Andriaus gerbėjus iki spalio lydės nauja lygtis. “AM + FOJE = 30” — tai koncertų, kurie rudenį vyks keturiose didžiausiose šalies arenose, šūkis.
Spalio 5-ąją — Klaipėdoje, spalio 12-ąją — Kaune, spalio 19-ąją — Šiauliuose, spalio 26-ąją — Vilniuje vyksiančiuose koncertuose nutiks tai, ko daugelis Andriaus klausytojų jau seniai nesitikėjo.
Andrius gros per visus 30 kūrybos metų parašytas dainas — su tais muzikantais, su kuriais jos ir buvo įrašytos. Vadinasi, dalį koncerto su juo gros buvę prieš 16 metų iširusios grupės “Foje” nariai, taip pat skambės geriausios per solinę karjerą sukurtos dainos su dabartine jo grupe.
Tai artimiausias dalykas legendinės “Foje” atsikūrimui, kokio gali tikėtis tie, kurie su nostalgija prisimena šios grupės karjerą.
“Foje” tikrai nekurs naujų dainų ir albumų, tačiau muzikantai, palikę ryškiausią spalvą šios grupės gyvenime, pasirodys koncertuose.
Praėjusį šeštadienį visi susitikome. Jausmas — labai geras. Esame žmonės, gyvenime ir scenoje kartu patyrę daug. Jei susėstume prie laužo, turbūt visą naktį pasakotume istorijas”, — pokalbį apie savo jubiliejų pradėjo dainininkas.
— Gėrėte su jais arbatą ir valgėte sausainius?
— Ne, gėrėme vandenį ir valgėme javainius. (Juokiasi.) Susitikome repeticijų studijoje. Ją man nemokamai suteikė viena nekilnojamojo turto agentūra, be jokios reklamos. Pirmą kartą gyvenime man taip nutiko, esu labai dėkingas.
Susitikome planuoti, kaip jungsimės instrumentus, aptarti techninių klausimų.
Būrys pagyvenusių jaunuolių. Aš, Arnoldas Lukošius, Darius Burokas, Algis Kriščiūnas, Romas Rainys, Saulius Valikonis ir Eugenijus Pugačiukas. Dar tikrai kviesiu Darių Tarasevičių.
Pusantros valandos kalbėjomės, juokėmės. Tai įdomu — visi susitinka po daugelio metų ir vėl užima tą patį vaidmenį, kaip anksčiau. Lyg bendraklasių susitikimuose. Pasijutome kaip paaugliai.
— Kurio iš jų seniausiai buvote nematęs?
— Prieš mėnesį su visais susitikau atskirai, bet iki tol turbūt seniausiai nemačiau Eugenijaus ir Sauliaus. Romą sutikdavau roko festivaliuose, kitus irgi matydavau, o štai jų nebuvau sutikęs daug metų.
— Ką jie šiuo metu veikia?
— Saulius eina aukštas pareigas Vilniaus miesto ūkyje. Eugenijus — irgi vadovas, dirba su statybomis. Darius — buhalteris, Arnoldas — žurnalistas, Algis — fotografas.
Romas visus nustebino — jis groja gitara su įvairiomis grupėmis, bet būdamas beveik 50-ies įstojo į muzikos akademiją, su jaunuoliais mokosi garso režisūros. Labai gražu ir gerbtina esant tokio amžiaus imtis šio to naujo.
Labai geras ir įdomus jausmas. Turiu nuojautą, kad kitas mano karjeros apibendrinimas tikriausiai galėtų būti nebent tada, kai scenoje būsiu praleidęs 50 metų.
Ir labai abejoju, ar tada susirinks “Foje” nariai. Manau, tai gali būti paskutinis kartas. Niekada nesakyk “niekada”, bet man taip atrodo.
— Kuris iš buvusių “Foje” narių yra ilgiausiai negrojęs scenoje?
— Man regis, D. Burokas. Bet savo malonumui jis namie muzikuoja. Darius visada buvo neblogas muzikantas. Manau, neprarado įgūdžių.
A.Kriščiūnas, sako, per draugų gimtadienius atsineša elektroninius būgnus ir kankina visus. Nuo “Foje” laikų turi tuos būgnus, nepardavė, laisvalaikiu savo malonumui vis daužosi.
— O kuris labiausiai pasikeitė?
— Mažiausiai — Darius. Jis atrodo beveik taip pat, kaip ir prieš 20 metų. O labiausiai — Arnoldas. Kadaise buvo jaunas liesas vaikinas garbanotais vešliais plaukais. Jo transformacija didžiausia. (Juokiasi.)
— Nebijote žiūrovų lūkesčių? “Foje” juk turi ypatingą reputaciją.
— Nebijau. Taip, mes daug metų negrojome kartu, laikas palieka antspaudą. Dabar kiti vertinimo kriterijai. Labai gerai suprantu, kad žmonės turį prisiminimų, “Foje” koncertai visada turėdavo ypatingą atmosferą. Stengsimės, kad taip ir dabar būtų, nors tai ne “Foje”, o mano jubiliejaus koncertas.
— Jūsų vaikai atsimena “Foje” koncertus?
— Ne. Dukrai buvo treji, kai skirstėsi “Foje”, jos nebuvo tuose koncertuose. Sūnus gimė jau iširus grupei.
Dukrai, beje, patinka “Foje” muzika, vienu metu kambaryje plakatą buvo pasikabinusi. Vienintelį kartą matė, kaip kartu grojame, kai 2007-aisiais ant Vingio parko estrados laiptų akustiškai pagrojome porą dainų, minėdami grupės iširimo dešimtmetį. Vaikai ir buvo bene vieninteliai žiūrovai. Jiems bus įdomu bent iš dalies pajusti, kas buvo “Foje”.
— Jie groja instrumentais?
— Taip, beveik visų mūsų vaikai tai daro. Eugenijaus sūnus — bosistas, Arnoldo groja gitara. Dariaus dukra mokosi groti bosine gitara. Mano dukra išmoko groti gitara, o dabar mokosi groti būgnais. Iš jų būtų galima suburti grupę. (Juokiasi.)
— Su dukra pasikalbate apie muzikanto gyvenimą?
— Aš jai nedraudžiu groti, bet ir neskatinu. Pats žmogus turi spręsti.
Prieš keletą mėnesių ji prisipažino visada svajojusi mušti būgnus. Lanko pamokas, labai patenkinta. Sakė, nuostabu.
Paleido man neseniai kažkokį “thrash” metalo grupės įrašą. Ji klausosi tik sunkiojo roko ir metalo: “Iron Maiden”, “Led Zeppelin”, “Metallica”. To, kas man pačiam paauglystėje jau atrodė senių muzika.
Klausiau kodėl. Sako, naujų tokių grupių nėra. Tiesa, turbūt negalima skirstyti muzikos į seną ir naują. Yra senos nuostabios muzikos ir naujos “š...dinos” muzikos.
— Jau sudarėte dainų sąrašą?
— Taip, bet jame per daug kūrinių. (Juokiasi.) Nesinori, kad šie koncertai viršytų porą valandų. Noriu, kad koncerte skambėtų tik tos dainos, kurias visi klausytojai moka atmintinai. Pradėsiu naujausiomis, baigsiu seniausiomis.
— Yra kūrybos laikotarpių, albumų, kurių dainos atrodo netinkamos ir nereikalingos?
— Albumas “O, meile” labai iškrinta iš konteksto, bet kai jį įrašinėjau, to ir norėjau. Visai netikėtai ten yra 3 dainos, kurias visi mėgsta: “O, meile”, “Ufonautai” ir “Jūreivio daina”. Jos žmonėms patinka. Pradedi groti — viskas, publika dainuoja.
Tikriausiai grosiu jas. Tik kartais galvoju, kaip tai ten atrodys.
Kai kas, ką sukūriau, yra pavykę, kai kas — ne. Kai kas iš to, kas man neatrodė pavykę, tapo populiaru. Žmonės patys atsirenka.
— Yra mažiausiai 25 dainos, kurių nepagrojus publika norės jus pakarti.
— Taip, tai ir yra dilema. Nenoriu, kad koncertas būtų per ilgas. Reikia, kad žmonės išeitų norėdami dar. Per repeticijas matysime, kurios dainos gerai skamba, o kurios nelabai. Galbūt keturios penkios dainos kiekviename mieste bus kitos.
— Susitikus su senais bendražygiais neužplūsta melancholija?
— Būna, bet toks yra gyvenimas. Jei užeina liūdesys dėl praėjusių laikų, tai šviesus liūdesys, nes tie seni įvykiai buvo fantastiški.
Vis dėlto šiuose koncertuose liūdėti tikrai neteks. Nebus nė vienos liūdnos dainos.
Beje, mano svajonė — kada nors surengti itin depresyvių, liūdniausių dainų koncertą. Ten bus labai liūdna. Koncertas vadinsis “Mirties ir depresijos dainos”, grosiu vienas, gal gulėdamas karste. (Kvatojasi.) Bet tai nebus šiais metais.
— Teko girdėti, kad šiems koncertams ieškote senų instrumentų.
— Taip, keli žmonės, kuriuos radau socialiniuose tinkluose, pažadėjo paskolinti. Pavyzdžiui, seni “Vermona” klavišiniai instrumentai, kuriuos kadaise paveldėjome iš “Hiperbolės” su jų repeticijų patalpomis — jų skambesio neatkursi jokiais kitais sintezatoriais. Galbūt rasiu ir tokią pačią gitarą, kokia grojau mokykloje.
“Laužo šviesa”, “Distancija”, “Saugok vaikystę” — kad šios dainos skambėtų taip pat, kaip senais laikais, reikia vieno kito seno instrumento. Ir tų pačių muzikantų.
Pavyzdžiui, “Distancija”. Šią dainą žmonės mėgsta. Kiek bandžiau su kitais, ne “Foje” muzikantais groti, neišeina. Grojam, grojam, o per vidurį suprantam, kad jau atsibodo. Nėra sukibimo, to specifinio senojo garso. Pažiūrėsime, kaip pavyks dabar.
— Pirmą kartą pats rengiate savo koncertus.
— Taip, rūpinuosi planu, įranga, vizualine puse. Jau gerus du mėnesius, ir tai nėra taip lengva. Viskas, ką veiksiu šiais metais, bus susiję su pasirengimu šiems koncertams.
Tai kasdienis darbas. Susitikimai su techniniu personalu, galimais rėmėjais, reklamos gamintojais. Nelengva, bet ir smagu. Kovo 12-ąją prasidės bilietų platinimas, vėliau — repeticijos. Ilgas procesas. Smagu jį pačiam pamatyti.
Iki šiol niekada nesu koncertui ruošęsis dešimt mėnesių. Net “Foje” laikais buvo tik vienas rimtas mūsų turas — “Kai perplauksi upę”. Su aiškiomis datomis, scenografija, filmais, kuriuos rodydavome, batutais, ant kurių šokinėjome.
Visa kita buvo gaivališko pobūdžio koncertai — atvažiuoji, pagalvoji, ką grosi, ir tada groji.
Čia bus kitaip. Aš nė nedrįstu prognozuoti kaip. Gal žmonės visai nepirks bilietų. (Juokiasi.) Pamatysime. Kol kas neradau pagrindinio rėmėjo, šiais laikais tai sudėtinga, prioritetus verslininkai teikia kitiems dalykams.
Kol kas yra taip: jei bus parduoti visi bilietai, aš bent nepatirsiu nuostolių. (Juokiasi.)
— Kad bus rengiami šie koncertai, paskelbėte gruodį. Kokių atgarsių sulaukėte?
— Mane nudžiugino žmonių reakcija. Kai sausį paskelbiau, kad bus tokie koncertai, daug kur feisbuke mačiau klausimų, kur įsigyti bilietų. Bendrovės “Tiketa” ir “Bilietai.lt”, kurios juos platins, irgi pasakojo, kad žmonės net iš užsienio rašo laiškus, sako, kad nori susiplanuoti savo atostogas Lietuvoje ir derinti prie šių koncertų.
Tai geras ženklas. Noriu tikėti, kad mano sukurtą muziką prisimena, ji kam kam svarbi, kokia ir buvo. Metai bus tikrai įdomūs. Kovo pabaigoje keliausiu į Kiniją — turbūt būsiu pirmasis Lietuvos popmuzikos atlikėjas, kuris Pekine ir Šanchajuje gros vietos lietuviams. Rugsėjį — Šveicarijoje. Ten bus koncertai kelioms dešimtims žiūrovų, o spalį Lietuvoje — tūkstančiams. (Šypsosi.)
— Visi keturi miestai, kuriuose grosite, jums atrodo skirtingi?
— Taip, jie turi savo charakterį. Klaipėda visada buvo “Foje” miestas.
Atvažiuodavom — laukdavo būrys gerbėjų tokiomis kaip mano šukuosenomis. Dar mums lipant iš autobuso atkimšdavo alaus butelį ir paduodavo į rankas. Kartais dar pridegdavo cigaretę, taip pat paduodavo. (Kvatojasi.)
Su Kaunu susiję daug stereotipų. Maždaug — ten treninguoti skustagalviai ir taip toliau. Bet savo koncertuose visada matydavau visai kitokį vaizdą. Fantastiška, įdomi publika.
Turbūt sunkiausia groti Vilniuje. Čia yra šiek tiek snobizmo, kartais jauti, kad publika ateina ir laukia, ką čia parodysi gero. Šiauliai — unikalus miestas. Tai, mano akimis, yra visa Lietuva vienoje vietoje, mažas mūsų šalies modelis. Kaip per rinkimus balsuoja Šiauliai, taip ir visa Lietuva. Pastebėjau tai.
Kodėl? Ten yra visi socialiniai sluoksniai. Nuo banditų iki verslininkų, inteligentų ir menininkų.
Šiauliai — originalių, įdomių asmenybių miestas. Grupė “Bix”, dainininkė Saulė, keisti atlikėjai, muzika, kuri negrojama niekur kitur Lietuvoje.
Esu labai įkalbinėjamas koncertą surengti ir Panevėžyje, bet kol kas abejoju. Palaukime, pažiūrėkime, koks susidomėjimas koncertais, ar esu kam nors reikalingas. (Šypsosi.)
— Jau žinote, ką darysite po šių koncertų?
— Tiksliai — ne. Bet taip nutiko, kad nejučia pradėjau rašyti dainas naujam albumui ir jau turiu pusę jo. Turiu daug laiko jį pabaigti. Šiais metais svarbiausias mano darbas — šie keturi koncertai.
