Kai Andrius Pojavis (29 m.) laimėjo „Eurovizijos” atranką, viename straipsnyje pavadinau jį žmogumi mįsle. Praėjus keturiems mėnesiams šis įspūdis sustiprėjo. Į Švediją, Malmę, atvykęs dainininkas – vienas neįprasčiausių atstovų per Lietuvos dalyvavimo „Eurovizijoje” istoriją.
„Aš jaučiuosi jau laimėjęs. Tai, kas čia vyksta, atsiminsiu visą gyvenimą”, – sakė Andrius Pojavis prieš pasirodymą „Eurovizijoje” Malmės mieste.
Apie dainininką kasdien galima sužinoti ką nors nauja. Viena, kas jau visiškai akivaizdu, – jis laisvas lyg vėjas ir visiškai nesukantis galvos, kas ką manys.
Malmėje jis ėjo į restoraną mūvėdamas sportinio kostiumo kelnes ir su šypsena pasakojo, kokį įspūdį tai padarė restorano apsaugininkams. Prieš konkursą žurnalistams rimtu veidu pasakojo, kad Italijoje balsuoti už jį agitavo šios šalies ministrą pirmininką ir išsiprašė audiencijos pas naująjį popiežių.
Andrių kartais sunku suprasti, bet galbūt būtent tai – mįslingas žvilgsnis ir pojūtis, kad šis žmogus tikrai yra kitoks, – iš dalies lėmė žiūrovų palankumą jam „Eurovizijos” atrankoje.
Šio antradienio vakarą Andriaus laukia kol kas rimčiausias egzaminas – pasirodymas pirmajame „Eurovizijos” pusfinalyje. Įveikti būtent šį barjerą – svarbiausias daugumos „Eurovizijos” dalyvių tikslas. Patek į finalą – ir grįši aukštai iškelta galva. Iškrisk – ir gali tekti atlaikyti piktų komentarų ataką.
Andriui, regis, visa tai nė motais. O gal jis tik slepia jaudulį, kurį, be abejo, daug scenos patirties neturintis dainininkas jaučia.
„Žinai, aš tikrai jaučiuosi jau laimėjęs. Tai, kas čia vyksta, atsiminsiu visą gyvenimą. Juk tokia patirtis turbūt nebepasikartos”, – per pirmąją viešnagės Malmėje savaitę man ne kartą sakė Andrius.
Šis pokalbis vyko tada, kai Andrius nežinojo, ar palaikyti jo į pusfinalį atvyks mylimoji – dvejais metais vyresnė gyvūnų psichologijos specialistė Isabella, su kuria jis augina dukteris Alisą ir Amelie. Mažylei Amelie – vos mėnuo. Tačiau Andrius vis tikrino mobilųjį telefoną, vildamasis sulaukti šeimos.
Kalbėjomės ne tik apie „Euroviziją”. Kalbėjomės apie Andrių – vyrą, tėvą, savitą požiūrį į buitį turintį kūrėją. Apie Italijoje gyvenančio lietuvio planus grįžti į gimtinę ir norą gyventi tik iš muzikos. Apie tai, kodėl jis nuolat kalba apie žmoną, bet ant rankos nėra vestuvinio žiedo. Tai galbūt atviriausias jo interviu.
– Ne kartą sakėte, kad į „Euroviziją” vykote ne dėl savęs, bet dėl Lietuvos. Laikote save patriotu?
– Taip, bet viską, ką turėjau apie tai pasakyti, stipriausiai padariau dainoje „Lietuva”, kurią parašiau, kai gyvenau ir dirbau Airijoje.
Mane erzina, kai sakoma, kad patriotai gyvena tik Lietuvoje. Aš suabejočiau. Kur kas didesnis patriotas gali būti tas, kuris gyvena kitoje šalyje, bet nori daug duoti gimtinei. Dar labiau erzina, kai save laikome Europos provincija. Mes – tokie patys europiečiai, tik mūsų istorija sudėtingiau susiklostė.
– Neslepiate, kad neturite nuolatinio darbo. Viename interviu atvirai rėžėte: „Taip, gyvenu iš žmonos algos.” Ar iš „Eurovizijos” pavyko bent kiek nors uždirbti?
– Iš parduotuvės „iTunes” už „eurovizinę” dainą „Something” esu gavęs 2500 JAV dolerių (apie 6500 litų). Daug, mane tai nu-stebino. Žmonai sakiau: „Jau galiu naują kompiuterį nusipirkti.”
– Paklausiu tiesiai – kada ketinate pradėti dirbti normalų darbą?
– (Kvatojasi.) Ne, dėkui, savo aš jau atidirbau. Dirbau ir mokytoju, ir Užupio radijuje, ir įvairiose įmonėse, malkas kapojau. Anglijos, Airijos viešbučiuose dirbau. Dabar mano darbas – muzika. Gal jau galiu dainuoti, groti ir kurti.
– Tikite, kad galima iš to gyventi?
– Ne tai svarbiausia. Tikiu, kad iš to galima gyventi, gerai gyventi. Bet ne pinigų prasme. Jie suteikia laisvės, bet ne dėl pinigų aš gyvenu. Padainuoji sau ir jau gerai jautiesi. Šito iš manęs niekas neatims. Tad aš jau laimėjau. Nes muzika – menų menas. Kas mes būtume be muzikos?
– Vis dėlto esate vyras, turintis du vaikus. Kaip ketinate gyventi?
– Reikia tuos 2500 JAV dolerių investuoti į geras akcijas, – juokiasi Andrius. – Kita vertus, galima išeiti į gatvę ir groti.
– Esate tai daręs?
– Pernai per darbininkų dieną Italijoje. Grojau pusvalandį, surinkau dvylika eurų (apie 42 litus). Iš tiek jau galima dieną pragyventi. Būti gatvės muzikantu – atsarginis planas.
Nors kadaise, kai grįžęs iš Airijos ieškojau gyvenimo prasmės ir Jurbarke nuėjau pas kunigą, jis mane atkalbinėjo – sakė, gatvės muzikantai daug keikiasi.
– Konkurso atrankoje vilkėjote fraką, čia vilkėsite odinę striukę. Koks mėgstamas Andriaus Pojavio aprangos stilius?
– Įvairus. Aš nesuku dėl to galvos. Ką uošviai ar žmona nuperka, tą ir nešioju. Turiu nemažai drabužių iš dėvėtų rūbų parduotuvių. Man svarbu, kad patogiai jausčiausi. Štai prieš konkursą nusipirkau porą kelnių, batus.
– „Eurovizijos” atrankoje mūvėjote raudonus batus.
– Taip, ir pats juos dažiau raudonai. Bet čia bus kitas stilius.
– Po „Eurovizijos” keliausite į Lietuvą ar į Milaną?
– Į Lietuvą. Čia mano namai. Gal ir šeima atkeliaus. Gal norėsis prie jūros nuvažiuoti, paatostogauti.
Yra įvairių minčių. Gal po „Eurovizijos” išvis kraustysimės iš Milano. Gal į Ispaniją, o gal ir į Lietuvą. Nežinau, esu šiek tiek sutrikęs. Mąstau, kaip šeimai būtų geriau. Man tai bet kur gerai. Bet šeimoje esame šešiese – dar turime dvi kates. Aš šeštas, – juokiasi Andrius.
– Svajojate apie butą mieste ar namelį miške?
– Aš – miesto žmogus, esu arčiau žmonių nei gamtos. Pakvėpuoti grynu oru smagu, bet dauguma žmonių vis dėlto gyvena mieste.
– Tingėtumėte pjauti žolę?
– Į kaimą trumpam nuvažiuoti smagu, bet man labiau patinka prie jūros. Kiaulę skersti man būtų sunku. Augau pas senelius, vasarą matydavau, kaip tai atrodo.
– Kaip susipažinote su Isabella?
– Šiaurės Ispanijoje, kelyje, kuriuo eina piligrimai. Kad ten eitum, jau savaime širdyje turi būti šiek tiek valkata. Gerai, piligriminis kelias skamba labai religingai, bet ten labiau eina žmonės, kurie ieško savęs. Ten vyksta daug dalykų, kurie nėra šventi, – šypsosi dainininkas. – Ėjau negalvodamas apie panas ar šeimos kūrimą. Tuo gyvenimo laikotarpiu buvau labai ištroškęs. Labai labai. Rytas prasidėdavo nuo mažo bokalo alaus.
Džiaugdavausi gyvenimu. Nieko negalvodavau, buvau susitelkęs į save. Man svarbiausia buvo pačiam būti laimingam. Kai atsiranda žilų plaukų, pradedi save stabdyti, labiau galvoti apie kitus žmones. Atsiradus šeimai, viskas keičiasi.
– Labiau sau patinkate dabar ar tada?
– Kraštutinumai apskritai nėra gerai. Visur reikia ieškoti aukso vidurio. Aš irgi ieškau – kad ir man būtų gerai, ir šeimai.
– Tik dabar pastebėjau, kad ant jūsų rankos nėra vestuvinio žiedo.
– Žiedas gali būti ir čia, – baksteli sau į krūtinę vyras.
– Jūs nesate susituokęs?
– Buvau. Dabar esu išsituokęs.
– Jūs esate išsiskyręs vyras, o Isabella – jūsų mylima moteris?
– Taip, sugyventinė, – smagiai taria Andrius. – Po pirmų nepavykusių tuoktuvių niekur nebeskubu. Mes tiesiog mėgaujamės gyvenimu ir nevarome Dievo į medį.
– Kai Jeronimas Milius prieš keletą metų nepateko į „Eurovizijos” finalą, jis sakė: „Paimsiu šakes ir drabstysiu po pievas mėšlą, kurį ant manęs pils.” Kaip elgsitės jūs, jei nepasiseks?
– Aš – ne krepšinio komanda. Krepšinyje gali atleisti trenerį, o ką atleisti mano atveju? Gitarą, stygas? Nežinau, ar reikia bijoti.
Būna dienų, kai jaučiu spaudimą. Bet šiaip nuojautą turiu gerą, žinau, ką darau.
Mėšlo po pievas nežadu mėtyti. Kaime yra mašinos, kurios tai padaro, žmogui nebereikia.
Aš tiesiog rūpinuosi, kad kuo geriau pasirodyčiau. Bet reikia suvokti, kad rezultatą sudaro daug elementų – ir sėkmė, ir pasiruošimas, ir tam tikri politiniai dalykai.
Tai, kas nuo manęs priklausė, padariau kiek galėjau. Ir pamokas lankiau, ir dainavau, ir į daugybės interviu klausimus angliškai atsakinėjau. Dabar reikia sėkmės.
