Kinijoje koncertavęs A. Mamontovas jautėsi lyg Marse

„Įsitikinau, kad galėčiau Kinijoje gyventi pusmetį ir ilgiau”, – grįžęs namo iš viešnagės po šią Azijos šalį nusprendė Andrius Mamontovas (45 m.). Dainininkas į Kiniją vyko neįprastu tikslu – surengti koncertų vietos lietuviams.

„Į galvą lenda du klausimai. Kaip ir kodėl jie tai pastatė?” – sakė Didžiąja kinų siena vaikštinėjęs A.Mamontovas.<br>"Lietuvos ryto" archyvas
„Į galvą lenda du klausimai. Kaip ir kodėl jie tai pastatė?” – sakė Didžiąja kinų siena vaikštinėjęs A.Mamontovas.<br>"Lietuvos ryto" archyvas
Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Zilnys ("Lietuvos rytas")

Apr 7, 2013, 2:28 AM, atnaujinta Mar 8, 2018, 5:28 PM

Žinomų Lietuvos atlikėjų koncertai Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ar JAV, kur netrūksta emigrantų, – dažnas reiškinys. Tačiau išgirdęs apie galimybę pagroti lietuviams Pekine ir Šanchajuje nustebo net ir visko matęs Andrius.

„Būtų beveik tas pat, jei pakviestų groti lietuviams Marse. Bet, pasirodo, viskas įmanoma”, – šypsojosi atlikėjas.

Dešimt dienų Kinijoje praleidęs dainininkas spėjo ne tik pagroti, bet ir aplankyti muziejų, Uždraustąjį miestą, sužinoti, kad kinai arbata kartais vadina paprastą vandenį.

Be to, atlikėjas pirmą kartą gyvenime koncertavo klube, kuris yra pagarsėjęs kaip gėjų susirinkimo vieta.

Viskas prasidėjo pernai, kai Andrius vyko koncertuoti Kipro lietuviams.

„Koncertą rengė tuo metu Kipre gyvenęs architektas Karolis Kazlauskas. Likus savaitei iki kelionės jis gavo pasiūlymą ir išvyko dirbti į Šanchajų.

Tad taip ir nesusitikome. Bet po pusmečio jis susisiekė su manimi ir pasiūlė atvykti į Šanchajų pagroti. Pasakė, kad ten yra penkiasdešimt lietuvių, kurie mielai manęs pasiklausytų.

Kai susitarėme dėl koncerto, atsiliepė ir Pekine gyvenantys lietuviai. Tarp šių miestų – tik tūkstantis kilometrų, tad suplanavome koncertą ir ten”, – sakė Andrius.

Klubas, kuriame teko groti Šanchajuje, Andriui sukėlė šypseną. Šioje pasilinksminimo vietoje rengiami gėjų vakarai. Dainininkas buvo patikintas, kad Kinijoje nėra jokio priešiško nusiteikimo prieš kitos orientacijos žmones.

„Kad smerktų ar keiktų – to nėra. Didelio netradicinės lytinės orientacijos afišavimo, žinoma, irgi nėra. Tai atspindi kinų elgesio kultūrą – atvirų ginčų ar konfliktų gatvėje ten nepamatysi.

Buvo truputį juokinga, pirmą kartą tokioje vietoje grojau”, – įspūdžiais dalijosi Andrius.

Pekine jo koncertas vyko klube „Nashville”, kur paprastai skamba kantri muzika.

Į abu vakarus susirinkę po kelias dešimtis lietuvių išgirdo populiariausias Andriaus dainas, tarp jų – ir „Laužo šviesą”.

„Žmonės jauni, iniciatyvūs. Ten gyvena tie, kurie studijavo kinų kalbą ir išvažiavo tobulintis arba sulaukę gerų darbo pasiūlymų.

Kinai vertina europiečius, kurie dirba kūrybinį darbą. Turėti europietį darbuotoją – aukštas lygis. Dažnai jis vedžiojamas į visus verslo susitikimus, nors jam visai nebūtina ten eiti.

Lietuviai ten irgi nedirba juodų darbų. Iš tiesų esu jiems labai dėkingas. Man liko geri įspūdžiai. Jų lėšomis buvo apmokėta mano kelionė – vykau į Kiniją ne dėl honoraro”, – pasakojo Andrius.

Žiūrovai po koncerto ėjo prie Andriaus ir prisipažino iki paskutinės minutės netikėję, kad pamatys jo koncertą – mintis apie į Kiniją dainuoti atvykusį pamėgtą atlikėją jiems vis dar atrodė keista.

Pačiam Andriui keisčiau buvo tai, kad į jo pasirodymą užsukę centrinės Kinijos televizijos žurnalistai nufilmavo trumpą reportažą apie renginį.

„Savo informaciniame interneto portale jie net turi atskirą skyrelį apie Lietuvą. Turbūt dabar galiu girtis, kad esu ne tik pirmasis Lietuvos popmuzikos atlikėjas, koncertavęs Kinijoje, bet ir pirmasis, kurį filmavo tos šalies televizija”, – juokėsi Andrius.

Spalį atlikėjas keturių Lietuvos didmiesčių arenose surengs savo karjeros 30-mečio koncertus, kuriuos stebės tūkstančiai žiūrovų. Koncertai Kinijos klubuose – ryškus kontrastas.

„Po to, kai su „Foje” 1995-aisiais Budapešte surengėme koncertą, į kurį buvo parduotas vienas bilietas, man niekas nebebaisu”, – šyptelėjo atlikėjas.

Viešėdamas Kinijoje Andrius dusyk susimąstė, kad pasaulis yra mažas.

Pirmą sykį – kai metro stotyje netyčia sutiko pažįstamą iš Lietuvos, kuri su vyru dabar gyvena Kinijoje. Aštuonženklį gyventojų skaičių turinčiame mieste tokia tikimybė atrodė artima nuliui.

Antrąkart – kai Pekine jo pasitikti atėjo buvęs Klaipėdos grupės „Exem” vadybininkas Rolandas Bražinskas, dirbantis transporto atašė Lietuvos ambasadoje.

Ne pirmą kartą Pekine ir Šanchajuje viešėjęs Andrius įsitikino, kad kinai itin smalsiai reaguoja į užsieniečius.

„Prieina, apžiūrinėja iš arti, aptaria tavo išvaizdą, bet daro tai be jokių blogų minčių.

Ypač juos domina šviesiaplaukiai. Kinai gali prieiti, paduoti į rankas savo kūdikį ir prašyti nusifotografuoti.

Ir tai jiems atrodo visiškai normalu. Tas dėmesys mums gali atrodyti komiškas, bet tai labai nuoširdu”, – kalbėjo Andrius.

Tiesa, pasitaiko ir kitokio pobūdžio susidomėjimo. Vaikščiodamas Šanchajaus pėsčiųjų gatvėmis Andrius buvo užkalbintas moters, kuri jam angliškai iš pradžių pasiūlė pirkti laikrodį, tada – rankinę, o galiausiai paklausė, ar jis nenori masažo.

„Vienas lietuvis pasakojo, kad susigundė tuo masažu. Nuėjo į viešbučio kambarį su ja, bet nespėjus uždaryti durų įsiveržė viešbučio apsaugininkai ir apkaltino jį nelegalia veikla.

Jis turėjo sumokėti nemažai pinigų, kad būtų paliktas ramybėje. Tad realiai masažuojama piniginė”, – juokėsi dainininkas.

Kinijoje Andrius sutiko Velykas, tačiau nesikrimto, kad tą dieną yra toli nuo šeimos ir nedažo margučių.

Atsainus atlikėjo požiūris į katalikybę ir religines šventes yra gerai žinomas jo gerbėjams. Be to, kinai Velykų nešvenčia – jie turi kitą tradicinę pavasario šventę.

„Kiaušinių aš nevalgau. Man, kaip vegetarui, Velykos yra neapvaisintų vištų embrionų lukštų dažymo ir susitrenkimo jais šventė.

Nemanykite, kad aš ją smerkiu ar panašiai, tiesiog nesu tokių švenčių šventikas. Suprantu tuos, kuriems ji svarbi, Pekine lietuviai irgi sakė, kad ruošiasi švęsti”, – kalbėjo Andrius.

Kinų maistą mėgstančiam dainininkui nebuvo lengva laikytis vegetariškų įpročių. Kinai į vegetarizmą žiūri savaip. Daržovės, išvirtos kiaulienos sultinyje, jiems neatrodo su mėsa kaip nors susijęs patiekalas.

Be to, retas jų kalba angliškai, todėl Andriui teko pagal valgiaraščio nuotraukas spėlioti, kuris iš patiekalų jo skrandžio neužterš mėsos pėdsakais.

„Porą sykių vis tiek apsigavau. Ką tada dariau? Nieko, tiesiog nevalgiau. Prašiau paruošti tokias pat salotas kaip paveikslėlyje, tik be mėsos – jie negalėjo to padaryti, esą negalima nukrypti nuo taisyklių.

Net su vertėju išsiaiškinti, ką atneš valgyti, nėra lengva”, – pasakojo dainininkas.

Grįžęs jis draugams pasakoja, kad sužinojo naują arbatos receptą. Jį atskleidė vieno restoranėlio, kuriame Andrius pietavo, padavėja.

Užsisakius arbatos ji įspėjo, jog nežino, ar svečiai gers tokią arbatą, kokią ji siūlo.

„Klausinėjome, tai kokia ta arbata – juodoji ar žalioji. Sakė – bendrinė arbata. Na, sakau, atneškite, pabandysime. Atnešė termosą karšto vandens. Tai, pasirodo, ji ir vadino arbata.

Po to sužinojau, kad karštą vandenį jie geria prieš valgį. Be to, net sukaitę sportininkai jį geria – neva keli gurkšniai padeda atsigaivinti.

JAV įėjęs į barą iškart gauni stiklinę šalto vandens iš čiaupo su ledukais, o čia – karšto”, – stebėjosi Andrius.

Per dešimt dienų neapžiūrėsi ne tik visos Kinijos, bet ir vieno didesnio miesto, tad laisvalaikį Andrius leido atsipalaidavimo režimu.

„Tiesiog vaikštinėjau po miestą. Šanchajuje apžiūrėjau dangoraižių rajoną, kuriame statomas antras pagal aukštį pasaulyje namas, jo viršūnės pro debesis nematyti.

Aplankiau muziejų, kurio pirmajame aukšte – didelė senovinių Budos skulptūrų paroda, jos – nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių metų senumo. Labai įspūdingas vaizdas.

Pekine jau ankstesnės viešnagės metu labai norėjau aplankyti Uždraustąjį miestą. Nuostabus rūmų, aikščių, sodų kompleksas.

Anąkart jis buvo uždarytas, o šį sykį pavyko pasivaikščioti. Aplankiau kelias šventyklas”, – sakė Andrius.

Vieną dieną dainininkas paskyrė pasivaikščiojimui Didžiąja kinų siena. Čia jis lankėsi ir anksčiau, bet mielai grįžtų ir dar penkis kartus.

„Apima ypatingas jausmas, kai susimąstai, kad kiekvieną to 8 tūkstančius kilometrų nusidriekusio statinio plytą savo rankomis nešė žmogus.

Ją statant juk mirė apie milijoną žmonių. Ten atsidūręs supranti tos valstybės didybę. Į galvą lenda du klausimai. Kaip ir kodėl jie tai pastatė?

Įspūdingas, bet beprasmis statinys. Jei ta siena gynybinė, tai juk ji eina per kalnų viršūnes, į kurias su kariuomene ir taip niekas nesiropštų. Statė tik todėl, kad galėjo statyti”, – juokėsi Andrius.

Dar vieną dieną jis keliavo į netoli Šanchajaus esantį miestą, kurį vietos gyventojai vadino nevertu dėmesio, mat jame – tik 7 milijonai gyventojų.

„Lydėjau mane pakvietusį draugą į verslo susitikimą. Tai irgi atskiras ritualas. Kiekvienas darbo susitikimas turi prasidėti ir pasibaigti valgymu. Prie kavos puodelio ten nieko neišspręsi”, – užsiminė A.Mamontovas.

Prie Pekino ir Šanchajaus transporto sistemos chaoso jis jau buvo pripratęs. Kaip ir prie to, kad susikalbėti su praeiviais – beveik jokių galimybių.

„Nešiojiesi lapelius su užrašytais viešbučio, klubo, muziejaus adresais, važinėji taksi, kurie ten pigūs.

Yra tokių vietų, kur miesto centre – trijų aukštų estakados, kurių keturiomis eismo juostomis į vieną pusę lekia tūkstančiai automobilių.

Spūstys – košmariškos. Važiuoja bet kaip, nesilaiko taisyklių, ir jokių avarijų”, – pasakojo Andrius.

Lauktuvėmis dainininkas stengėsi neapsikrauti – nemėgsta kaupti daiktų, be to, nesugalvoja dovanos artimiesiems, kurios dar nebūtų parvežęs.

„Vaikui norėjau nupirkti ausines. Nuėjau į prekybos centrą, man pasiūlė prekę, paklausiau, ar ji originali. Atsakė, kad ne, bet štai – tikros ausinės ir jų kopija, imkite, palyginkite, skamba taip pat.

Skambėjo taip pat, tik kaina dešimt kartų mažesnė”, – šypsojosi Andrius.

Vienuoliktą sykį į Aziją keliavęs dainininkas sakė, kad stengiasi pasinaudoti kiekviena proga tai padaryti. Jis yra lankęsis Honkonge, Pietų ir net Šiaurės Korėjoje.

„Kai būnu Rytuose, vienintelis dalykas, kuris traukia namo, yra šeima. Ten aš jaučiuosi labai gerai. Nėra tų dirgiklių, kurie kartais erzina Vakaruose”, – prisipažino dainininkas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.