Kai prieš penktą valandą vakaro buvo atverti vartai į parką, pirmieji žiūrovai nuo jų link scenos pasileido bėgte.
Bilietus į dvi gerbėjų zonas nusipirkę žiūrovai veržėsi atsistoti taip, kad iš kuo arčiau galėtų stebėti savo dievukus. Visi šie ypatingi bilietai buvo parduoti dar šių metų pradžioje.
„Keli šimtai litų už bilietą – nemažai, bet tai suteikia visai kitą jausmą, stebint koncertą. Mačiau jau keletą šių gastrolių koncertų – Kijeve, Budapešte, Varšuvoje. Dėl šios grupės nieko negaila“, - sakė kantriai saulėje koncerto pradžios laukusi grupės gerbėja iš Vilniaus Lilija.
Minioje buvo galima išgirsti anglų, rusų, latvių, estų kalbas – į kultinės grupės koncertą rinkosi gerbėjai iš daugelio šalių. Atrodė, kad mažiausiai pusė jų šiam vakarui pasipuošė grupės atributika. Kitas pastebėjimas – dominavo publikai, kuriai virš trisdešimties, nors netrūko ir studentiško amžiaus gerbėjų.
Pirmiausia jie apgulė suvenyrų stendus, kurie šį kartą nustebino nedidelėmis kainomis. 50 litų kainuojantys marškinėliai – dvigubai ir daugiau pigesni už tuos, kuriais buvo prekiaujama ankstesnio grupės koncertų turo metu.
Prieš „Depeche Mode“ pasirodė latvių duetas „Instrumenti“ ir vokiečių technomuzikos atlikėjai „Diamond Version“, tačiau didesnės publikos euforijos nesukėlė – visi laukė pagrindinių vakaro žvaigždžių.
Vakarop į parką atvažiavę „Depeche Mode“ muzikantai prieš koncertą pabendravo su nedideliu būreliu gerbėjų, o į sceną žengė, laikrodžio rodyklei artėjant prie devintos valandos vakaro.
Publika „depešus“ pasitiko kurtinančiu spiegimu – teatrališkai nusilenkę, jie pradėjo savo gundančios, tamsios, daugybę žmonių kerinčios muzikos šou.
Skambant pirmajai dainai „Welcome To My World“, didžiuliame ekrane pasirodė minimalistiniai spalvoti skrituliai. Visas dėmesys buvo sutelktas į vokalistą Dave'ą Gahaną – į šeštą dešimtį įkopęs dainininkas scenoje manieringai raitėsi, lakstė pirmyn ir atgal, žodžiu, elgėsi taip, jog apskritai nežinotų, ką reiškia žodžiai „metai“ ir „nuovargis“.
Būtent jo šoumeno sugebėjimai yra šio „Depeche Mode“ koncertų turo stuburas. Vizualiniai šou elementai – gana paprasti, bet efektyvūs.
Skambai dainai „Angel“, ekranuose iš arti buvo rodomas, regis, iš kailio išsinerti dėl energijos pertekliaus bandantis dainininkas. Kūrinį „Walking In My Shoes“ (pirmasis vakaro masinis publikos pritarimas choru) irgi iliustravo scenoje šėlstančio dainininko vaizdai.
Lyrišką kūrinį „Precious“ papildė ekrane rodomi šunų vaizdai. D. Gahanas ir gitaristas Martinas Gore'as į šalį jau po pirmos dainos numetė švarkus – Vingio parke šeštadienio vakarą tikrai šilta. „Depešų“ hitų „sunkioji artilerija“ prapliupo, koncertui jau įsibėgėjus – grupės klasika tapusias dainas „Policy Of Truth“ ir „Black Celebration“ choru traukė visas Vingio parkas.
Skambant naujausio albumo dainai „Should Be Higher“, ekranus užplūdo liepsnos. Iki šių metų rečiau koncertuose skambėjusią dainą „Barrel Of A Gun“ D. Gahanas sudainavo, raitydamas tokias grimasas, lyg jam rimtai praverstų egzorcistas.
Visa tai – teatras. Net daugybę koncertų aplankę „Depeche Mode“ gerbėjai pastebi, kad šeštadienio vakarą grupės nariai atrodo itin gerai nusiteikę.
D. Gahanas po keleto kūrinių sukirto su M. Gore'u rankomis, nesusilaikęs tarp dainų šypsosi taip, lyg būtų ką tik laimėjęs loterijoje – grupės išsiilgusių gerbėjų energija, regis, užkrėtė ir pačias vakaro žvaigždes.
Koncertui įpusėjus, savo „žvaigždžių valandos“ sulaukė ir tuziną gitarų (tarpjų – spindinčios sidabrinės žvaigždės formos ir primenančią kažką panašaus į blizgančią kartoninę dėžę) scenoje pakeitęs M. Gore'as.Kartu grupės padedančiuoju klavišininku Peteriu Gordeno jis sudainavo dvi „Depeche Mode“ balades, kurių įrašuose skamba D. Gahano balsas - „Higher Love“ ir „Shake The Disease“.
Martinas nesusilaikęs išsišiepė iš džiaugsmo, kai trumpos pauzės metu „Higher Love“ priedainį už jį sudainavo lietuvių minia.„Angelo balsas“, - sugrįžęs į sceną, pagrindinį grupės dainų autorių M. Gore'ą pašlovino D. Gahanas.
Jo įspūdingi energijos pliūpsniai liejosi toliau – tamsaus seksualumo kupiną dainą „Soothe My Soul“ Dave'as baigė, išlėkęs ant į publiką nusidriekusio podiumo ir provokuojamai kraipydamas klubus.
Dainą „Heaven“ palydėjo įspūdingas juodai baltas klipas, ilgamečio grupės bendražygio Antono Corbijno nufilmuotas Naujojo Orleano pelkėse – grupės nariai jame vaikšto su makabriškomis kaukėmis ir „groja“ iš medžio sukaltomis butaforinėmis gitaromis.
„A Pain That I'm Used To“ pakvipo modernia elektronika – P. Gordeno į rankas paėmė bosinę gitarą, ekranuose įsižiebė geometrinės figūros ir pasigirdo šiai grupės dainai britų dueto „Goldfrapp“ sukurtas remiksas.
Masinę džiugią isteriją toliau kaitino senas „Depeche Mode“ hitas „A Question Of Time“ ir viena naujųjų grupės dainų „Secret To The End“. Nuotaikos, kurią tiesiog ore buvo galima pajusti, pasigirdus pirmiesiems hito "Enjoy The Silence" akordams, nenupasakosi - atrodė, kad trisdešimt tūkstančių širdžių tą akimirką iš tiesų pradėjo plakti vienu ritmu.
„Enjoy The Silence“ papildė viena keisčiausių šiam koncertui A. Corbijno nufilmuotų projekcijų – neįprastais sprendimais garsėjantis režisierius prie stiklo plokštės prispaudė tris neįtikėtinomis pozomis išsiraičiusias pusnuoges moteris.
„Elektroninį bliuzą“ „Personal Jesus“ „depešai“ praėjo lėta įžanga, o tada užkūrė tikrą uraganą – priedainio žodžius „reach out and touch faith“ skandavo visa minia.
Paskutinis pagrindinės koncerto dalies akordas – jausminga baladė „Goodbye“. Nuostabi melodija ir hipnotizuojantis vaizdas – iš arti rodomi ant trijų paprastų kėdučių sėdinčių „depešų“ veidai.
Kad tuo reikalai tikrai nesibaigs, buvo žinoma kiekvienam, kas bent šiek tiek domisi „Depeche Mode“ koncertais. Po penkių minučių laukimo į sceną vėl išėjo M. Gore'as. Dainuodamas baladę „Home“, jis pamiršo savo kuklumą – podiumu išbėgo į priekį ir be mikrofono, tik rankų mostais, dirigavo 30 tūkstančių žmonių chorui, iškėlusiam žiebtuvėlius ir mobiliųjų telefonų švieseles.
Vaizdas – taip gniaužiantis kvapą, kad po šio numerio į sceną grįžęs D. Gahanas gerą minutę juokdamasis plojo Martinui per petį.
Pabaigai „depešai“ pasiliko dar vieną įspūdingą savo muzikos dozę – jausmingą dainos „Halo“ versiją, linksmąjį savo karjeros pradžios hitą „Just Can't Get Enough“, sprogstamos roko energijos kupiną „I Feel You“.
Paskutinis ritualas – daina „Never Let Me Down Again“. D. Gahano išspjauti energijos likučiai ir didžiulė minia, kaip pagal instrukciją sinchroniškai į kairę ir dešinę mojuojanti iškeltomis rankomis. Finalas, vertas didmeistrių.
Publikai besiskirstant, rankšluostį ant pečių užsimetęs D. Gahanas ir jo bendražygiai jau su apsaugininkų palyda riedėjo į viešbutį. Dar vienas miestas užkariautas – jau trečią sykį.
Tie, kurie dalindamiesi įspūdžiais žingsniavo iš Vingio parko, sutiktų – norėti kažko daugiau būtų tolygu Dievo varymui į medį. Įžengę į ketvirtą karjeros dešimtį, „Depeche Mode“ vis dar yra daugiau nei tiesiog muzikos grupė. Kultas, religija, reiškinys - ir visa kita, kas po tokio vakaro neleidžia pasakyti: „tai buvo tiesiog koncertas“.
