Neribotos vaizduotės dizaineris, išsišokėlis, provokatorius – visi šie epitetai lydi kūrėją. Daugiau nei 40 metų jis žavi prabangos ir pankiško įžūlumo deriniu, kuris pavergė daug popkultūros žvaigždžių – nuo Madonnos iki „The Rolling Stones“ dainininko Micko Jaggerio, nuo jo sukurtą ekstravagantišką „varlyčių suknelę“ vilkinčios Lady Gagos iki puošnų švarką iš jo kolekcijos išsirinkusios Beyonce.
Ką jis veikia vos kiek daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų turinčiame Klermono-Ferano mieste? Įrodinėja, kad jo karjeros žingsniai – nenuspėjami. „Europavox“ – įdomiausius Europos šalių muzikos atlikėjus pristatantis festivalis, kuriame jau ne pirmą kartą dalyvavo ir lietuviai. Šįkart mūsų šaliai atstovavo duetas „Golden Parazyth“.
Renginys įdomus melomanams, tačiau nėra iš tų, apie kuriuos kalba visa Europa. Tuo, kad į jį pavyko prisivilioti prancūzų mados dievuką, regis, sunkiai patikėjo ir patys jo rengėjai.
„Tai tiesiog didžiulė sėkmė. Jeano Charles’io vizitas – labai svarbus įvykis ir festivaliui, ir visam regionui“, – „Stiliui“ sakė garsus Prancūzijos festivalių organizatorius François Missonnier.
Dizainerio aistra muzikai gerai žinoma. Jo kostiumus vilki daugybė scenos garsenybių. Pats kūrėjas nuolat sukasi muzikos atlikėjų vakarėliuose, jie prisideda prie kone kiekvienos jo kolekcijos pristatymo. Prieš keletą metų jo mados šou Londone dalyvavo visa alternatyviosios muzikos žvaigždžių plejada – grupės „Gossip“ dainininkė Beth Ditto, provokuojančios dainininkės MIA, Ebony Bones ir Santigold, vienas įdomiausių Amerikos atlikėjų Rufusas Wainwrightas.
Pernai susidomėjimą muzika Jeanas Charles’is perkėlė į kitą lygmenį. Lilio miesto šventėje jis surengė teatralizuotą elektroninės muzikos, mados ir vaizdo projekcijų šou „Fantomes“. Apie projektą, kuriame jo partneriais tapo muzikos grupė „Mr.No“, Prancūzijoje buvo kalbama ilgai – „Europavox“ rengėjams pavyko prikalbinti dizainerį spalvingo šou tęsinį sukurti šiame festivalyje.
Kai į festivalio užkulisių zoną įžengė žilstelėjęs vyras su akiniais, kukliai atrodančia rusvai žalsvos spalvos striuke ir Prancūzijos futbolo rinktinės suvenyriniu šaliku, niekas nė nemirktelėjo.
Mados dievukas atrodė kaip pusamžis mokytojas, po darbo užsukęs išlenkti bokalo alaus į pamėgtą barą, tačiau nedrįstantis jo paprašyti. Stovėjo įsispraudęs į kampą ir, atrodė, stengėsi niekam nekristi į akis.
Pamėginus užkalbinti dizainerį, jis kelis sakinius ištarė nuleidęs akis.
„Esu čia, nes muzika – mano didžiausias įkvėpimo šaltinis. Kokia muzika? Pati įvairiausia. Jaunystėje mane kerėjo rokenrolas, vėliau buvau susižavėjęs pankroku, dar vėliau – hiphopu, kai šio žanro žvaigždė Jay-Z pradėjo dėvėti mano sukurtus drabužius. Svarbiausia – kad muzika būtų šiek tiek keista. Nemėgstu nuobodžių dalykų tiek mene, tiek gyvenime.
Bet dabar mano kraują venomis varinėja elektroninė muzika, esu dėl jos pametęs galvą. Būti su jos kūrėjais scenoje – labai jaudinanti patirtis“, – „Stiliui“ prisipažino dizaineris.
Neįsigilinę į jo karjerą galėjo nė nesuprasti, kad festivalyje vieši garsus dizaineris. Plakatuose jis prisistatė savo muzikiniu slapyvardžiu – JCDC. Tarsi užuomina į australų grupę AC/DC.
„Taip, – šyptelėjo kūrėjas. – Tačiau iš tiesų man šį slapyvardį sugalvojo Londono reperiai. Tai tarsi mano etiketė, kuria prisistatau jaunimui.“
Atsiprašęs, kad neturi daugiau laiko šnekėtis, dizaineris nuskubėjo į viešbutį. Po poros valandų sugrįžo jau vilkėdamas solidų kostiumą ir pasirišęs kaklaraištį.
Pirmas dalykas, kuris nustebino, – didžiulis būrys aštuoniolikmečių. Jie prie scenos lūkuriavo pusvalandį, kad užsiimtų kuo geresnes vietas. Atrodo, dizainerio vaizduotė keri ir jaunąją kartą.
Pirmieji į sceną įžengė „Mr.No“ – du kompiuteriais ir klavišiniais instrumentais „apsiginklavę“ jauni muzikantai užliejo minią elektroniniais ritmais. Tada prie scenoje pastatyto staliuko žengė ir Jeanas Charles’is – pašėlusiai miniai mojuodamas ranka, maždaug taip, kaip tai daro pasveikinti tautos per šventes išėję karaliai ar prezidentai.
Jo palydovė – moteris su kauke, kurios pagrindinė funkcija visą vakarą buvo keisti popieriaus lapus, ant kurių JCDC liejo savo fantaziją.
Iš arti filmuojamas ir į didžiulius ekranus transliuojamas vaizdas – dizainerio šėlsmas su teptuku taškant dažus, raitant užrašus ir piešinius.
„Klermonai-Feranai, kaip laikotės?“, „Jūs nuostabūs!“, „Dabar plojam“ ir taip toliau – žaismingi užrašai kėlė plojimų bangas. Jų dar padaugėjo, kai po pirmųjų kelių minučių į scenos priekį žengė septynios šokėjos – jos valandą kūrė keistą spektaklį, kurio prasmę suprasti sunkoka.
Juodu triko, balerinos sijonėliu ir ragais pasidabinusi mergina su isteriška šypsena veide – besiraitanti ant scenos ir puldinėjanti žiūrovus. Šokėja balto latekso kostiumu su didžiuliu raudonu kryžiumi ant kaukės, įsivėlusi į dvikovą su ta raguota pamėkle. Visos septynios merginos, pasipuošusios stilizuotais Supermeno kostiumais. Šokėjų krūtys pridengtos tik juodų plaštakų formos aplikacijomis.
Tikra orgija, kurią dar labiau sustiprino tranki muzika ir Jeano Charles’io čia pat kuriami piešiniai. Juose šmėžavo piktos grimasos, riterių kaukės, kryžiai, įpinti vaizdai iš senų filmų, vaizduojantys vampyrus ir fantastinės kino juostos „Gremlinai“ personažus.
Šventė akims ir ausims tiesiog hipnotizavo – valanda, persmelkta dizainerio fantazijos polėkio, prabėgo lyg penkios minutės.
Viskas baigėsi staiga – ekrane atsiradus užrašui „ačiū“, dizaineris linktelėjo ir nulipo nuo scenos.
Kai kurie dizainerio kritikai po šio šou sakė, kad tai – jo tuštybės ženklas, noras pasijusti dėmesio centre ir pasijusti žvaigžde.
Bet juk visa tai J. Ch. de Castelbajacas turi ir be tokių eksperimentų. Mėgstantiems madą ir muziką tai tiesiog svajonių vakarėlis, kurį pamatyti Lietuvoje, atrodo, nėra jokių galimybių – užkulisiuose buvo kalbama, jog JCDC tai daro tik ypatingomis progomis ir neketina tapti gastroliuojančiu artistu.
