Kai šių metų gegužę grįžo iš „Eurovizijos”, Andrius jau kitą dieną išvyko į Italiją. Žmonos gimtinę savo namais jis iki tol galėjo vadinti jau trejus metus.
Šiuo metu jis su žmona Isabella ir dukterimis Alisa bei Amelie gyvena nuomojamame bute Vilniuje, kuria muzikinės karjeros planus ir tikisi čia užsibūti.
„Bilieto atgal į Milaną neturiu. Man gera čia. Noriu pamatyti, kuo virto Lietuva”, – pokalbį pradėjo 29 metų atlikėjas, apie galimybę vėl įsikurti gimtinėje prabilęs dar prieš „Euroviziją”.
Niekur nedingo jo humoro jausmas, „Eurovizijoje” vienus užsienio žurnalistus džiuginęs, kitus gluminęs. Prisimindamas Švedijoje surengtą išvyką į gamtą, kur savo „eurovizinę” dainą „Something” grojo tarp avių, Andrius džiaugiasi, kad „bent jau iš jų nesulaukė jokių neigiamų komentarų”.
„Muzika? Mano muzika – pievos, nesąmonės ir siurrealizmas”, – vietoj įžangos nusikvatojo Andrius, kai susitikome Vilniuje.
– Grįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Man rodos, niekada ir nebuvau nuo Lietuvos nutolęs. Pilietybės atsisakyti juk neketinau. Kartais, kai skambinu į kokią biurokratinę Lietuvos tarnybą, gal ir užpykstu, bet šiaip viskas čia gerai.
Internete ieškojau nuomojamo buto. Pavyko visai neblogai – susiradau netoli nuo tos Vilniaus vietos, kur gyvena mano sesuo. Ten gera, ramu.
– Žmona italė neprotestavo?
– Sprendimas nebuvo toks jau spontaniškas. Aš trejus metus gyvenau Italijoje, dabar žmonos eilė pagyventi mano šalyje. Skirtingos dviejų šalių kultūros, gal tai mums padės vienam kitą geriau suprasti.
Juolab dabar – gera proga. Noriu surengti gastroles po Lietuvą. O Isabella baigė doktorantūrą, dabar augina vaikus. Gal didelio entuziazmo jos akyse ir nemačiau, bet pasiryžo su manimi vykti į Lietuvą.
Žinoma, šeimai nėra lengva. Žinau, ką reiškia pirmas šokas, kai atsiduri kitoje šalyje, nemoki jos kalbos. Kai pramokau itališkai, pasijutau smagiau.
– Ką čia veikiate?
– Kuriu muziką, baigiu įrašyti naują dainą angliškai. Dar turiu planą surengti koncertus 40-yje Lietuvos miestų ir miestelių. Todėl buriu muzikantų grupę, ieškau bendraminčių.
Gitaristą jau radau socialiniame tinkle „Facebook”. Viskas paruošta, yra partitūros, medžiaga, tik reikia susirinkti muzikantus.
Yra labai įdomių vietų, kur norisi pagroti, pavyzdžiui, įdomios akustikos cerkvė Jurbarke.
Buvau jau pasirinkęs 39 miestus, trūko 40-ojo. Mano tėvai – pamaldūs. Į bažnyčią Jurbarke atėjo dvi piligrimės, jie pakvietė jas arbatos. Paaiškėjo, kad jos iš Kybartų, taip ir pasirinkau.
Pati mintis atsirado, kai mane pakvietė į Šalčininkus, derliaus šventę. Grojome su muzikantais. Beje, grojome ir mano patriotinę dainą „Lietuva”, visi plojo. (Juokiasi.)
Pagalvojau, kad Vilniuje vyksta labai daug renginių, o kas vyksta Simne ar Kybartuose?
Ten nedaug kas keliauja, o aš noriu nuvažiuoti ir dainuoti. Man įdomu pamatyti, kas liko iš Lietuvos, kas ji yra, ar mano muzika čia reikalinga.
– Per „Euroviziją” sulaukėte daug dėmesio, tačiau tada dingote iš akiračio. Kaip jautėtės?
– Grįžau į Italiją. Buvo truputį liūdna dėl tos 22-osios vietos finale. Taip, tikėjausi geresnio rezultato.
Kai sakiau, kad noriu aštuntos vietos, nejuokavau, aš tuo tikėjau, naiviai kaip vaikas.
Nesidarkiau, visada kalbu ir darau, ką noriu. Štai (rodo palaidinę) apsivilkau išvirkščią šiandien, nes man taip gražiau.
Iš pradžių buvo daug neigiamų jausmų, nors moku atsiriboti nuo blogų nuomonių.
Žmonės – emocingi, jie sakė daug negražių dalykų, reikia gero skydo, kad tai nesužeistų.
Bet aš vis tiek tikiu, kad žmonės geri. Net tada, kai matau, kas dedasi Sirijoje.
Paskui supratau, kiek daug ir gražios patirties gavau. Italijoje susirinko draugai, nuėjome į paprastą užkandinę, išgėrėme naminio vyno.
Jie mane labai šiltai palaikė, matė, kad iš tiesų stengiausi padaryti geriausia, ką galiu. Tada atsigavau.
Man pavyko ne viskas, ko norėjau. Bet daug ko tada dar nesupratau, nepažinojau žmonių, nežinojau, kaip tas pramogų verslas veikia.
– Ką jūs būtumėte daręs kitaip?
– Turbūt nebūčiau leidęs tobulinti, keisti dainos, ji buvo gera tokia, kokia buvo nuo pradžių. Gal reikėjo pasiginčyti dėl kai kurių sprendimų, kuriuos siūlė kiti žmonės, bet man atrodė, kad jie žino, ką daro, kad reikia klausyti patarimų.
– Iškart po konkurso riebiai nusikeikėte į „Eurovizijos” interneto svetainės kameras.
– Taip. Gailiuosi? Ne. Tokios buvo emocijos, kam jas slėpti, pūdyti viduje? Aš kasdien vieną kartą nusikeikiu, kad ir koks stengiuosi būti geras ir doras.
– Po konkurso jus užkalbina gatvėje?
– Ne, nei Italijoje, nei Lietuvoje. Gal Lietuvoje žmonės manęs bijo, nežinau. Tiesą sakant, turiu abejonių, ar tą „Euroviziją” žiūri tiek daug žmonių, kiek teigiama. Man regis, tai išpūstas dalykas, ypač kai kuriose valstybėse.
Pavyzdžiui, Italijoje ji ne itin daug rūpi. Juk toje šalyje yra TV šou, į kurį net pradedantis artistas gali ateiti ir pagroti savo dainą. Ir viskas gyvai, orkestras padeda.
O „Eurovizijoje” – fonograma, daina ribojama trimis minutėmis. Keista ten viskas.
Man ten padovanojo suvenyrinius akinius, skirtus trimačiam vaizdui žiūrėti. Per juos viskas atrodo iškraipyta.
Pamaniau, kad tai neblogas „Eurovizijos” atspindys. Iškreiptas realybės burbulas.
Kita vertus, lietuviams tai bene vienintelė proga parodyti savo kūrybą plačiau.
Mano dainos „Something” įrašą iš interneto parduotuvės „iTunes” nusipirko tūkstančiai žmonių – iš Brazilijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos. Lietuviai, žinoma, nepirko. (Juokiasi.)
– Išmetėte baltus batelius, kuriuos BBC TV eteryje jums padovanojo grupės „Scissor Sisters” narė Ana Matronic?
– Ne, bet ir neaviu jų. Namie guli, kartais apsiaunu, prieš veidrodį pasistaipau, ir tiek.
– Dainos tekstas apie batus, kurių vieno vardas „meilė”, kito – „skausmas”, sulaukė parodijų.
– Man pasakojo apie jas, bet aš jų nemačiau ir negirdėjau.
Papasakosiu apie tą eilutę. Kai ją rašiau, mąsčiau apie filosofinę paskaitą, kuri buvo apie būties dvilypumą. Tai ir pabandžiau perteikti dainoje. Gal „Eurovizijai” reikia ko nors kur kas paprastesnio.
– Vasarą susukote keistą mėgėjišką dainos „Something” klipą, kuris sulaukė kritikos.
– Taip, jis nufilmuotas paprastu fotoaparatu. Daug kas nesuprato, kad nė neturėjau minties kurti ką nors įspūdinga.
Man muzika kur kas svarbiau nei vaizdas.
Aš – toliaregis, viena akis plius šeši, kita plius devyni, man nerūpi, kaip atrodo klipai. (Juokiasi.). Mane ir Neapolyje rodė regioninė televizija, kaip kitą klipą „iPad” kompiuteriu filmavau. Gal kam atrodė juokinga, bet na ir kas.
– Dar eitumėte į „Euroviziją”?
– Šiais metais – tikrai ne. O po dešimties – ką gali žinoti? Aš niekada nesakau „niekada”.
