis – tai pokalbiai su pirmųjų Lietuvos roko grupių atstovais. Antrasis – to meto įvairių istorinių kontekstų aprašymas bei paties pasvarstymai apie praeities ir dabarties sąsajas. Ką galėtum pasakyti apie kiekvieną iš jų?
- Ankstyvieji interviu buvo daryti tuomet, kai aš tiesiog beveik nieko nežinojau ir „plaukiodamas“ tiesiog stengiausi sužinoti kuo daugiau faktinių duomenų apie tai, apie ką kalbėjau su pašnekovais, ir tiek.
Po to aš jau stengiausi ir pats sužinoti kuo daugiau apie tą laikotarpį, kultūros pogrindžio kontekstą apskritai. Tad naujuose interviu jau, manau, griebiu plačiau, nebe tiek rūpinuosi faktografija, o stengiuosi atskleisti patį žmogų, jo požiūrį į tai, kas vyko tuomet ir kas vyksta dabar.
Taigi, labiausiai rūpėjo autentika. Net stengiausi ir specialiai prašiau, kad pašnekovai kalbėtų „savo“ kalba, tų laikų žargonu ir stiliumi. Neatsitiktinai knygoje yra ir tų laikų žargono žodynėlis.
- Tačiau čia prieis ir tave nutrauks kostiumuotas istorikas-akademikas: „Ta autentika – abejotinas dalykas moksliniu požiūriu. Juk tuose interviu, kurių daugelis padaryti jau po 2000-ųjų, dėstomi ne faktai, o įvairiomis subjektyviomis interpretacijomis ir individualiais įspūdžiais apausti atsiminimai apie trijų ar net ketverių dešimčių senumo įvykius“. Ką tu į tai?
- Taip, sutinku, kad tokia problema egzistuoja. Aš pats su ja susidūriau ir aiškiai ją suvokiau jau medžiagos rinkimo metu, kai pamačiau, kad vienas tos pačios grupės narys apie tuos pačius dalykus gali kalbėti visiškai kitaip, nei kitas.
Tad aišku, kad bent kiek objektyvesnę ir tikresnę istoriją tu gali parašyti tik sugretinęs ir įvertinęs mažiausiai dviejų, o geriausiai – kelių – žmonių pasakojimus ir atsiminimus. Tačiau net ir tai, suprantama, negarantuoja šimtaprocentinio mokslinio patikimumo.
Tačiau, tiesą sakant, šis patikimumas, kuo tikslesnis praeities atgaminimas ir nebuvo pagrindinis darbo, kurį įdėjau į šią knygą, tikslas. Jau minėjau, kad svarbiausia ko siekiau – tai gyvybė. Norėjau, kad tas laikotarpis kuo aiškiau atgimtų ir vėl pradėtų alsuoti pačių jame gyvenusių ir vienus iš geriausių savo metų praleidusių žmonių pasakojimuose bei prisiminimuose.
Manau, kad tuo ši knyga ir turėtų traukti pirmiausiai tuos žmones, kurie patys brendo tuo laikotarpiu. Juk jaunystės, „senų gerų laikų“ nostalgija – galingas jausmas, ar ne? (Juokiasi).
Kita vertus, manau, kad knyga vertinga ir pažintine prasme tiems, kas to laikotarpio arba nebeatsimena arba yra tiesiog per jauni. Kad ir kaip būtų, tuose pokalbiuose vis viena atsiskleidžia to meto socialinio, politinio, kultūrinio ir, pagaliau, materialinio-buitinio gyvenimo aplinka, kontekstas.
Tad kitas itin svarbus šios knygos taikinys – jaunimas. Tiesą sakant, tai – pats svarbiausias iš taikinių, kurį, manau, tie dalykai, apie kuriuos kalba mano pašnekovai, turėtų ir įkvėpti, ir padrąsinti.
- Ką turi omenyje?
- „Tas metas buvo tarsi plynas laukas. Nebuvo nieko absoliučiai. Ką pasidarai, tą turi. Jokių stiprintuvų, mikrofonų. Tiek, ką rasdavai ką nors nukniaukti už butelį iš kokio prasigėrusio Kino studijos darbininko“, - ši Norvydo Birulio frazė gali būti vienu iš visų pokalbių leitmotyvų.
Juk vieni iš svarbiausių ir gyviausių su manimi kalbėjusių žmonių atsiminimų – kaip jiems reikėjo patiems pasidaryti ar susikombinuoti viską – nuo gitarų iki garso aparatūros. Žmonės juk iš tiesų dažnai patys pasidarydavo savo gitaras, kuriomis pagrojus vos viename koncerte, kraujuodavo pirštai.
Tokių „buitinių“ detalių knygoje iš tiesų daug. Žinoma, pirmiausiai šie dalykai skamba komiškai, tačiau kartu iliustruoja ir tos sistemos, kurioje gyventa, marazmą bei esmę. Čia taip pat prieiname prie vienos iš svarbiausių visos knygos minčių – rokas, kaip laisvės, laisvos bei autentiškos kūrybos išraiška, prasiveržia net ten, kur sąlygos jam gimti, atrodytų, yra pačios nepalankiausios.
Stengiausi, kad vaizdas, kaip roko versmė ištryško toje aplinkoje, kuri iš esmės ir buvo sudaryta tam, kad tokias versmes užgniaužtų – būtų kuo ryškesnis ir gyvesnis.
Tad neatsitiktinai vienas iš knygos skyrių, skirtų tam tikriems apibendrinimams ir mano asmeninėms impresijoms ir vadinasi „Išdeginta žemė“.
Taigi, manau, kad patraukliausias ir įdomiausias dalykas knygoje ir yra tas kontrastas – išdeginta žemė ir tikri bei gyvybingi žmonės, joje savo rankomis besigaminantys gitaras ir mėginantys jomis groti kažką „tikro“ - nesvarbu ar tai kokių nors „bitlų“ kūriniai ar jau pirmieji nedrąsūs savi mėginimai.
Stengiausi, jog ir skaitytojas pajustų, kad su manimi – taigi, ir su juo – kalbasi gyvi (ne fizine, o būtent dvasine prasme) žmonės, išlikę savimi ir išlaikę tą dvasią – pavyzdžiui, buvę grupių „Kertukai“, „Saulės laikrodis“, „Mind's Disorder“, „Mafija“ nariai, Vytautas Kernagis, Stasys Daugirdas, Kęstutis Antanėlis ir kiti.
- Tačiau konceptualioji knygos dalis skirta ne vien pamąstymams apie roko fenomeno gimimo istorines aplinkybes, ar ne? Juk kalbi ir apie tai, kaip knygoje atspindimo istorinio laikotarpio šviesoje tau atodo nūdiena.
- Tai man atrodo visiškai suprantama ir natūralu. Juk pats esu menininkas, tad ir norėjosi pakalbėti apie dalykus, kurie skauda man pačiam ir kuriuos aš pastebiu savo akimis. Tad keliu klausimą – ar pagal santykį su laisva ir autentiška kūryba, saviraiška šiandienos mūsų tikrovė iš tiesų esmingai skiriasi nuo buvusiosios?
Mano išvadą galima suformuluoti taip: ne itin. Rokas, kaip laisvės šauklys, savo vaidmenį baigė vaidinti Nepriklausomybės priešaušryje. Po to užėjo ir įsiviešpatavo masinės ir pigios produkcijos biznierių laikai. Būtent šie biznieriai ir sprendžia, kam gyventi, o kam geriau net ir negimti.
Tačiau aš manau, kad bent valstybė galėtų savo jėgomis kažkiek koreguoti šią situaciją - formuoti kokią nors politiką, skirtą visuomenės kūrybinės energijos skatinimui ir išlaisvinimui. Ką, tam dalykui negalima būtų pritraukti ir tos pačios Europos Sąjungos lėšų?
Kita vertus, tai galėtų būti ir svarbia jaunimo politikos dalimi. Knygoje yra ir tokia mintis – jei daugiau pinigų skirtume jaunimo kūrybiškumo puoselėjimui, gal tuomet mažiau lėšų reikėtų kalėjimams?
Mane labiausiai domino tai, ką galima pavadinti prigimtiniu kūrybiškumu arba kūrybiškumo prigimtimi. Knygoje klausiau ir tebeklausiu dabar: kas tai ir iš kur tai kyla?
Tie žmonės, kurie įsijungė į roko judėjimą ir kurie jį pradėjo, buvo kūrybiškiausia, gyviausia, progresyviausia visuomenės dalis. Jie buvo žlugdomi tada, yra žlugdomi dabar. Na, gal ne specialiai žlugdomi, tačiau nustumti į užribį – tikrai. Juk užsiimti tikra kūryba šiandien ne tik nereikia, bet ir neapsimoka. Kam tai, jei geriau ir žymiai lengviau – tiesiog pavogti? Gal todėl talentingiausi šių dienų jaunuoliai mieliau renkasi kurti pinigų plovimo mašinas, nei originalų meną?
Juk dabar dauguma vadinamųjų lietuviškų populiariųjų dainų yra iš esmės vogtos. Na, gal tik žodžiai būna savi, o melodija – pavogta ir dar kartais net užregistruota, kaip savo.
Kita vertus, įsitvirtino restoraninė kultūra. Restoraninio tipo šlageriai tapo norma ir atskaitos tašku, o jų įgarsintojai, atlikėjai – mados ir „lygio“ diktuotojai, nors jie tik perdainuoja kokį nors šlagerį, sukurtą kitų, ir neturi nieko savo.
- Bet ar nepanaši padėtis visame pasaulyje?
- Nesu kažkoks užsienio šalių muzikinės rinkos ekspertas. Tačiau kiek teko bendrauti su užsienio kolegomis, susidaro įspūdis, kad padėtis vienoje ar kitoje šalyje labai smarkiai priklauso nuo ekonominio jos išsivystymo, visuomenės sąmoningumo lygio, pagaliau, susiklosčiusių tradicijų. Pavyzdžiui, rokas – ypač sunkusis – labai gajus Šiaurės šalyse.
Norvegijoje teko bendrauti su žmonėmis, kurie kaunasi už tai, kad vyriausybė finansuotų sunkiojo metalo kūrybą ir festivalius lygiai tokia pačia apimtimi, kaip ir vadinamąją rimtąją muziką.
O pas mus daugelis žmonių – tarp jų ir kai kurios grupės – net neįsivaizduoja, kad galėtų būti ne tik taip, o ir kas apskritai kas nors galėtų būti kitaip, nei yra dabar. Tapo norma, kad įdomiausi dalykai vyksta pogrindyje. Štai, pavyzdžiui, atsikūrusi „Balana“ sau groja rūsyje, kaip gūdžiu sovietmečiu, ir tiek. Puikiausios idėjos dažnai taip ir lieka tik idėjomis, nes tiesiog trūksta palaikymo ir galimybių jas įgyvendinti.
Tačiau bet kokiu atveju manau, kad lietuvių kūrybinė potencija – labai didelė, bet nėra nei politinių, nei finansinių, nei, pagaliau, organizacinių bandymų paversti ją kūnu, kuris galėtų būti konkurencingas ir tarptautinėje erdvėje.
Dažnai akcentai sudedami visai kitur, valstybės lėšos išeikvojamos butaforiniams kultūriniams projektams. Situaciją galima būtų vaizdžiai palyginti su knygoje pasakojamais įvykiais – kelios jaunimo kartos kūrė savitą, įdomią, progresyvią kultūrą, kuri oficialioje istorinėje sąmonėje praktiškai neišliko.
Šie žmonės neturėjo galimybių tinkamai įamžinti savo kūrybos, šios muzikos netransliavo radijas ir televizija. Todėl, praėjus kokiai 30 metų, dažno piliečio įsivaizdavimas apie tą laikmetį – tik „Žalia stotelė“, ir viskas. Tačiau tai neturi nieko bendra su realybe – pastaroji muzika tikrai nebuvo jaunimo kultūros dalis.
Panašiai yra ir dabar. Matau, kaip košmariškame sapne – praėjo dar 30 metų ir įsivaizdavimas apie šį laikotarpį bus maždaug toks: vienintelis muzikinis įvykis - „Eurovizija“, vienintelė kultūros įstaiga - „Akropolis“.
- Bet ar tas tikrasis lietuviškasis rokas buvo kuo nors itin savitas? Ar galima kalbėti apie kokius nors tik jam būdingus dalykus? Mat kone absoliuti dauguma tavo pašnekovų pradeda nuo to, kad jie patys pradėjo nuo to, kad paprasčiausiai pergordavo „bitlų“ ir kitų Vakarų grupių, padariusių jiems esminę ir fundamentalią įtaką, dainas.
- Tačiau pradėję jie vėliau ėmė eiti savo keliu! Nors, kita vertus, apie kokius nors išskirtinius lietuviškojo roko bruožus – ypač tame laikotarpyje, apie kurį knyga – iš tiesų kebloka kalbėti. Žinoma, pats išskirtiniausias mūsų tuometinio roko bruožas greičiausiai būtų tai, kad daugelis jo pradininkų ėmėsi groti liaudies dainas bei jas interpretuoti ir tai darė labai įdomiai bei kūrybiškai.
Viena vertus, tai, aišku, buvo daroma dėl to, kad folklorą sistema leido ir tai tiesiog buvo vienas iš kanalų, kuriais be didelių pavojų buvo galima nukreipti kūrybinę energiją. Tačiau aš manau, kad yra ir gilesnė, bendresnio pobūdžio priežastis, kodėl čia, pas mus įvyko tokia roko ir liaudies dainų simbiozė. Juk, mano galva, folkloras ne tik neprieštarauja roko prigimčiai, bet pats yra tos pačios prigimties.
Liaudies dainas greičiausiai taip pat kūrė stiprios ir kūrybingos asmenybės, kurios, jei būtų gimusios sovietiniais arba dabartiniai laikais, būtų grojusios roką. Tą patį galima pasakyti ne tik apie istorines, bet ir geografines sąlygas. Pavyzdžiui, jei V. Orvydas būtų gimęs mieste, manau, jis taip pat būtų pliekęs roką.
Tačiau yra ir tokių grupių, kurios atrodė itin savitai ir novatoriškai viso pasaulio kontekste tuo požiūriu, jog pačios ėmė groti ir iš esmės atrado bei pradėjo tai, kas Vakaruose buvo pradėta daryti tik vėliau.
Pirmiausiai, aišku, kalbu apie jau kartą minėtą „chebrą“ iš Antakalnio „Mind's Disorder“, kurie grojo tokį avangardą, kokio Vakaruose dar tuomet nebuvo girdėti. Manau, kad jei jie būtų turėję gerą prodiuserį ir geras sąlygas, kaip Vakaruose, manau, būtų turėjęs, kuo nustebinti visą platųjį pasaulį.
Apskritai manau, kad originalumas ir savitumas ilgalaikėje perspektyvoje yra stipriausios roko – kaip ir apskritai kūrybos – savybės. Deja, laiko tėkmėje jos dažnai prarandamos, kaip, norint išgyventi, pradedama pataikauti vienokiai ar kitokiai sistemai.
- Tad kaip būtų vystęsis mūsų rokas, jei būtų turėjęs normalias sąlygas ar bent tokias, kuriomis būtų buvę galima bent daugmaž laisvai kurti?
- Labai sunku pasakyti. Aišku tik viena – jis būtų vystęsis visiškai kitaip. Tačiau galbūt būtų buvęs ne toks tikras? Juk, kaip jau minėjau, tai yra vienas iš pagrindinių ir paradoksų, apie kuriuos kalbama knygoje – laisva kūryba ir laisvė apskritai atsiranda net ir ten, kur jas stengiamasi kuo nuožmiau užgniaužti, išdeginti iš pamatų. Galbūt net reikėtų sakyti ne „net ten“, o „pirmiausiai ten“.
- Ar bus pratęsimas?
- Taip, mintis, jog reikėtų ir praplėsti ir pratęsti, kirba nuolat. Jau kalbėjome apie tai, kad, norint kuo objektyviau iš žmonių atsiminimų parašyti kieno nors istoriją, reikia pakalbėti su kuo daugiau iš jų. Kita vertus, aišku, logiška būtų praplėsti ir chronologinius rėmus – greičiausiai, iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Juk, kaip ir minėta šioje knygoje, pačią mūsų Nepriklausomybę būtų sunku įsivaizduoti be roko, suvaidinusio itin svarbų vaidmenį išsilaisvinime.
