Ketvirtadienį Vilniaus menų fabrike „Loftas“ susirinkusi publika išvydo tai, ką Jurga rengė metus — naujo albumo pristatymo programą su garsiais svečiais scenoje ir specialiomis vaizdo projekcijomis.
Naujasis Jurgos projektas — intriguojantis ir neįprastas. Kiekvieną albumo dainą įkvėpė vis kitas kino filmas.
„Šįkart mano kūryba ėjo aiškia kryptimi, o tai man nėra labai būdinga. Dėl to labai džiaugiuosi“, — „TV antenai“ sakė atlikėja.
Fortūna — permaininga
Atsukime laiką aštuonerius metus atgal ir Jurgą pamatysime dėmesio centre. Niekas jau neprisimena, kiek savaičių daina „Nebijok“ puikavosi radijo stočių geriausių kūrinių viršūnėse, bet tikrai daug.
Pirmas atlikėjos albumas „Aukso pieva“ gerino pardavimo rekordus, merginą užliejo muzikos apdovanojimų lavina. Algirdas Paleckis niršo, kad Jurga nepriėmė apdovanojimų iš jo rankų. Dainininkė gavo MTV apdovanojimą ir laimėjo Karlshamno dainų festivalį. Keletą metų Jurga buvo viena ryškiausių Lietuvos scenos žvaigždžių.
O tada tarsi savanoriškai pradėjo kaišioti pagalius sau į ratus. Bent jau taip daug kam atrodė. 2009-aisiais išleistas diskas „+37 (Goal Of Science)“ tolo nuo romantiškos popmuzikos skambesio. Kai Jurga su sutuoktiniu aktoriumi, režisieriumi ir bardu Vidu Bareikiu išvyko gyventi į Maskvą, iš ten grįžo su projektu „MetroNomes“ — muzika pantomimos spektakliui, kurios, dabar jau galima pripažinti, daugelis jos gerbėjų tiesiog nesuprato arba nepamėgo.
Rusams patiko labiau
Jei pagrindinis jos tikslas būtų nuo žiūrovų pertekliaus lūžtančios salės, būtų galima sakyti, kad Jurga patiria iššūkį — atsikovoti užleistas pozicijas. Tačiau dainininkė apie tai kalba ramiai.
„Dėl kokybės galiu stengtis maksimaliai. Dėl kiekybės — ne. Nors, tiesa, man reikia publikos. Negaliu kurti tik sau.
„MetroNomes“ man suteikė pamoką ir ją išmokau. Taip, tas projektas čia nesulaukė tokio atgarsio, kokio norėjosi.
Pati padariau klaidų, užsikroviau ant galvos vadybos reikalus. Tai nelengvas darbas. Tada atrodė, kad viską spėsiu ir Maskvoje, ir Vilniuje, kad viskas bus gerai.
Kita vertus, tas albumas buvo sukurtas Maskvoje, įkvėptas to miesto. Galbūt jis artimesnis rusų publikai. Kai galiausiai tą koncertą su spektakliu parodėme Rusijoje, turėjome kelis sykius išeiti biso. Žmonės ten suprato, ką norėjome pasakyti. Lietuvoje — kitos aktualijos, žmonių istorijos ir lūkesčiai.
Nieko nesigailiu, antrą sykį viską daryčiau taip pat. Bet „Breaking The Line“ — paprastesnis, galbūt priimtinesnis, arčiau žemės esantis projektas. Be to, vientisas nuo pradžios iki pabaigos. Supratau, kad prieš ką nors pateikdamas žmonėms turi pats labai gerai žinoti, ko nori“, — svarstė Jurga.
Įkvėpė garsūs filmai
Šio „TV antenos“ numerio viršelyje išspausdinta nuotrauka — vienas Jurgos žaidimų su filmų įvaizdžiais. Nuotraukoje (autorius Dmitrijus Matvejevas) dainininkė — tarsi filmo „Kovos klubas“, kuris įkvėpė vieną iš naujų dainų, herojė.
Jurga puikiai prisimena pirmą kūrinį, kurį parašė šiam albumui — dainą „So Blue“, kurią įkvėpė režisieriaus Larso von Triero juosta „Melancholija“. Dar pernai šiai dainai sukurtas tamsios nuotaikos vaizdo klipas šių metų pradžioje pelnė M.A.M.A. apdovanojimą.
Pažiūrėjusi kitą L. von Triero filmą „Prieš bangas“, atlikėja, prisipažįsta, apsižliumbė.
„Pradėjau nekęsti to režisieriaus, nes filmas mane visiškai ištampė emociškai. Jis žaidžia su tam tikrais pasąmonės elementais, sugeba kurti pasaulį, kuriuo aš patikiu. Iš to jausmo irgi atsirado daina. Iš filmo pasiėmiau atsidavimo temą ir kūrinys, kuris gimė, yra visai šviesus“, — šyptelėjo Jurga.
Kalbantis jai išsprūsta mintis, kad gyvenant Maskvoje filmai tapo galimybe atitrūkti nuo kasdienybės, o to labai reikėjo.
„Ten tikrai buvo sunkių etapų. Žiūrėdavau filmus, tarp jų ir fantastinius, įvairiausius. Kad atsirastų šis albumas, peržiūrėjau keliasdešimt filmų — vadybininkas, draugai kalną jų davė.
Norėjau dainos vesternui. Pažiūrėjau „Ištrūkusį Džango“, bet nepavyko niekaip. Tada prisiminiau Jimo Jarmuscho „Negyvėlį“, pažiūrėjau, ir iškart „pramušė“, daina tarsi pati atsirado“, — pasakojo Jurga.
Tarp kitų dainas įkvėpusių filmų, kurie išvardyti ir albumo viršelyje — „Assa“, „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“, „Pradžia“. Dainininkės ketverių metų sūnui Adui labiausiai patinka daina, įkvėpta makabriško animacinio filmo „Mirusi nuotaka“. Kūrinys, sako, daug linksmesnis nei filmukas. Bet kuriuo atveju filmų sąrašas — lyg nužengęs tiesiai iš „Snobo kino“ serijos, ir tai šį tą sako apie albumo muziką.
Pataikė į dešimtuką
Vilniuje jau surengto, o gegužės 9-ąją Kauno klube „Gargaras“ vyksiančio albumo pristatymo afišoje įrašyti ir elektroninės muzikos kūrėjo Leono Somovo bei garsaus pianisto Petro Geniušo vardai.
Abu kūrėjai paliko ryškią žymę albumo kūriniuose, kuriuos Jurga apibūdina kaip „labai elektronines dainas su ryškiais fortepijono garsais, perleistais per sintetinį skambesį“.
„To, kas vyksta aplink mane, išreikšti vien gyvais instrumentais jau neišeina. Pasaulis šiais laikais nėra graži gamta su čiulbančiais paukščiukais. Aplink turime uraganų, kompiuterių, interneto triukšmą, tai mane veikia“, — svarstė Jurga.
Sugalvojusi albumo idėją, ji susimąstė, kas galėtų padėti ją įgyvendinti. Mintys greitai nukrypo į L. Somovą — ir šiuo sprendimu Jurga labai patenkinta.
„Ne, nesu jo ir dainininkės Jazzu dueto gerbėja. Priežastys buvo kitos. Jaučiau, kad šios dainos turi daug kontrastų — jos aštrios ir švelnios, tamsios ir šviesios. Leono kuriamose aranžuotėse tai įžvelgiau.
Man padarė įspūdį, kaip jis papildė kūrinius. Kai kurias vietas paliko, nieko nekeisdamas, kitur viską pasuko kitu kampu“, — pasakojo Jurga.
L. Somovas albume pasižymėjo ne tik kaip muzikos prodiuseris, bet ir kaip fotografas — viršelį puošia jo daryta nuotrauka.
Pianistas pajuto įkvėpimą
Ne mažiau susižavėjusi Jurga kalba apie bendradarbiavimą su P. Geniušu. Atlikėja pati pasiūlė pianistui padirbėti kartu ir buvo nustebinta jo entuziazmo.
„Jis iškart sako: „O, fainai, darom.“ Ketinome kartu įrašyti tris dainas, o įrašėme penkias.
Jis kaip vaikas metėsi stačia galva. Man tokie žmonės patinka, ieškau jų aplink save.
Tai, kaip dirba Petras, stebėjau lyg unikalų reiškinį. Pasidėjo Beethoveno partitūrą, pradėjo groti tas mano paprastas natas, tada improvizuoti. Sakau, o kam tos partitūros, gal nereikia aukštų materijų? Sako, ne, ne, reikia, mane tos triolės įkvepia. Jis viską daro savaip“, — juokėsi Jurga.
Ne mažiau svarbiais akcentais ji laiko vaizdinę muzikos pateikimo pusę — albumo pristatymo koncertais rūpinasi vaizdo projekcijų kūrėjas Rimas Sakalauskas, režisierius Ričardas Matačius, apšvietimo režisierius Marius Selevičius.
Dėmesio skirta kiekvienai detalei. Koncertą reklamuojančioje fotosesijoje Jurga persikūnijo į kelių filmų, tarp jų ir į „Negyvėlio“ bei „Melancholijos“, personažus.
„Čia jau žaidimai, penas kalboms. Man visai smagu, kai žmonės kalba“, — paaiškino dainininkė.
„Nebijok“ fenomenas
Žmonės, tiesa, kalba ne tik apie muziką ir nuotraukas. Jurga yra pelniusi savotiškos menininkės, kurios interviu ne visada lengva suprasti, reputaciją. Maždaug — tokia kartais visiškai su pramogų verslo logika susipykusi moteris. Tokią nuomonę užkulisiuose teko girdėti ne kartą.
„Turbūt esu šiek tiek nenormali. Nors ne, taip nerašyk. Atrodys labai pretenzinga“, — galvą pakraipė Jurga. Bet čia pat išdėstė požiūrį į populiariausią savo dainą, kuris šiek tiek paaiškina jos mąstymą.
99 iš 100 pasaulyje populiarių dainininkų savo koncertus baigia daina, kuri labiausiai patinka jų gerbėjams, bet Jurga nemano, kad tai yra būtina.
Atlikėjos nuomone, vyksta natūrali atranka — pamažu atsisijoja publika, kuri ją pamėgo tik dėl dainos „Nebijok“, tačiau nelabai nori gilintis į kitokią kūrybą.
„Tų, kurie tikrai supranta mane, kuriems reikia to, ką darau, turbūt nėra labai daug.
Manau, prieš aštuonerius metus netyčia pataikiau ant bangos. Iššoviau su daina, kurioje skambėjo mintys, nuotaika, kurią visi supranta.
Man tas kūrinys ėjo ir praėjo, o kitiems iki šiol svarbus. Neturiu tikslo sukurti dar vienos „Nebijok“, nes pati nelabai suprantu, kas ypatingo toje dainoje yra.
Bet prieina po koncerto žiūrovai ir sako, kad ta daina jiems gyvenimą išgelbėjo. Arba kad pirmą kartą gyvenime pasibučiavo skambant tai dainai. Ir tokių istorijų — daug.
Man būtų labai liūdna su ta daina visą gyvenimą nugyventi. Būčiau tokia scenoje išsišiepusi vargšė, dainuojanti tą patį kūrinį. Negerai jausčiausi, jei būčiau vienos dainos atlikėja“, — susiraukė Jurga.
Šviesa katastrofos fone
Galbūt būtent tai ištikimiausius gerbėjus prie jos ir traukia — atrodo, kad Jurgai visiškai nusispjauti į reitingus ir „topų“ eilutes. Kur kas įdomiau — pats kūrybos procesas. O su juo, sako Jurga, viskas gerai. Pasimokiusi aktorystės, ji tvirtina pakeitusi požiūrį į dainų rašymą — supratusi, kad Dievo dovana yra gerai, tačiau didžiąją dalį sėkmės lemia sunkus darbas. Kita džiugi žinia — ji nebepavargsta nuo repeticijų.
„Gal anksčiau pernelyg daug iš savęs reikalavau, iš balso stengiausi kuo daugiau išspausti. Dabar esu labiau atsipalaidavusi.
Aštuonerius metus gyvenu su muzika ir iš jos. Tiek laiko praėjo nuo tada, kai dirbau „normalų“ darbą. Viena vertus, tai man kelia nerimą. Kita vertus, skaičiau knygą, kuri įtikino, kad viskas priklauso nuo to, kaip nusiteiki.
Jei manysi, kad viskas bus blogai, taip ir bus. Viskas prasideda nuo minties. Aš stengiuosi mąstyti pozityviai. Viskas bus gerai. Toks ir mano albumas — šviesa ir džiaugsmas katastrofos fone“, — atsisveikindama nusijuokė Jurga.
