39 dainos – keliomis mažiau nei pernai, bet vis tiek pakankamai daug, kad dėmesį išlaikyti būtų sunku. Du dalykai „Eurovizijos“ gerbėjams nekelia abejonių. Pirmas – kad šių metų konkurso dainos yra daug prastesnės nei pernykščio. Antras – kad, kaip ir prieš metus, yra iš anksto visiškai aišku, kas šį konkursą laimės.
Jei tikėsime „Euroviziją“ atidžiai sekančių maniakų nuojauta, ši garbė atiteks jaunai danų dainininkei Emmelie de Forest. Tai šiek tiek stebina, nes jos atliekamas vidutinio tempo kūrinys „Only Teardrops“ su fleitomis ir tipišku dramatišku „euroviziniu“ priedainiu neatrodo taip jau išsiskiriantis iš visos „eurovizinės“ košės – tokių dainų kasmet čia būna nemažai.
Jei ieškotume tipiško „eurovizinio“ hito, labiau logiška būtų prognozuoti pergalę kad ir airiui Ryanui Dolanui, kurio „Only Love Survives“ yra šokių aikštelių hitas, sukurptas pagal geriausias šių dienų šokiams skirtos popmuzikos tradicijas – tai lyg vyriškas Rihannos variantas.
Baladžių mėgėjai tiki rusės Dinos Garipovos galimybėmis – balsas tikrai geras, bet kūriniui „What If“ stinga tos ypatingos dramos, kuri prieš keletą metų į viršūnę iškėlė serbę Mariją Šerifovič. Vis dėlto rusės daina skamba skoningiau nei ukrainietės Zlatos Ognevič „Gravity“ - šis kūrinys skamba lyg parašytas miuziklui, bet atliekamas dainininkės, kuri visiškai susipykusi su tokia muzikos stilistika. Abi jas gali nurungti azerbaidžanietis Faridas Mamedovas, kurio „Hold Me“ turi visus geros baladės elementus (jau nekalbant apie šou, kurį jis ruošia).
Kaip ir kasmet, netrūksta keistenybių. Armėnai „Dorians“ džiaugiasi, kad dainą „Lonely Planet“ jiems parašė britų grupės „Black Sabbath“ gitaristas Tony Iommi. Bet pastarųjų metalo legendų gerbėjai griebsis už galvos – kad Tony galėtų sukurti tokią skystą baladę, sunkiai tikėtina.
Dar linksmiau klausytis prieš keletą metų „Eurovizijos“ penketuke įsitaisiusių bulgarų Elitsos ir Stoyano dainos – techno ritmai lyg 1994-aisiais, šūkčiojimai, būgnai – garantuotas kelias į visų laikų juokingiausių „Eurovizijos“ dainų „topą“.
Švedo Robino Stjernbergo daina „You“ atrodo lyg prastas nusirašymas nuo grupių „The Calling“ ir „Fun“ hitų. Norvegė Margaret Berger – maždaug tas pats, kas yra Jurga Šeduikytė, tik su modernesne, grupę „The Knife“ primenančia aranžuote. Kroatų vyrai „Klapa s Mora“ ir serbių trio „Moje 3” nepakeis požiūrio į Balkanų „eurovizininkus“ - pirmieji plėšia baladę tsu folkloro elementais, o antrosios kraipo užpakalius pagal banalų šokių ritmą. Tai tikriausiai reiškia, kad vieta finale šioms abiems dainoms – jau garantuota.
Konkurse yra puikių vokalistų (italas Marco Mengoni), ir muzikinių TV kanalų žvaigždžių (talentingai pernai laimėjusios dainos „Euphoria“ formulę pritaikiusi vokiečių grupė „Cascada“), ir viena baladę dainuojanti veteranė, kurią visi žino, bet vargu ar nori už ją balsuoti (britė Bonnie Tyler).
Kaip tarp jų skamba Andriaus Pojavio daina „Something“? Vidutiniškai. Tikrai neišsiskiria, bet ir neturėtų būti nurašyta kaip „nesąmonė“. Apie aukščiausias lentelės eilutes niekas nekalba, tačiau viskas priklausys nuo pasirodymo – kitų dainų, kurios turėtų modernaus „indie“ roko ir grupės „The Killers“ aidų, konkurse lyg ir nėra.
Tačiau šių metų „Eurovizijos“ albumas – iš tiesų toks, kurį pirkti gali sudrebėti ranka. Sakantys, kad tai yra vienas silpniausių konkursų per dešimtmetį, yra teisūs. Galbūt dauguma valstybių nusprendė, kad tiesiog nebenori laimėti „Eurovizijos“, o gal šįmet kompozitoriams pritrūko įkvėpimo. Po penkerių metų konkurso gerbėjų atmintyje geriausiu atveju bus išlikusios dvi trys dainos iš šių metų renginio.
Įvertinimas – 5 iš 10.
