Andrius Pojavis demonstruoja ramybę, tačiau kas verda jo širdyje, žino tik pats dainininkas. Palyginti nedaug scenos patirties turintis 29-erių atlikėjas antradienį kils į sceną, apie kurią svajoja šimtai patyrusių atlikėjų visoje Europoje — 58-ojo „Eurovizijos“ konkurso pusfinalyje nuo jo priklausys, ar ši šventė lietuviams bus pratęsta iki šeštadienį vyksiančio finalo.
Malmės centre įsikūrusio viešbučio „Grand Hotel Garden“ fojė Andrius gurkšnoja arbatą, vis maigo mobiliojo telefono mygtukus ir — kartais atrodo — jaučiasi lyg atvažiavęs pasisvečiuoti pas draugus, o ne dalyvauti didžiausiame Europos dainų konkurse.
Jaudulį jis malšina humoru, pasakoja istorijas apie pankroko motiną Patti Smith ir paklausia, ar registratūroje dirbanti mergina man nėra panaši į dainininkę Amy Winehouse.
Užmegzti rimtą pokalbį su juo — nelengva. Akivaizdu, kad mintys laksto į visas puses. Eiti į „Eurovizijos“ sceną — didelis iššūkis. Jis dar didesnis, jei buvusius savo koncertus didelėse salėse gali suskaičiuoti rankų pirštais.
„Žinoma, jaudinuosi. Bet viskas bus gerai“, — šypteli Andrius ir tiki, kad jo daina „Something“ sugebės prisibelsti į europiečių širdis.
— Galiu paklausti tiesiai — kaip gyvenate?
— Normaliai. Visada galėtų būti geriau.
— Prieš mėnesį jums gimė antroji dukra. Ar lengva atitrūkti ir nerti į „Euroviziją“?
— Tiesiog reikėjo sutvarkyti keletą dalykų, pasirūpinti, kad žmonai vaikus kas nors padėtų prižiūrėti. Kad viskas kuo švelniau praeitų, be didelių nepatogumų jiems, kad žmona viena nesėdėtų. Juk iš namų išvykau visam mėnesiui. Pavyko susitvarkyti — vieną savaitę padės į Milaną atskridęs tėvas, kitą — viena gera draugė.
Šeima palaiko. Supranta, į ką įsivėliau.
— Juokais nepaklausia, kas jus į tą „Euroviziją“ nešė?
— Jie ir nešė, ne kas kitas. (Juokiasi.) Aš pats sėdėčiau ir toliau brązginčiau gitarą, bet į „Euroviziją“ mane šeima pastūmėjo.
— Sakėte, jog norėjote, kad į Malmę keliautų ir artimieji.
— Žinoma, būtų smagu. Tiesą sakant, prieš pat išvykstant žmona Isabella šiek tiek puolė į isteriją. Paskutinę dieną prieš man išvažiuojant padarėme pasą antrajam vaikui. Kad, jeigu kas, jie galėtų atvykti.
Aš negaliu suorganizuoti, kad šeima atvyktų. Organizatoriai į konkursą veža atlikėjus, ne šeimas.
Be to, jei žmona atvažiuotų, ji manęs vis tiek nematytų, juk aš užsiėmęs, pamatytų tik per televizorių. Ji sako, kad jai to pakaktų. Kaip norės, taip ir padarys.
— Turite supratingą žmoną.
— Jūs — lygiai tokią pačią, jei tokį daug laiko reikalaujantį darbą dirbate. Manau, galime kažkam aukščiau padėkoti. Visokių dienų būna. Ir namie, ir darbe.
— Kas labiausiai nudžiugino per kelis pasirengimo „Eurovizijai“ mėnesius?
— Pažintis su jumis. (Juokiasi.) Pirmas pojūtis laimėjus, žinoma, buvo keistas, sutrikau. O dabar jaučiuosi tarnaujantis Lietuvai. Iš tiesų galiu tai pasakyti.
Aš idealizuoju mūsų šalį ir noriu jai duoti, ką tik galiu. Juk neatsitiktinai parašiau dainą „Lietuva“. Norisi ką nors padaryti dėl savo šalies, jei tik jėgos leis. Ne dėl savęs — aš gerai gyvenu, gyvenimu nesiskundžiu.
— Niekada apie jus nebuvo kalbama tiek, kiek per pastaruosius kelis mėnesius. Skaitote komentarus internete?
— Iš pradžių skaičiau, nes buvo įdomu. Paskui pamaniau, kad geriau tiesiog pasiklausti išmanančių žmonių nuomonės, koncentruotai išgirsti informaciją, protingus pamąstymus, o ne emocijas.
Tie komentarai internete teigiamų emocijų nesuteikia. Be to, jiems reikia daug laiko, o aš jo neturiu.
Norite, mane smerkite, norite — ne. Jūsų reikalas. Visiems aš negaliu patikti. Labiau nervintų, jei būčiau visai nesvarbus. Svarbus aš noriu būti.
— Iki užkimimo ginčijamasi dėl jūsų dainos, vokalo, aprangos. Jūs pats viską sprendžiate ar klausotės patarimų?
— Dėl įvaizdžio man pataria, nesu to dalyko specialistas. Man svarbiausia jaustis patogiai, apranga tam irgi daro įtaką. Išėjęs į sceną neturi jaustis nei juokingas, nei pernelyg rimtas. Svarbiausia — būti savimi scenoje, nežinau, ar tai pavyks. Kovosiu dėl to iki pabaigos. Nenoriu vaidinti, pernelyg daug šypsotis, kopijuoti ko nors, kas jau laimėjo.
Norisi, kad išeičiau į sceną ir viskas įvyktų savaime. Natūraliai, organiškai. Tačiau kai ką jau supratau. Televizija ir realybė — skirtingi dalykai. Dainavau Amsterdame — buvo puiki atmosfera, viskas atrodė labai gerai. O vėliau pažiūrėjau įrašą — tragiškai atrodžiau, pavargęs. „Eurovizijoje“ svarbu dirbti kameroms, bandysiu tai daryti, užmegzti kontaktą. Kaip tai padaryti, tiksliai nežinau.
— Vadinasi, į „Euroviziją“ einate lyg nuogas į dilgėles?
— Ne visai. Italijoje lankiau pamokas, kuriose mokiausi taisyklingo kvėpavimo scenoje paslapčių. Turėjau puikią mokytoją iš Bulgarijos, žinia, kad ji mane mokė, jau pasklido jos gimtinėje, ten apie tai rašo laikraščiai.
Tai suteikė pasitikėjimo savimi. Žinau, kad sudainuosiu tą dainą.
— Skrisdamas iš Amsterdamo susidraugavote su Italijos dainininku Marco Mengoni. Įdomiomis aplinkybėmis — lėktuve, kurio variklis užsidegė.
— Taip. Jis Italijoje — didelė žvaigždė, nors labai jaunas. Turi MTV, San Remo festivalio apdovanojimus, „X Faktoriuje“ sužibėjo. Tas nuotykis lėktuve mus suartino.
Man norisi, kad „Eurovizijos“ vakarą visi lietuviai jaustųsi kaip viena komanda. Gal tai utopija, bet ko daugiau siekti, jei ne utopijos?
— Jau rašote naujas dainas?
— Po truputį, turiu gal keturis kūrinius. Man užtrunka parašyti dainą. Nemoku skubinti to proceso. Antrasis albumas nepasirodys greitai, nors pirmasis jau atsibodo, išklausytas, išnagrinėtas iki smulkmenų.
— Ką susikrovėte į lagaminą?
— Nusipirkau porą kelnių, porą marškinėlių, mėlynus batus. Ir tiek.
Vieną gitarą būtinai reikėjo pasiimti. Turiu vieną gitarą Milane, tris Neapolyje, vieną Jurbarke. Mano silpnybė. Jei turėčiau pinigų, gitarų būtų dar daugiau — klasikinių, akustinių, elektrinių, visokių.
— Jus Lietuvoje praeiviai atpažįsta gatvėje?
— Ne. Turbūt nežino, kas aš toks. Man tai nėra svarbu. Nepajutau jokio užgriuvusio dėmesio. Kai atlikėjai tuo skundžiasi, man atrodo, jie tik šneka, kad šnekėtų.
— Daina „Something“ jums pačiam dar neatsibodo?
— Kiekvieną dieną ją repetuoju, kartais — iki beprotybės. Ne, ji nepabodo. Man atrodo, dabar jau į ją žiūriu iš šalies. Tai nebe mano daina, aš tik ją dainuoju. Neparašiau tos dainos, aš ją tik užrašiau. Kažkas iš aukščiau tai parašė. Džiugu, kad galiu ja pasidalyti. Kaip kokia antena, jei galima vaizdžiai įvardyti.
— Yra dalykų, kurie rengiantis „Eurovizijai“ nuvylė?
— Tik vienas dalykas — kad į mano koncertą Jurbarke buvo parduota mažai bilietų. Bet aš būčiau grojęs ir vienam žmogui.
— Turite su muzika susijusių svajonių?
— Man svarbiausia — kurti dainas, turėti įkvėpimo. Štai čia — svajonė, o ne koncertai stadionuose.
Įkvėpimas ateina iš įvairių situacijų. Pavyzdžiui, mano dainos „Something“ tekste yra eilutė apie batus. Tik parašęs dainą prisiminiau, kaip mokytoja kadaise rodė Lietuvos žemėlapį ir sakė — jis apversto bato formos. Galbūt tai pasąmonėje paveikė rašant šią dainą.
— Internete netrūksta tokių komentarų: „Balsas — nieko gero, bet jis gerai atrodo.“
— Labai linksma. Kokia dar išvaizda... Mokykloje, pamenu, sėdėdavau su stipriais pliusiniais akiniais, klausiausi pankroko ir tikrai nemaniau, kad esu labai išvaizdus.
— Ką tas paauglys pankas būtų pamanęs apie Andrių, kuris keliauja į „Euroviziją“?
— Būtų pasakęs: „Bl..., eik tu n... Kokia dar „Eurovizija“?“ Bet gyvenimo patirtis nugludina kampus.
— Manote, publika pajus, kad nesate tipiškas „eurovizininkas“?
— Labai tikiuosi. Dar tikiuosi, kad žiūrovai į konkursą pažvelgs kaip į muzikos šventę. Tikiu, kad tradicinių „Eurovizijos“ dainų metas baigiasi. O gal ir ne, gal aš kalbu nesąmones.
Aš tik tikiuosi, kad „Something“ 2013-aisiais „Eurovizijoje“ bus gal ne skersvėjis, bet gaivus oro gūsis.
— „Eurovizija“ reikalauja tam tikros drausmės. Jums lengva gyventi pagal laikrodį?
— Man gerai pažįstamas atsakomybės jausmas. Žinau, kad į konkursą atvykau ne tik dėl savęs, o atstovauti Lietuvai. Ir to nepamirštu.
