44-erių bosininkas Kyle'as savo keliu džiazo pasaulyje eina taip pat tvirtai, kaip jo tėvas - kine. Tai nestebina, nes meilė džiazui jam buvo įskiepyta dar vystykluose - C. Eastwoodas garsėja kaip prisiekęs šios muzikos gerbėjas.
Dar vaikystėje Dizzy Gillespie, Sarah Vaughan ir kitų džiazo gigantų koncertų užkulisiuose su tėvu lankęsis Kyle'as muzikuoti pradėjo mokykloje, o profesionalią karjerą pradėjo, sulaukęs 22-ejų.
Tiesa, iki tol jis kurį laiką studijavo kino režisūrą, tačiau vis dėlto nepasirinko tėvo gyvenimo kelio.
Ši pavasarį išleistas jau šeštasis K. Eastwoodo albumas „The View From Here“, kurio kompozicijas šeštadienį jis atliks Kauno Vutauto Didžiojo universiteto salėje.
Be to, Kyle'o muzika skamba aštuoniuose jo tėvo režisuotuose filmuose - „Naujokėlis“, „Mistinė upė“, „Mergina, verta milijono“, „Mūsų tėvų vėliavos“, „Laiškai iš Ivo Džimos“, „Laumės vaikas“, „Gran Torino“ ir „Nenugalimas“.
„Tai bus puikus festivalis. Juolab kad jame pabūsime net dvi dienas. Mačiau, kad čia dalyvauja ir Gregory Porteris - puikus dainininkas, gerai jį pažįstu. Jau nekantrauju sulaukti šios kelionės“, - „Lietuvos rytui“ sakė jau šešerius metus Paryžiuje gyvenantis amerikiečių muzikantas.
- Kokią programą ketinate atliksite Kaune?
- Daugiausia - naujojo albumo „The View From Here“ melodijas, bet taip pat ir senesnę kūrybą, jei pakaks laiko - ir keletą kūrinių, kuriuos esu parašęs filmams. Pamatysime.
- Savo grupėje jūs - vienintelis amerikietis. Kaip susirinkote britų muzikantų komandą?
- Prieš šešerius, gal septynerius metus apsigyvenau Londone, ten praleidau maždaug dvylika mėnesių. Eidavau į džiazo klubus, ten ir susipažinau su visais muzikantais, kurie dabar su manimi groja.
Dabar jie sudaro pastoviai su manimi grojančią grupę, kartu parašėme daug muzikos, su kiekvienais metais mūsų ryšys vis tvirtėja.
- Europos, taip pat ir Lietuvos, džiazo muzikantai pasvajoja apie gyvenimą ir karjerą JAV. Jūs, atvirkščiai, iš Amerikos persikraustėte į Europą. Kodėl?
- Man čia tiesiog patinka. Gyvenau Niujorke, bet jau šešerius metus mano namai - Prancūzijoje. Prasidėjo nuo to, kad porą kartų per metus nuvykdavau į Europą, čia pradėjau bendrauti su muzikantais. Man patiko tai, ką pamačiau ir išgirdau Londone, Paryžiuje.
Norėjau pakeisti aplinką, plėsti akiratį. Be to, man patinka Prancūzijos mokyklos, mano dukra jau lanko vieną iš jų.
- Ar Prancūzijos ir JAV džiazo scena labai skiriasi?
- Kai nuvykstu į JAV, ten groju su gerais vietiniais muzikantais, todėl labai smarkiai pasiilgti tos scenos nespėju.
Europos sceną veikia ne tik amerikiečių, bet ir daugelio kitų šalių muzika. Europiečiai atviresni įvairiems stiliams, džiazo atlikėjai čia domisi ir kitais žanrais, nuo hiphopo iki folkloro. Man tai patinka. Niujorke yra daug išdidumo, noro saugoti ištikimybę džiazui.
- Kuriuos bosininkus vadinate savo įkvėpėjais?
- Augau klausydamasis Paulo Chamberso, bandžiau atkartoti jo grojimą iš įrašų. Žinoma, žavėjausi tuo, kaip sugebėjo groti Jaco Pastorius. Larry Grahamas, Charlesas Mingusas, Dave'as Hollandas irgi daug prisidėjo prie mano muzikinės asmenymės formavimosi - kai buvau paauglys.
Tai atlikėjai, kurie įkvepia labiau stengtis. Pats sau esu pats griežčiausias kritikas, nuolat stengiuosi tobulėti, pasiekti minėtų atlikėjų lygį būtų smagu.
- Nuo mažens su tėčiu vaikščiojote į džiazo festivalius, dar vaikystėje susipažinote su žymiausiais muzikantais. Ar yra tokių, su kuriais bendraudamas jaudinatės, nes esate jų gerbėjas?
- Stevie Wonderis. Teko su juo porą kartų susitikti. Nuostabus muzikantas, vienas mano mėgstamiausių. Kai spaudi ranką Stevie, negali jaustis ramiai.
- Didelį pripažinimą jums pelnė muzika, kurią parašėte filmams. Ar ją kuriate kitaip, nei melodijas savo albumams?
- Visiškai. Džiazas - laisvė, improvizacija, kartais gali groti tai, kas užplaukė. Muzika kinui - visai kas kita. Reikia išmanyti daugiau įvairių stilių, prisitaikyti prie scenų, dažnai - ir įtraukti daugiau muzikantų.
Kas man labiau patinka? Nei viena, nei kita, labiausiai mėgstu koncertuoti. Ten gimsta tikroji muzikos magija. Bet patinka visos saviraiškos formos.
- Jūsų tėvas - garsus meno pasaulyje žmogus. Ar karjeros pradžioje jautėte jo šešėlį?
- Turėti tokį tėvą ir bandyti daryti karjerą muzikos pasaulyje - tai turi ir privalumų, ir trūkumų.
Prieš rimtai užsiimdamas muzika, universitete studijavau kino specialybę - norėjau tapti režisieriumi. Stodamas mokytis galvojau, kad gal verta pasivadinti slapyvardžiu, kad nebūčiau lyginamas su tėvu.
Tada supratau, kad kažkas vis tiek viską išsiaiškins, ir aš pasirodysiu visiškas idiotas.
Palyginimų buvo ir bus, bet aš stengiuosi susitelkti į savo darbą ir apie tai negalvoti. Tikiuosi, kad žmonės mane vertina dėl mano muzikos, o ne talento.
- Studijuoti kiną įkvėpė tėvo pavyzdys?
- Taip. Vaikystėje mačiau, kaip mano tėvas kuria filmus, pajutau didelį susidomėjimą, jis, beje, niekur nedingo. Džiaugiuosi, kad ir šiandien esu susijęs su kinu - bent jau rašau jiems muziką.
Pagalvojau, pabandysiu tapti režisieriumi. Bet muzikai jaučiau tokią pačią stiprią trauką, kaip kinui. Galiausiai pasirinkau muziką.
- Ar buvo bent kažkokia tikimybė, kad pasirinksite su menu ir pramogomis nesusijusią profesiją?
- Manau, ne. Nuo tada, kai buvau moksleivis, visada žinojau, kad dirbsiu arba kino, arba muzikos pasaulyje. Man labai patiko piešti. Niekada nemaniau, kad galėčiau būti gydytojas, teisininkas ar buhalteris. Tikriausiai būčiau visiškai beviltiškas.
- Ar su tėvu vienas kitą kritikuojate?
- Tėvas nesako man nieko bloga. Kartais tiesiog pasako, kad vienas ar kitas mano kūrinys - ne jo skonio, jam patinka kitoks stilius. Tai normalu.
Esame kūrę muziką kartu, jis irgi nekritikavo, sakyčiau, tiesiog duodavo man patarimų - čia geriau pagrok taip ar anaip. Tad ne, jis nėra niurgzlys.
O aš jam tikrai neaiškinu apie filmus. Pasakau komplimentą, kad vienas ar kitas jo filmas man patiko. O jei kažkuris nepatiko, tiesiog prikandu liežuvį. Taip esu įpratęs.
- Kas jums yra geras ir blogas koncertas?
- Gerų buvo nemažai. Pavyzdžiui, festivalyje Antibuose, kuris yra įžymi džiazo koncertų vieta, čia kadaise grojo kone visi legendiniai muzikantai - maloni vien mintis, kad mane ten pakvietė. Arba Monterėjaus festivalis - mano gimtajame mieste, į jį su tėčiu vaikščiodavau nuo mažens. Kai ten groju, susirenka visa šeima. Pasirodymas „Carnegie Hall“ salėje Niujorke - tokie dalykai nepasimiršta.
Blogi būna tie koncertai, kai įgarsintojas neišmano, ką daro. Kartą Naujajame Orleane turėjome sustabdyti koncertą, nes garso režisierius elgėsi taip, lyg šis darbas jam būtų tolygus kinų kalbos mokymuisi.
- Vieną savo albumų „Songs From The Chateau“ įrašėte pilyje. Jums svarbi aplinka, kurioje rašote muziką?
- Taip, gal reikėtų sakyti, kad išsinuomojome tokią didžiulę pilį, bet iš tiesų tai gana nedidelis statinys Bordo regione, ten gyvena mano bičiulis su šeima. Jie gamina vyną. Labai gražios apylinkės, jis leido savo svetainėje pasistatyti aparatūrą ir dirbti. Paskutinės vasaros dienos, geras oras - buvo nuostabu. Manau, išėjo tikrai gražesnė muzika, nei tuo atveju, jei būtų įrašyta kur nors kambaryje be langų Paryžiuje.
- Kai paskelbėme apie jūsų viešnagę į Lietuvą, kelios skaitytojos parašė, kad jūsų puiki išvaizda. Jūs dažnai tai girdite iš moterų?
- Ne, tikrai ne (kvatojasi). Bet tai labai geras komplimentas, aš labai dėkingas.
- Kaip ruošiatės savo koncertams?
- Sėdime ir pasakojame anekdotus. O po koncerto dažniausiai kažkur prisėdame ir išgeriame taurę gero gėrimo. Paprasti mes.
- Kuris iš jūsų grupės - labiausiai pašėlęs? Ir su kuriuo merginoms būtų įdomiausia susipažinti?
- Geras klausimas (kvatojasi). Eee... nežinau, man atrodo, visi jie šiuo metu yra gana vieniši. Ir visi jie - pakankamai pašėlę. Ir labai mėgsta vakarėlius po koncerto, tad galbūt bus proga pagroti ir ten.
