Stovime dabar vieniši, savo balsais estams atidavę vietą konkurso viduriuke, ir guodžiamės, kad bent jau kosmonautai iš Juodkalnijos pro mus neprasiveržė.
Dar guodžiamės, kad toks šlamštas kaip šis „kaimynų konkursas“ mums nė nerūpi. O rankose — du pritrynę nuospaudas batai. Vienas — meilė, kitas — skausmas.
Ką jau ten batai — geležinės vargo klumpės. Ir nėra kada susimąstyti, kad šokant virš galvos reikėtų bent jau žinoti, kodėl tai daroma.
O juk viskas taip paprasta — kol vietoj meilės muzikai jaučiame skausmingą poreikį laimėti, tol pasauliui atrodome lyg šalis su iškaba „Ir Lietuvoje gyventi galima“.
Skamba graudžiai ir kelia užuojautą. Aišku, ji padeda laimėti, bet tik naktį su naivuole arba chorų karus. Bet apie tai vėliau.
Noriu pasekti jums pasaką. Gyveno du broliai — Julius ir Jonas. Julius turėjo idėjų, Jonas — nuostabų balsą. Julius svajojo apie muziką, Jonas — apie pergalę „Eurovizijoje“.
Už pirmus užsidirbtus pinigus Julius nusipirko gitarą ir išsinuomojo studiją, o Jonas išsibalino dantis ir užsirašė į šokių kursus.
Julių kankino nemiga. Mėgindamas sudėti žodžius, kurie perduotų pasauliui tai, ką jaučia, vaikinas prarado apetitą.
Joną irgi kankino nemiga. Svajodamas, kaip pasipuošęs nusižiūrėtu blizgančiu švarku lazerių šviesoje išners iš už dūmų uždangos ir fejerverkų šviesoje visus žavės, jis laikėsi trijų madingiausių dietų.
Juliui nesisekė. Komisijos kritikavo jo silpną balsą, komentatoriai keikė, televizijos ignoravo, nes jis nesibalino užpakalio, kartą netyčia pateko į „Euroviziją“ ir atsidūrė pačiame gale. Vargšeliui liko tenkintis pilnomis salėmis jo dainas mėgstančių žiūrovų. Jonui sekėsi. Tris kartus visiškai vienas laimėjo žvaigždžių kvintetus, keturiskart buvo išrinktas labiausiai gerbėjas cypinančia žvaigžde.
O televizijos laida, kurioje jis pasakojo, kaip niekam nepasakos, kokiu būdu išmoko imti tokią aukštą natą, pagerino visus žiūrimumo rekordus. Salės lūžo nuo jį mėgstančių žiūrovų.
Trečią kartą dalyvaudamas „Eurovizijoje“, kur stovėdamas ant kairės ausies dešine rodė savo falcetu atliekamos dainos vertimą į kurčnebylių kalbą, tuo pat metu kojų pirštais sukdamas auksinį fortepijoną, ant kurio nėščių čiuožėjų pora grojo liutniomis, jis pagaliau pateko į dešimtuką!
Praėjo daug metų. Julius ir Jonas kaip tie gerokai nunešioti batai iš Andriaus Pojavio dainos jau guli atsiminimų spintoje. Dabar jūs, vaikučiai, atsakykite — kuris virto meile, o kuriam liko skausmas? Ir kas svarbiau — kai klauso tavo dainų ar kai žavisi tavo blizgesiu?
Dabar — rimtai. Lietuvą net krečia, kaip jai reikia pergalės „Eurovizijoje“. Dėl to metai po metų ten siunčiame ne tai, ką mėgstame, o tai, kas turėtų laimėti.
Ir nesvarbu, kad mėgindami pigiai blizgėti atrodome lyg pasidažiusios darželinukės su platformomis. Ir nesvarbu, kad šeši šokinėjantys vyrai visuomet lieka šešti (tai šiais metais įrodė ir Graikija).
Nežinau, kokia būrėja rusiškai šaukė gelbėtoją: „atsirask“ („pojavis“), tačiau labiausiai džiaugiuosi būtent tuo, kad Andrius Pojavis atsirado.
Pirmiausia todėl, kad brangiai nupirktos pergalės niekuomet neprilygs nuoširdžiai dainai. Todėl, kad net laimėję „Euroviziją“ nė per nago juodymą nepriartėtume prie visai abejingų jai britų. Todėl, kad dainų konkursą pavertę ryšių su visuomene kampanija save stumiame vis tolyn į Rytus.
Tegul Azerbaidžanas plėšosi ieškodamas būdų, kaip dar kartą išleisti 100 mln. eurų ir vėl pamatyti, kad nuo to niekas nepasikeis.
Blizgesys greitai blėsta, o „The Beatles“ šaly vis dėlto kaip neužgimsta, taip neužgimsta.
Todėl, kad muzika gimsta garaže, skolintoje gitaroje, paauglio sapne, prakaitu ir prarūgusiu alumi smirdančiame klube.
Todėl, kad muzika gyvena širdy, nusileidžia iš dangaus ir pakelia iki jo net iš didžiausio purvo. Todėl, kad muzika yra tai, ką nori pasakyti, tai, kaip nori pasakyti. Ir nusispjauti į visa kita.
Šalys, kurios muziką pažino, seniai supranta, kad šimtas muziką puoselėjančių klubų svarbiau už vieną „Eurovizijos“ areną. Štai ir siunčia britai į šią šventę savo pensininkus, nes jaunimą rengia groti sausakimšuose stadionuose.
Todėl taip gera, kad šiais metais Lietuva įžūliai prisišliejo prie pačių geriausių — tų, kurie į konkursą siuntė patikusį ir nuoširdžiai savo kūrinį dainuojantį vaikiną, o ne potencialiai galintį laimėti.
Juk akivaizdu — kai laimėti nėra šansų, lieka parodyti save. Kol kas atverti širdį dar trūksta drąsos. Tačiau kai taip trūksta pinigų pridengti ją blizgančia mantija, lieka pasiryžti.
Taigi mano sąraše šiais metais nugalėjo Olandija, o kitų sąrašai man nerūpi.
Na, o dejuojantiems dėl nuolatinių Lietuvos nesėkmių dar kartą primenu, kad mes laimime pirmą vietą jau ne pirmus metus. Kaip? Labai paprastai — surinkdami daugiausia balsų už kiekvieną investuotą litą.
Pamėgintų taip kokia Ukraina, iškart pamatytume, kieno kinkos tvirtesnės.
