Tuo pat metu, birželio 21-24 dienomis, Lietuvoje vyko mažiausiai trys ryškūs festivaliai po atviru dangumi: Varniuose atmosferą kaitino šiuolaikinę pagonišką ir metalo muziką apjungiantis festivalis „Kilkim žaibu“, Dubingiuose pagal šokių muziką kojas pajudinti kvietė „Radistai“, tuo tarpu Pakretuonės miške elektroninės muzikos mėgėjus aštuntus metus iš eilės „užsupo“ festivalis „Sūpynės“.
Patekimas į festivalį – su kliūtimis
Per keturias festivalio dienas Aukštaitijos nacionaliniame parke surengtame festivalyje apsilankė daugiau nei 4 tūkst. lankytojų. Kaip ir daugelyje elektroninės muzikos festivalių, čia netrūko ne tik energingos nuotaikos, bet ir spalvingų kostiumų, ekstravagantiškų šukuosenų, ryškių aksesuarų. Drugeliai, pelytės, meškiukai ir, rodos, tiesiai iš Gotikos laikų atkeliavę vampyrai - tokiomis kaukėmis ir panašiomis pasipuošė linksmai nusiteikę festivalininkai.
Dalis jų linksmybes nusprendė pradėti dar penktadienio vakarą, tačiau kai kuriems dėl šio sprendimo teko gerokai pasigailėti. „Šešias valandas stovėjome miško kelyje susidariusioje automobilių spūstyje. Labai apmaudu, kad neišgirdome pusę vakaro programos“, – nusivylimo neslėpė festivalio lankytojai. Kai kuriems jų teko nakvoti automobiliuose arba laukti, kol prašvis – aklinoje tamsoje statyti palapinę nebuvo pati geriausia mintis.
Tuo tarpu atvykusiems šeštadienį staigmenų pateikė gamta. Po pietų prasidėjusi stipri liūtis ne tik kiaurai sušlapino daugelį palapinių, bet ir vertė medžius, užtvindė kelius. Įvažiavimas į festivalio teritoriją tapo gana ekstremalus, o susidarius kliūtis pavyko įveikti ne kiekvienam.
Miško takai priminė purvinus ežerus, kuriuos lengvai „perplaukti“ pavyko tik džipų ir kitų aukštesnių automobilių vairuotojams. Kitus užsėmė vanduo ir viduryje kelio jie tiesiog užgeso. Kai kurių automobilių savininkai dar bandė džiovinti ir remontuoti savo transporto priemones, tačiau kiti – tiesiog paliko jas stovėti ir čiupę į rankas daiktus festivalio zoną pasiryžo pasiekti pėsti.
Skirtingos scenos – skirtingiems poreikiams
Vaizdingame gamtos kampelyje surengtas festivalis, kaip ir kasmet buvo suskirstytas į keturias skirtingas zonas. Kodiniais žodžiais „Daugiau“, „Mažiau“, „Aukščiau“, „Žemiau“ pavadintose scenose buvo galima išgirsti pačios įvairiausios muzikos.
Pagrindinėje „Daugiau“ scenoje buvo galima išgirsti techno, hauso ir minimalistinės šokių muzikos garsus. Penktadienio ir sekmadienio naktį čia skambėjo sunkesnė ir energingesnė muzika, tuo tarpu šeštadienį buvo galima išgirsti daugiau gyvo garso pasirodymų. Čia koncertavo ir ryškiausios bei vardą jau spėjusios užsitarnauti festivalio žvaigždės, tarp kurių – daugelio pamėgti „Golden Parazyth“ ar „Few Nolder“.
Tarp scenų „Aukščiau“ ir „Žemiau“ įsikūrę palapinių miestelio gyventojai miško ramybe džiaugtis neturėjo kada. Iki paryčių „Žemiau“ scenoje viešpatavo trankūs boso ir laužytos muzikos ritmai, tuo tarpu nutilusi ji kasnakt persikeldavo į „Aukščiau“ sceną, kurioje visas dienas veiksmas vyko tuomet, kai kitos scenos nutildavo.
Scena „Mažiau“ – brandesnei publikai
Ant kalno įsikūrusi scena, pavadinta „Mažiau“ vardu nuo kitų trijų festivalio erdvių skyrėsi tarsi diena ir naktis. Nuošaliau, teritorijos pakraštyje, įkurtoje scenoje aidėjo minimalistinė ir eksperimentinė muzika. Neįprastais ir kiek hipnotizuojančiais garsais žaidžiantys atlikėjai per keturias festivalio dienas aplink save spėjo suburti ir savitą gerbėjų ratą – čia rinkosi brandesnė ir turtingesnį muzikinį skambesį mėgstantį publika.
Šioje erdvėje daug šokių nebuvo. „Tai – muzika galvai“, – juokėsi ne vienas festivalio dalyvis patikinęs, jog eksperimentinė muzika – puikus fonas meditacijai. Ir iš tiesų, čia susirinkę mėgavosi ramybe: vieni gulėdami stebėjo praplaukiančius debesis, antri pynė Joninių vainikus, treti – užsimerkė ir pritariančiai lingavo į taktą.
Priešingai, nei kitose scenose, čia nesimėtė šiukšlės, vietoje alkoholio kiosko įsikūrė kavą, arbatą ar vaisių kokteilius siūlantys prekeiviai, tarp dalyvių buvo galima sutikti nemažai šeimų su mažais vaikais, šunimis.
Bene daugiausiai dėmesio „Mažiau“ scenoje sulaukė iš Stokholmo atvykę svečiai „Natten“. Šios grupės vardas Lietuvos publikai girdimas jau nebe pirmą kartą – švedų kolektyvas dar praėjusių metų spalį viešėjo Kaune. Originalus ir itin profesionaliai parengtas pasirodymas nepaliko abejingų. Tamsioje, niūraus skambesio kupinoje psichodelinėje muzikoje buvo galima išgirsti ir trimitą ar saksofoną. Solidų juodą kostiumą apsirengęs bosistas su kiekvienu kūriniu palaipsniui plėšė nuo savęs drabužius, kol galiausiai iki pusės išsirengęs scenoje užkūrė tikrą pirtį.
Ne ką mažesnio festivalio klausytojų susidomėjimo sulaukė ir šiemet alternatyvios muzikos apdovanojimuose T.Ė.T.Ė geriausios eksperimentinės grupės vardą iškovojusi grupė „Avaspo“. Poetiški vokalistės Gabrielės Labanauskaitės tekstai ir netikėti muzikos ritmai užbūrė ne vieną panašios muzikos gerbėją. Publika neliko abejinga ir „Mmpsuf“ bei „Girnų giesmių“ atliekamai muzikai.
Dienos pramogas teko susigalvoti patiems
Įprastai naktimis šokdinantys festivalių organizatoriai pasirūpina, kad veiklos netrūktų ir dieną: teritorijoje įkuriamos specialios menų dirbtuvės, vietą randa ir smulkūs prekeiviai. „Sūpynėse“ šito nebuvo, tačiau idėjų, kuo užsiimti – taip pat netrūko. Po siautulingų naktų vieni jėgas bandė atgauti drybsodami prie ežero, kiti susigalvojo įvairiausių aktyvaus laisvalaikio žaidimų, treti ėjo uogauti ar tiesiog snaudė ant samanų pastatytose palapinėse.
Kadangi festivalis sutapo su Joninių švente, naktį iš sekmadienio į pirmadienį ne vienas rankose nešėsi lauko gėlių puokštę ar ąžuolo šakelių, iš kurių pynė simbolinius vainikus, kuriuos vėliau paleido į ežerą.
Svarbiu festivalio akcentu tapo ir ne vienoje vietoje įrengtos supynės. Jų buvo galima rasti visur: tarp medžių, virš upės, prie ežero, čia buvo įrengti ir specialūs gultai. Norinčių įsisiūbuoti netrūko. Stebint besilinksminančius žmones į pirmyn atgal besisupančias supynes tapo aišku, kad festivalio šūkis „Aukščiau žemės“ sukurtas ne šiaip sau. Tie, kas norėjo pakilti – pakilo.
